Užgavėnės - viena seniausių bendruomenės švenčių, kurioje nėra žiūrovų, kurioje kiekvienam svarbu prisidėti ir dalyvauti. Juk taip pabudiname žemę, perduodame jai savo gyvybines jėgas ir kartu išvarome visas negeroves, taip pat palydime žiemą.
Užgavėnių šventė Rumšiškėse
Užgavėnių istorija ir laikas
Lietuviai Užgavėnes seniau švęsdavo kovo antro dešimtadienio pabaigoje-trečio pradžioje, per pavasario lygiadienį. Po Lietuvos krikšto Užgavėnių laikas ir šventės pavadinimas ilgainiui buvo priderintas prie Bažnytinio kalendoriaus (gavėnios išvakarės, nuo 02 03 iki 03 09, septintosios savaitės prieš Velykas antradienis), bet daugelis papročių išliko.
Tiesa, etnografė Birutė Imbrasienė rašo, kad Užgavėnės - ne šventė, o išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Diena po jų - jau priešvelykinio pasninko pradžia.
Folkloristas, etnologas Jonas Balys pastebi, kad buvo plačiai paplitęs tikėjimas esą per Užgavėnes negalima verpti, nes vasarą kirmys (rūdys) mėsa, ypač lašiniai, sakyta, kad kirmėlės trins mėsą.
Užgavėnės „pirmą kartą paminėtos vienuolio H. Beringerio rašte (1428). Apie prūsų senuosius tikėjimus jis rašė, kad „per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai - kas Dievo yra uždrausta“.
Senovinės apeigos ir tikėjimai
Senovinėse Užgavėnių apeigose būdavo vaišės, važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius, Morės vežiojimas ir žudymas, Užgavėnių maskaradas, žiemos demono Lašininio kova su pavasariu - Kanapiniu, laistymasis vandeniu, įvairūs būrimai. Tikėta: „Kurie Užgavėnių nešvenč, tiems tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserg, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur“.
Tikėjimai Klaipėdos apylinkėse
Klaipėdos apylinkėse užrašyti tokie tikėjimai:
- „Užgavėnėse sukrauna į roges avilius ir veža bites „pravėdinti“. Jei toli ir greitai važiuosi, tai ir bitės toli ir greitai lekiančios, visus metus sveikos ir darbščios esančios. Senovėje žmonės taip darydavę, užtat daug medaus turėję“;
- „Užgavėnių rytą (pelenų seredoj) reikia pirm saulės tekėjimo pelenus sijoti ir vasarą jais kopūstus apibarstyti, tada kirminai jų neės“.
Užgavėnių kaukės gamybos edukacija
Užgavėnių valgiai
Užgavėnės buvo paskutinė žiemos mėsiedo diena, tada stengdavosi gausiai ir daug kartų prisivalgyti. Mažojoje Lietuvoje senoviškiausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys, kurį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulės galvos ir kojų. Dar kepdavo miltinius blynus, virdavo kukulius.
Šiupinys - apeiginis valgis
Šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Šiupinys - „archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą - Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a.
Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Pirmąją Šiupinio šventę - lietuvininkų pobūvį, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa - 1927 m. surengė Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje“ (LNKC).
Užgavėnių valgiai: blynai ir šiupinys
Užgavėnių kaukės ir persirengėliai
Kaukės ir persirenginėjimas - tai viena pagrindinių Užgavėnių ypatybių, ypač Žemaitijoje, kur kaukės vadinamos ličynomis. Tradicinės kaukės dažniausiai daromos iš medžio, medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, o vėliau imta gaminti kaukes iš popieriaus, kartono ir kitų medžiagų.
Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus vaizduojančios zoomorfinės kaukės, kurios kažkada vaizdavo totemus - mešką, arklį, ožka ar ožį, gervę. Taip pat senos yra vadinamosios demonomorfinės kaukės - raganos, velnio, giltinės.
Persirengėliai, stengdamiesi kuo išradingiau suvaidinti savo kaukės įvaizdį, lankydavo kaimus keldami triukšmą visokiais būdais - šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, grodami instrumentais, dainuodami.
Užgavėnių persirengėliai
Morės vežiojimas ir naikinimas
Užgavėnių pabaigoje persirengėliai vežiodavo ir naikindavo iškamšą, kuri reiškia su žiema ir mirtimi susijusią mitinę būtybę. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ji buvo vadinama įvairiai: Žemaitijoje - More, Kotre, o Aukštaitijoje - Gavėnu, Čiūčela. Skyrėsi ir iškamšos sunaikinimo būdai: Morė dažniausiai deginama, o Gavėnas skandinamas, išvaromas iš gyvenvietės ar išverčiamas į pusnį.
Vieni Morę laiko žiemos - mirties demonu, kiti sieja su blogiu, treti - su augmenijos gyvybinėmis galiomis. XIX a. vidurio etnografai, pirmieji aprašę Morės gaminimo ir vežiojimo paprotį, teigia, kad senoji šios apeigos prasmė liaudyje tuo metu jau nežinoma.
Užgavėnių pabaiga
Senovėje Užgavėnių pabaigoje ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse būdavo rengiamos žirgų lenktynės. Jų pėdsakų iki šiol išliko Sartų lenktynėse, kurios rengiamos Dusetose nuo XIX a.
Visoje Lietuvoje baigiant šventę vykdavo persirengėlių Kanapinio ir Lašininio dvikova. Kanapinis siejamas su gavėniai būdingu kanapių aliejumi ir pasninku, o Lašininis - su sotumu ir persivalgymu, būdingu mėsiedo laikotarpiui.
Užgavėnių vakare jaunimas rinkdavosi į kokią nors didesnę trobą arba karčemą pašokti, susirinkdavo ir kiti kaimo žmonės. Į šokių vakarėlį atvykdavo ir persirengėliai, o tuomet įprastinius muzikos instrumentus pakeisdavo buteliai, puodai ir kiti skambantys daiktai.
Visi šokdavo iki vidurnakčio, o paskutinis Užgavėnių šokis - „Šambaris“ („Šambaras“, „Šambario talka“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai, suskambus bažnyčios varpams ar pasigirdus tam skirto barškalo garsams.
Pagrindiniai Užgavėnių papročiai
| Paprotys | Reikšmė |
|---|---|
| Gausios vaišės | Užtikrinti sotumą ir stiprumą visus metus |
| Važinėjimasis, lenktynės | Paskatinti linų ir javų augimą |
| Morės vežiojimas ir sudeginimas ar paskandinimas | Atsikratyti žiemos ir blogio |
| Vaidinimai, persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais | Išbaidyti piktąsias dvasias ir skatinti atgimimą |