Lietuvos liaudies buities muziejus, įsikūręs vaizdingoje Kauno marių pakrantėje prie Rumšiškių, yra vienintelis etnografinis muziejus šalyje. Šis muziejus, užimantis net 195 ha plotą, yra panašesnis į tikrą kaimą nei į įprastą muziejų.
Muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. ir atidarytas lankytojams 1974 m. birželio 21 d., yra vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turinčių etnografijos muziejų Europoje. Čia natūralioje aplinkoje pristatoma Lietuvos kaimo ir miestelių pastatų architektūra bei gyventojų buitis, atspindinti XVIII-XX amžių laikotarpį.
Muziejaus adresas: L. Lekavičiaus g. 2, 56337 Rumšiškės, Kaišiadorių raj.
Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis - Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje.
Darbo laikas: I-VII: 10:00-18:00 (nuo spalio 16 d. iki kovo 31 d.).
Muziejaus pagrindą sudaro iš skirtingų Lietuvos regionų - Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos - perkelti gyvenamieji, ūkiniai ir gamybiniai pastatai. Vaikščiojant po muziejų galima susipažinti su visų etnografinių regionų ypatumais.
Muziejaus teritorijoje yra visų regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai, svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. Taip pat čia įkurtas muziejaus Miestelis, Aristavėlės dvaro sodyba, Tremties ir rezistencijos sektorius.
Muziejaus teritorijoje galima rasti:
- Sodybas iš visų penkių etnografinių regionų
- Įvairias dirbtuves
- Liaudies technikos paminklus
- Svirnus, klėtis, tvartus ir kitus ūkinius pastatus
- Muziejų Miestelį
- Aristavėlės dvaro sodybą
- Tremties ir rezistencijos sektorių
Norint apžiūrėti visą muziejaus teritoriją, tenka įveikti ne vieną kilometrą, tačiau nuovargį užgožia čia patirti įspūdžiai. Įrengiant muziejaus interjero ir eksterjero ekspozicijas siekta, kad kiekvienas čia apsilankęs simboliškai galėtų rasti savo protėvių praeities dalelę. Todėl muziejaus miestelyje atidaryta geležies parduotuvė ir puodžių dirbtuvė, Dzūkijos sektoriuje, Vaitakarčmio sodyboje, lankytojams atvira kerdžiaus ekspozicija, žaidimų sodyba Zervynose.
Šeštą dešimtmetį skaičiuojantis Lietuvos liaudies buities muziejus - tai vieta, kurioje galima ne tik išvysti, pačiupinėti ir užuosti šimtmečius mačiusias trobesių sienas, bet ir atrasti įvairios veiklos - nuo smagių ir įdomių edukacinių užsiėmimų iki jodinėjimo žirgais ar važinėjimo jų traukiamais vežimais.
Muziejaus Istorija ir Įkūrimas
Muziejaus Rumšiškėse istorija - įdomi ir netikėta. Nors Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas tik 1966 metais, muziejaus po atviru dangumi kūrimo idėja kilo dar XIX amžiuje. XIX amžius Lietuvai buvo itin sunkus, todėl Europos didžiųjų valstybių mokslininkams parūpo užfiksuoti lietuvių tautos mirtį, kuris paskatino pačius lietuvius domėtis savo istorija.
Lietuvos šviesuomenė didžiausią kliūtį nacionalinės kultūros vystymuisi matė spaudos draudime. Ji atkakliai ieškojo galimybių šiam draudimui panaikinti, ieškojo būdų, kaip spaudos draudimo klausimą padaryti tarptautinės svarbos. Puiki proga tam buvo dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 metais.
Lietuvių stendas, kurį puošė užrašas „Lithuanie“, Vyties herbas ir etnografinės Lietuvos žemėlapis, buvo įruoštas Rusijos lietuvių, Prūsijos lietuvių ir Amerikos lietuvių inteligentų pastangomis. Jie pasirūpino ir muziejiniais daiktais, eksponuojamais Lietuvos stende. Stende rodyta vestuvių dalies - piršlybų - scena su žmonių manekenais, taip buvo demonstruojami drabužiai, namų apyvokos daiktai, audiniai. Stendas turėjo didelį pasisekimą ir pelnė 12 parodos apdovanojimų.
