Lentvario dvaro sodyba - istorinis architektūros ir kultūros objektas, esantis Lentvaryje, netoli Vilniaus (už 18 km). Ši sodyba su parku - unikalus paminklas, turintis ypatingą kultūrinę ir istorinę reikšmę, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Lentvario dvaro rūmai
Dvaro Istorija
Seniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas (1520-1572) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. Nuo XVII a. minimas Litovariškių (Landvarovo) dvaras, iš kurio vėliau, gal jau XIX a., atsirado Lentvario vietovardis.
1604 m. Jono Kmitos duktė Beata Komorovska pardavė dvarą Adomui Kijanovskiui, o iš Kijanovskių 1618 m. jį įsigijo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega (1565-1635). 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui. XVIII a. vid. dvarą nusipirko Mykolas Antonievičius ir 1772 m. jį padovanojo savo seserėnui Antanui Hrinevičiui. 1819 m. teismo sprendimu dvaras padalintas jo palikuonims. Iki XIX a. vid. ši teritorija minima kaip Lappų, Izdebskių, Šachnų nuosavybė. Apie XVIII a., už 18 kilometrų nuo Vilniaus buvo įkurtas Lentvario dvaras. Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra išlikę. Vienintelės žinios yra Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos prisiminimai. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, XIX a. pr. - N.Dambrovskis.
XIX a. 6 d-metyje dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius (1830-1891) čia įsirengė rezidenciją su parku, pastatais žirgų auginimui. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. XIX a. Lentvario dvaro sodyba yra autentiškas dvaro sodybos ansamblis, kurio pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę.
1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865-1936), teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1899 m. paveldėtą Lentvario dvarą perstatė, praplėtė parką, įrengė teniso kortus. Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą "Warowland" (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas - Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį (1860-1928), grafą Marijoną Broel-Pliaterį (1873-1951), archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką (1824-1913).
Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. 1914 m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus. Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu.
Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897-1976), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m.
Žemiau pateikiama Lentvario dvaro savininkų lentelė:
| Savininkas | Valdymo metai |
|---|---|
| Kazimieras Kmita Kuncevičius | XVI a. II p. |
| Adomas Kijanovskis | 1604 m. |
| Povilas Steponas Sapiega | 1618 m. |
| Vilniaus benediktinių vienuolynas | 1670 m. |
| Mykolas Antonievičius | XVIII a. vid. |
| Antanas Hrinevičius | 1772 m. |
| Juozapas Tiškevičius | XIX a. 6 dešimtmetis |
| Vladislovas Tiškevičius | 1892 m. |
| Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius | 1936 m. |
Architektūra
Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. 1865-1866 m. Rūmai buvo dviejų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade. Fasadas ėjo į ežero pusę.
Antrasis etapas 1890 metai, kai didelis meno žinovas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai. Dvaro rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu.
Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti - šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma. Pagrindinis rūmų akcentas - penkiaaukštis bokštas - tapo grakščių formų šešiaaukščiu.
Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakarių tūrių susikirtimu kyla bokštas. Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriančios šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai.
Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams. Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių - masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje. Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas.
Lentvario dvaro panorama
Parkas
Peizažinį parką šiems rūmams sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su komanda. Tai dvarą daro reikšmingą ir už Lietuvos ribų, kadangi architektas yra prisidėjęs prie daugybės viešų ir privačių parkų sukūrimo visame pasaulyje. Lietuvoje jis apsilankė pačioje XIX a. pabaigoje ir čia grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė keturis parkus jų rezidencijose.
Dvaro sodyba yra supama dideliu parku, kuriame galima rasti įvairių medžių ir augalų rūšių. Parkas puikiai tinka ramiam pasivaikščiojimui, o jo takai veda pro įvairius vandens telkinius ir dekoratyvinius objektus, tokius kaip fontanai ir skulptūros. Geometriškai suplanuota rūmų aplinka labai organiškai pereina į kalnų peizažo dalį. Čia prancūzų parkų kūrėjai puikiai panaudojo esamas reljefo ir vandens telkinių bei tėkmių galimybes. Sukurta kalnų upelio ir tvenkinių grandinė, vingrūs takai ir akmenų pakopos veda prie įstabiausių tapybiškų (pittoresque) vaizdų vietų: vandens kaskadų, grotos, uolynų, apžvalgos kalvų. Parko elementai apima visą dvaro sodybos ansamblį ir užima apie 21 ha.
E. F. Andrė vardas ir darbai yra glaudžiai susiję su prancūzų želdynų meno suklestėjimu pasaulyje XIX a. antroje pusėje. Lietuvoje E. F. Andrė yra sukūręs parkus ir kituose grafų Tiškevičių dvaruose - Palangoje, Trakų Vokėje, Užutrakyje. E. F. Andrė kūrybos tyrinėtojai sutaria, kad parkai, kuriuos jis sukūrė, iki šiol gyvuoja dėl jų kompozicijos principų, paremtų puikiu augalijos išteklių pažinimu ir pritaikymu konkrečioms vietos klimato sąlygoms.
Lentvario dvaro parką suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas ir biologas E.F.Andrė, sukurdamas tvenkinių, vandens kaskadų, takų, laiptelių ir grotų sistemą.
Lentvario dvaro parkas
Dabartinė Būklė ir Iššūkiai
Doc. Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė I Vilniaus katedros karališkosios įkapės. Istorija ir tyrimai.
Deja, kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos - komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas.
1915-1920 m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas. 1920-1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos - Lietuvos pasienyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti.
Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario - kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose - Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. - areštuotas. 2016 m.
