Pastaruoju metu turizmas tapo viena svarbiausių ekonomikos sričių pasaulyje, skatinantis užimtumą, privataus verslo augimą ir infrastruktūros plėtrą. Turizmas apima atostogas, trumpas savaitgalio išvykas ar vienos dienos keliones, verslo keliones, draugų ar giminių lankymą, taip pat išvykas, susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar religija. Į turizmo sąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą, taip pat šalies gyventojų rekreacijos bei sportinė veikla jų gyvenamoje teritorijoje. Turizmas taip pat labai konkurencinga industrija.
Kad lengviau būtų galima sisteminti turizmo srities informaciją, kelionės įvairiais būdais klasifikuojamos pagal kelionės tikslą, turistų kategorijas, turizmo kryptį ir kt. Išsamią turizmo kvalifikaciją pateikia Grecevičius, Armaitienė ir kt.
Kaimo turizmo sodyba Rumunijoje
Turizmo Kvalifikacija
Pagal aktyvumą turizmas gali būti skirstomas į aktyvų, sportinį ir pasyvų. Aktyvus - sportinis turizmas apima įvairias aktyvaus laisvalaikio leidimo pramogas (slidinėjimas, alpinizmas, vandens sportas ir pan.). Pasyvus turizmas orientuotas į asmenis, siekiančius pasilsėti nuo aktyvios veiklos. Kelionės trukmės turizmas skirstomas į trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį. Trumpalaikės kelionės dažniausiai trunka nuo 2 iki 4 dienų, tai gali būti savaitgalio kelionės. Vidutinių kelionių trukmė nuo 5 dienų iki mėnesio. Turizmo srautų intensyvumas ypatingai aktualus pagrindiniams turizmo židiniams. Šiuo atveju skiriamas nuolatinis, sezoninis, savaitgalio ir švenčių turizmas. Pagal transporto priklausomybę skiriamas individualus ir visuomeninis turizmas. Turistų kvalifikacija išskiria vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir pagyvenusiųjų asmenų turizmas, kuris glaudžiai koreliuoja su kelionės tikslais. Suaugę žmonės dažniau renkasi mokslinį ir darbinį turizmą.
Kaimo turizmas
Miesto gyvenimo ritmas, aplinka ir tempas vis labiau vargina žmones ir skatina juos ieškoti galimybių grįžti į gamtą, todėl kaimo turizmas tampa vis populiaresne turizmo šaka. Remiantis E.P.Lopez ir F.J.C.Garcia (2006) teigimu - kaimo turizmas viena iš sparčiausiai plintančių turizmo sričių, ypač silpniau besivystančiose šalyse. Šios šalys pasižymi santykinai dideliu kaimo gyventojų skaičiumi, todėl kaimo turizmas, dažnai minimas kaip atskira, savitą specifiką turinti, turizmo sritis, kuriai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Kaimo turizmas kaip ir turizmas neturi vieno pripažinto - tiklaus apibrėžimo.
Pavyzdžiui pagal Vainienę, (2001), kaimo turizmas - tai turizmo rūšis, apimanti kelionę į kaimo vietoves (automobiliu, dviračiu, valtimi, žirgu) ir nakvynę (kaimo viešbučiuose, kempinguose, atostogų kaimeliuose, atostogų namuose ir privačiuose namuose) bei rekreacinę veiklą jose. Pagal pateiktus kaimo turizmo apibūdinimus galima daryti išvadą, kad kaimo turizmą vertina ir apibrėžia kaip reiškinį ir paprasčiausiai tapatina su turizmu mažai apgyvendintose teritorijose, kitos akcentuoja veiklą, siūlomą kaime. Tačiau nereikia pamiršti to, kad kaimas yra išlaikęs tradicinę socialinę struktūrą ir vertybes, kurias prarado moderni visuomenė.