Dalyvavimas parodoje ne tik padarė įspūdį prancūzams, bet turėjo didelę reikšmę patiems lietuviams - parodos organizavimas ir žinia Lietuvoje apie parodą skatino lietuvių vienybę, tautinį sąmoningumą, suvokimą, kad tik vieningu darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti savo tautinę kultūrą.
Parodai pasibaigus, nenorėta daiktų išsklaidyti. Jie buvo koncentruoti Prūsų Lietuvoje (kitaip - Mažojoje Lietuvoje). Matyt, buvo puoselėjama mintis čia, Tilžėje, švedų pavyzdžiu sukurti muziejų po atviru dangumi. Tą mintį patvirtina Mortos Zauniūtės nuopelnai parodai - ji su savo tėvu Domu Zauniumi rūpinosi parodos eksponatais.
Po parodos atsirado daug norinčiųjų namą nusipirkti kaip vasarnamį. Lietuvių literatūros draugija nusprendė jo neparduoti, o paversti etnografiniu muziejumi. Tai buvo pirmasis muziejus po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Jis pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, hitlerininkų išpuolius nuo 1933 metų, Antrąjį pasaulinį karą.
Tuo tarpu Didžiojoje Lietuvoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, muziejaus po atviru dangumi kūrimu susirūpino inteligentai. Pirmieji pradėjo kelti šią mintį Lietuvių dailės draugijos nariai. Draugija įsteigta 1907 m. (Didžiojoje Lietuvo- je lietuviškas draugijas Rusijos imperijos valdžia leido tik nuo 1905 metų). Aktyviausi draugijos nariai buvo M. K. Čiurlionis, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius. Jie aktyviai rinko medžiagą būsimam muziejui. Karas nutraukė vaisingą darbą. Muziejaus iniciatoriams persikėlus į Kauną, muziejaus kūrimo idėja liko gyva.
Tėviškės muziejaus idėją po karo vėl buvo keliamos idėjos pastatyti tėviškės muziejų. Tą idėją ypač puoselėjo buvęs Vytauto Didžiojo komisijos narys Paulius Galaunė, tuomet Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Vėliau, įkūrus Liaudies buities muziejų, buvo jo mokslinės tarybos narys. Buvo manoma, kad geriausia vieta oro muziejui - Panemunėje.
1957 m. buvo suburtos pajėgos Liaudies buities muziejaus vietai parinkti, nustatyta žinybinė priklausomybė. Buvo taikyta parinkti vietą, patogią susisiekimui ir ekspozicijai įkurti, teritorijos landšaftas turėjo atitikti visus etnografinius regionus. Po ilgų svarstymų tokia vieta tapo neseniai užtvenkto Nemuno pakrantė prie Pravienos upelio žiočių ir Pravienos kolūkio, kuris turėjo rodyti sovietinio kaimo pranašumus prieš prieškarinį. Vienaip ar kitaip, 1966 metais muziejus buvo įkurtas. Direktoriumi buvo paskirtas Vytautas Stanikūnas.
Ekspedicijos ir Eksponatai
Visi muziejaus bendradarbiai vykdavo į ekspedicijas ieškoti eksponatų (šiandien vadinamų muziejinės vertės daiktais), atrinkti pastatų. Lygiagrečiai buvo renkama ir aprašomoji bei ikonografinė medžiaga. Pirmasis pastatas - vėjo malūnas iš Akmenos kaimo (Raseinių r.) buvo atkeltas jau 1967 m. Pirmosios ekspedicijos buvo dviračiais, vėliau įsigytas sunkvežimis. Statybos darbus vykdė tuometės Kauno restauracinės dirbtuvės.