Visgi net būdamas išskirtinės svarbos Lietuvos kultūrai, dvaras yra labai prastos būklės - jis griūva, dega, nebeturi langų, į jį nuolat yra įsilaužiama. Tačiau net apleisti ir ilgus metus niokojami dvaro rūmai nepraranda savo didybės ir žavesio bei prašosi būti globojami.
Publikacijos spaudoje ir visuomenės priekaištai dėl niokojamų Lentvario dvaro rūmų nepadeda, kad būtų pagerinta buvusios Lentvario dvaro sodybos statinių ir parko želdynų apsauga. Apie vandalų siautėjimą Lentvario dvare informuojami Vilniaus teritorinio padalinio darbuotojai, tačiau pastarųjų veiksmai pasibaigia tik įspėjimų rašymu Lentvario rūmų savininkui Laimučiui Pinkevičiui. Po tokio įspėjimo dažniausiai uždangstomi vandalų išardyti rūmų langai bei durys ir vėl viskas paliekama iki kito karto. Nesaugomi rūmai traukia ilgapirščius. Netramdomi vandalai taip suįžūlėjo, kad pradėjo ardyti rūmų belvederio terasos bokštelius.
Nuardytų bokštelių dalys ir plytos mėtosi palei rūmus ant žemės. Keli apardyti bokšteliai vos laikosi ant belvederio terasos ir bet kurią akimirką gali nukristi, sužalodami ten besilankančius žmones, tačiau teritorija prie rūmų neaptverta ir nėra perspėjančių užrašų apie gręsiantį pavojų.
Šią vasarą Lentvario gyventojai besilankydami Lentvario dvaro parke pastebėjo smarkiai suniokotą didžiąją grotą. Kai apie tai buvo pranešta Vilniaus teritorinio padalinio l. e. pareigas vedėjui P. Reaguota buvo operatyviai, bet keistai. Rugpjūčio 21 d. į parką atvyko komisija ir apžiūrėjusi grotą nusprendė nukirsti keturias ant grotos ir šalia jos augančias šimtametes liepas. Komisija nusprendė, kad grotą niokoja ne vandalai, o šalia augančios liepos.
Apie niokojamą Lentvario dvaro sodybą buvo informuota ir Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK). Lentvario dvaro sodybą apžiūrėjęs VKPK vyriausiasis specialistas A. Gražulis kalbasi su Trakų rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiąja specialiste E. Valstybinė kultūros paveldo komisija 2015-08-24 raštu buvo informuota, kad iki šiol neprižiūrimas ir žalojamas išskirtinės architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės ir reikšmės Lietuvos kultūros paminklas Lentvario dvaro sodyba, ypač rūmai ir parko grota.
2015-09-17 kartu su Lentvario miestelio piliečių grupe apžiūrėjus šį kompleksą nustatyta, kad dvaro sodybos apsaugos situacija nepagerėjusi, o minėtame piliečio Kęstučio Petkūno rašte pateikta informacija - teisinga. Rūmų ir parko grotos apsaugos būklė bloga. Rūmai iki šiol neužsandarinti (visiškai atvira pirmo aukšto lango anga), išplėšta daug langų rėmų, išdaužyti beveik visi langų stiklai. Pastaraisiais metais jau nuardyta ir dalis belvederio terasos dantytų bokštelių konstrukcijų iš raudonų plytų mūro.
Dideli nuardyto raudonų plytų mūro luitai, mažesnės plytų duženos bei tinko ir puošybos elementų liekanos guli greta rūmų pastato. Teritorija aplink rūmus visiškai neprižiūrima, apžėlusi, neužtverta. Išardyta daug mūrinės tvoros, juosiančios rūmų terasą nuo ežero pusės. Prie rūmų pastato nėra įspėjamųjų ženklų apie pavojų žmogaus gyvybei bei informacijos apie pastato kultūrinę, istorinę vertę bei atsakomybę dėl jo žalojimo ir t.t. Parko grotoje yra akivaizdūs ardymo bei kitokio žalojimo padariniai. Ši nepriežiūra - užsitęsęs procesas.
Konstatuotina, jog Lentvario dvaro sodybos apsaugos, ir net elementarių pastatų priežiūros bei eksploatavimo problemų per pastaruosius aštuonerius metus iš esmės net nebandyta spręsti. Pavestų funkcijų neatlikimas yra neatleistinas ir net nusikalstamas kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų aplaidumas.
Apleistas Lentvario dvaras
Valstybinė kultūros paveldo komisija 2007-12-14 sprendime Nr. S-9-(128) „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko bei jo buferinės apsaugos zonos ribų ir tvarkymo plano projektų“ įvertino Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) teritorijos ir zonų bei buferinės zonos ribų plano ir TINP tvarkymo plano projektus kultūros paveldo apsaugos bei paveldosauginės politikos aspektu, 2007-12-14 posėdyje apsvarstė šių projektų sprendinius ir 2 punktu nusprendė „pritarti esminiam parko teritorijos ribų pakeitimui, Lentvario dvaro sodybą su E. F.
Lentvario dvaro sodybos apsaugos būklė sparčiai blogėja, vandalizmo ir grobstymo mastai didėja, tačiau Valstybinės kultūros paveldo komisijos siūlymų ir rekomendacijų iki šiol neišgirsta.
Primename, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija 2012-10-22 raštu Nr. V11-94(6.3.) „Dėl Lentvario dvaro rūmų gelbėjimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, kuriame informavo apie jau įsisenėjusias šio komplekso apsaugos bei nepriežiūros problemas. Rašte nurodė, jog „dvaro sodyba (UK-15949) yra žalojama <…> L. Pinkevičius jau ne pirmi metai neprižiūri, ne...