Kaimo turizmo struktūra
Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis - pažintinis turizmas, nes svarbiausias kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Etninis turizmas dažniausiai siejamas su kelionėmis į gimtąsias vietas, gimtąjį kraštą. Agroturizmas - tai kaimo turizmo rūšis, tiesiogiai susijusi su žemės ūkio produkcija, tradicijomis ir ūkininko gyvenimo būdu. (I. Vainienė, 2001, p. Taigi kaip matome, kaimo turizmas apima visas turizmo rūšis, susietas su kaimo aplinkos pažinimu ir poilsiu joje. Atskirų regionų gamtos grožis bei įvairovė, kultūros paveldo objektai, geras kelių tinklas sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui, kuris tampa pagalbiniu kaimo ūkio verslu.
Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai tarp turistų ir vietinių gyventojų, išaugęs kultūrinio paveldo svarbumas ir apsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų. Kaimo turizmas yra labai veiksminga gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė, skatinanti teikti prasmę senų autentiškų gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatų išsaugojimui ir atstatymui, savitų kraštovaizdžių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių pristatymui.
Apgyvendinimo paslaugų teikėjas, prieš pradėdamas savo veiklą, privalo pateikti Valstybiniam turizmo departamentui nustatytos formos pranešimą apie apgyvendinimo paslaugų teikimą. Apgyvendinimo paslaugų teikėjas, per 30 dienų nuo pranešimo pateikimo dienos negavęs neigiamo Valstybinio turizmo departamento atsakymo dėl pranešime pateiktų duomenų, gali viešai naudoti pranešime nurodytą apgyvendinimo rūšies pavadinimą. Nutraukus (sustabdžius) apgyvendinimo paslaugų teikimą ar pasikeitus pranešime pateiktiems duomenims (pasikeitė paslaugų teikėjas, jo teisinė forma, teisinis statusas, adresas ar kiti duomenys), apgyvendinimo paslaugų teikėjas privalo per 10 darbo dienų nuo to momento, kai ši informacija tapo ar turėjo tapti jam žinoma, buvusį pranešimą patikslinti pateikdamas pasikeitusius duomenis. Išankstinius apgyvendinimo paslaugų užsakymus (rezervavimą) apgyvendinimo paslaugų teikėjai turi registruoti.
Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę viešbučiams, svečių namams, moteliams ir kempingams suteikiamos kategorijos ir klasės. Kolektyvinio apgyvendinimo paslaugų teikėjų - viešbučių, svečių namų, motelių ir kempingų - klasifikavimas yra privalomas. Apgyvendinimo paslaugos klasifikuojamos laikantis atitinkamai apgyvendinimo rūšiai taikomos 5 arba 4 žvaigždučių klasifikavimo reikalavimų sistemos, pagal kurią žemiausios klasės apgyvendinimo paslaugos žymimos viena žvaigždute. Klasifikavimo reikalavimai turi apimti kiekybinius ir kokybinius kriterijus, pagal kuriuos įvertinama apgyvendinimo paslaugoms teikti turimų statinių architektūra, teritorijos, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų suplanavimas ir techninės charakteristikos, kambarių (numerių) ir bendro naudojimo patalpų įrengimas ir įrangos kokybė, turistų priėmimo sąlygos, galimybė pasirinkti kitas teikiamas paslaugas, darbuotojų profesinis pasirengimas (kvalifikacija), aptarnaujančių darbuotojų skaičiaus ir apgyvendinimo vietų skaičiaus santykis, ir kitus bendros teikiamų apgyvendinimo paslaugų kokybės kriterijus.
Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą vykdo Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisija. Ši komisija sudaroma iš turizmo paslaugų verslo asociacijų, Valstybinio turizmo departamento, vartotojų teisių apsaugos ir savivaldybių institucijų atstovų.