Pastatai būdavo komplektuojami vykstant į komandiruotes vadinamuoju maršrutiniu būdu - važiuojant užsiduotu maršrutu ieškant iš literatūros žinomų pastatų, taip pat fiksuojant vertingus pastatus, medžiaga apie kuriuos dar niekur nepublikuota. Literatūros apie liaudies architektūrą tuo metu buvo aiškiai nepakankamai. Buvo fiksuojami ne tik pastatai, bet ir jų kompleksai, buvo rengiamos ekspedicijos, kuriose studentai fiksuodavo architektūrą.
Vykdavo ir specialios ekspedicijos, kai buvo renkami eksponatai. Grupelė muziejininkų sėsdavo į sunkvežimį ir važiuodavo į atkampiausias vietas. Šeimininkui leidus, apžiūrimos visos pakampės, palėpės, surenkami eksponatai. Ypač vertingi perkami, čia pat sumokant grynais.
Šių darbų rezultatas buvo toks: 1969 m. muziejuje jau stovėjo žemaičių 18 a. svirnas, numas ir t.t., iš viso 8 pastatai. Po metų beveik sukomplektuota dzūkų sodyba, pastatyta Josvainių karčema, kepurinis vėjo malūnas iš Vaivadiškių (Ukmergės r.), aukštaitiška jauja-daržinė, pirtis, kalvė, žemaitiška jauja, svirnas, suvalkiečių kluonas.
Statant muziejų, Pievelių kaimo gyventojus palaipsniui iškėlė. Iš Pievelių kaimo į muziejų pateko tik vienas pastatas - iš Stasio Dagilio įgytas tvartas (dangtis). Jis statytas XX a. pradžioje ir nuo 1974 m. Statant Aukštaitijos sektorių buvo pasinaudota buvusiu Pievelių kaimo planavimu, t.y. suskirstymu rėžiais, į juos tiksliai patalpinant muziejaus sodybas. Landšaftas dirbtinai nekeistas - išliko senieji sodai, augalai, net gandralizdis.
Lietuvos Etnografinių Regionų Pristatymas
Muziejus mena XVIII-XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai.
6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.
Užlipus į apžvalgos bokštą - akimis aprėpti Kauno marių platybes. Šalia muziejaus plyti didinga medžiais apaugusi ganykla, Europinės svarbos „Natura 2000“ tinklo teritorija, kurioje „ganosi“ apie 90 ąžuolų.
| Regionas | Ypatybės | Eksponatai |
|---|---|---|
| Aukštaitija | Rėžinis kaimas, tradicinė architektūra | Sodybos, jaujos-daržinės, pirtys |
| Dzūkija | Bendrė, miškų darbininkų buitis | Sodybos, kerdžiaus ekspozicija |
| Žemaitija | Specifinė architektūra, svirnai | Sodybos, jaujos, svirnai |
| Suvalkija | Malūnininkų sodybos, kluonai | Sodybos, kluonai |
| Mažoji Lietuva | Prūsiška įtaka, architektūros savitumas | Eksponatai, atspindintys regiono kultūrą |
Lietuvos etnografiniai regionai
Apsilankykite Lietuvos liaudies buities muziejuje ir pasinerkite į Lietuvos kaimo istoriją bei kultūrą!
Kaip nuvykti:
- Mikroautobusu, važiuojančiu Rumšiškių kryptimi iš Kauno. Nuo gegužės iki rugsėjo savaitgaliais ir švenčių dienomis mikroautobusas važiuoja iki stotelės „Muziejus“. Kitomis dienomis - iki Rumšiškių paviljono stotelės, nuo kurios iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~500 m.
- Tarpmiestiniu autobusu Vilniaus ar Kauno kryptimi. Nuo stotelių greitkelyje Vilnius-Kaunas iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~1,8 km.
- Traukiniu, važiuojančiu Vilniaus ar Kauno kryptimi. Nuo stotelės Pravieniškėse iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~5 km.
- Laivu, plaukiančiu iš senosios Kauno marių prieplaukos Pažaislyje iki muziejaus. Laivas plaukia kiekvieną sekmadienį nuo gegužės iki rugsėjo mėn.
Lietuvos liaudies buities muziejus