Turizmo įstatyme numatyta, kad kaimo turizmo paslaugą kaimo vietovėje teikti gali tik fiziniai asmenys, t. y. ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie atitinka Turizmo įstatymo 11 straipsnio 5 punkte nustatytus reikalavimus: ,,Kaimo turizmo paslaugos gali būti teikiamos kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, esančioje ūkininko sodyboje arba kaimo turizmui skirtuose pastatuose, kai bendras turistams apgyvendinti skirtų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 20 ir juose yra ne daugiau kaip 50 vietų.“ Taip pat turi turėti savivaldybės išduotą verslo pažymėjimą (sertifikatą), patvirtinantį, kad yra įvykdyti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai. Turizmo įstatymas neleidžia kaimo turizmo veikla užsiimti juridiniams asmenims. Kadangi juridinių asmenų pagrindinis tikslas pelno siekimas, jie dažniausiai siekia mokesčių lengvatų savo verslui.
Teisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys. Per pastaruosius metus kaimo turizmo sektoriaus teisinė aplinka keitėsi: naujajame Turizmo įstatyme numatytos palankesnės sąlygos užsiimti kaimo turizmu - apgyvendinimo paslaugoms, įvesta pataisa, pagal kurią sodybose gali būti įrengta iki 20 numerių (50 miegamų vietų), nustatytas privalomas apgyvendinimo įstaigų klasifikavimas. Turizmo įstatymas palengvino ir statybų reguliavimo sąlygas norintiems imtis kaimo turizmo verslo. Dabar nereikia keisti žemės naudojimo paskirties. Pastatams statyti ar renovuoti kaime, privačioje teritorijoje, pakanka turėti patvirtintą statybos projektą, tačiau išlieka apribojimai statiniams ir įrenginiams, kurie išlieka kliūtimis kaimo turizmo plėtrai.
Kaimo turizmo sodyba Svajoniu Dvaras
Kaimo turizmo objektų statybas reguliuoja Statybų, Teritorijų planavimo, Saugomų teritorijų įstatymuose numatytos atitinkamos nuostatos ir kiti su statiniais ir statybomis susiję reglamentai. Nors teritorijų planavimą ir statybų procesą reglamentuojantys teisės aktai ir nustato, kad reikalavimai (sąlygos) teritorijoms, statiniams ir ūkinei veiklai juose privalo būti paremti norma ar dokumentu, kurią patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tačiau kartu paliekama ir galimybė sąlygas išduodančioms žemesnio lygmens valstybės ir savivaldybės institucijoms nustatyti papildomus reikalavimus, kurie yra įteisinami šių institucijų priimamais dokumentais. Kaimo turizmas turi išskirtinę ryšį su gamta, jis įmanomas teritorijose, kuriose yra miškų, vandens telkinių, patrauklus kraštovaizdis. Tai Lietuvoje išimtinai saugomos teritorijos, kur galioja įvairūs draudimai ir apribojimai.
Pagrindinės saugomos teritorijos Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzukijos, Kuršių nerijos ir Trakų istorinis) ir 30 regioninių parkų. Saugomos teritorijos Lietuvoje steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir subalansuotą gamtos išteklių panaudojimą. Europoje nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos panaudojamos ne tik aplinkosauginiais tikslais, bet ir aktyviai turizmo plėtrai. Lietuvos Saugomų teritorijų įstatymo tiksluose taip pat nurodytas pažintinis turizmas, tačiau to paties įstatymo 2 straipsnyje pažintinis turizmas įvardijamas kaip turizmas, nukreiptas į tikslingą krašto gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, taip pat skirtą mokslui ir mokymui. Į šią sąvoką nepatenka kaimo turizmas, bet kaip minėta teorinėje dalyje kaimo turizmas yra susijęs su dauguma kitų turizmo rušių.
Poilsis kaime
Saugomų teritorijų įstatymas, nuostatai bei reglamentai, nustato papildomus aplinkosaugos reikalavimus kaimo turizmo verslui saugomose teritorijose. Dauguma turistų renkasi kaimo turizmą prie vandens telkinių, todėl viena iš sudėtinių daugelio kaimo vietovių dalių yra vandens ištekliai. Saugomų teritorijų įstatymas nustato visiems vandens telkiniams be išimties pakrantės apsaugos juostas ir vandens telkinio apsaugos zonas, kuriose draudžiamos paslaugų objektų, tarp jų ir kaimo turizmo sodybų, statybos. Pakrantės apsaugos juostai (paviršinio vandens telkinio pakrantės želdinių ruozas) taikomi griežčiausi apribojimai. Jeigu vandens telkinys yra arčiau kaip 3 km nuo miesto ribos pagal 8 straipsnio 2 punktą - pakrančių apsaugos juosta bus dvigubai platesnė. Dvigubai platesnė ji yra ir saugomose teritorijose( draustinių, parko teritorijos). Upių, kurių baseinai yra mažesni nei 25 km, ir ežerų, kurio plotas mažesnis kaip 0,5 ha, apsaugos juosta yra perpus mažesnė.
Antra, vadinamoji vandens telkinio apsaugos zona, apima kur kas didesnį plotą. Vandens telkinio apsaugos zona saugo vandenį ir kraštovaizdį. Jos dydis priklauso nuo vandens telkinio dydžio. Jeigu ežeras yra 100 ha dydžio arba upės baseinas siekia 100 km2, tokių telkinių apsaugos zona yra 500 m nuo kranto. Mažesnių telkinių apsaugos zona yra 200 m. Upeliai, kurių baseinas užima 25 km2, ir ežeras, kurio plotas siekia 0,5 ha, nėra apsaugoti antrąja, vandens apsaugos zona. Jeigu įsigytas neužstatytas sklypas patenka į vandens apsaugos zoną, namą ar kaimo turizmo sodybą galima bus statyti ne arčiau kaip 100 m nuo pakrantės. Už šios ribos statyti galima tuomet, jeigu nėra kitų apribojimų. Šis apribojimas negalioja, jeigu perkama sodyba, kurioje jau yra pastatų. Tuomet naujus pastatus galima statyti ir arčiau, tačiau anksčiau minėtos apsaugos juostos peržengti negalima. Nuo bendro kaimo kraštovaizdžio neatsiejami ir miškai.
Miškai yra svarbus ekologinis išteklius ir atlieka svarbų vaidmenį aplinkos apsaugai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Visus valstybinės reikšmės miškus valdo miškų urėdijos bei valstybinių parkų direkcijos. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, kad miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja saugomų teritorijų įstatymas ir Saugomų teritorijų nuostatai, patvirtinti Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos. Viena iš svarbesnių miško naudojimo formų yra poilsis ir turizmas. Tačiau kaimo turizmo verslui vystytis trukdo draudimas miško žemėje statyti kaimo turizmo ir kitus rekreacinius statinius. Miškų įstatymas leidžia tik rekreacinę veiklą - vaikščiojimas, grybavimas, uogavimas, grožėjimasis gamta. Galima plaukti upe ar miške esančiu ežeru, bet miške neleidžiama bet kur apsistoti nakvynei. Tuo tarpu iškirsti brandų nuosavą mišką leidžiama kur kas lengviau, nei panaudoti jį poilsiui.
Privačiuose žemės sklypuose kaimo vietovėse gali būti vykdoma naujų statinių statyba kaimo turizmo paslaugoms teikti ir esamų gyvenamųjų pastatų bei sodybų rekonstrukcija, tačiau reikia rengti detalųjį planą vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu 22 straipsnio 5 dalimi. Turizmo įstatymas reikalauja, kad statybos ir rekonstrukcijos darbai būtų vykdomi pagal nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus projektus. Tuose projektuose turi būti numatytos ir priemonės žemei, vandens telkiniams, augmenijai ir gyvūnijai, taip pat istorijos ir archeologijos paminklams, kurie yra toje privačioje žemėje. Privaloma saugoti nuo teršimo, gadinimo, niokojimo ir kitokių neigiamų padarinių.
Kaimo turizmo verslas turi nemažai ypatumų, lyginant su kitomis turizmo verslo rūšimis. Tai gamtinis, ekologinis ir kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimas rodo, kad ateityje Lietuvoje bus plėtojamas vietinis turizmas.