Žemaitijos kaimo sodybų apžvalga

Žemaitija - unikalus Lietuvos regionas, pasižymintis savita kultūra, tradicijomis ir kraštovaizdžiu. Šiame straipsnyje kviečiame pasivaikščioti po Žemaitijos kaimo sodybas, atskleidžiant jų unikalumą ir istoriją.

Žemaitijos gamta ir žmonės

Akiplėšiškai nustumta nuo jūros amžinai alkano kaimyno, kuris tinkamas laivybai jos upių žiotis nuo seno savomis priprato laikyti.

Ir neatrodo tau, maloningasis skaitytojau, kad ta varginga motina turėjo kuo lepinti savo vaikus… Tikrai taip. Ir jei esi svetimtautis ir turi gerą širdį, nuliūdins tave juoda vargo liaudies duona, juoda - kaip nedoro žmogaus siela… Nuliūdins dar daug kas tave, pradedant pačia liaudimi, kuri pasirodys tau paniurusi ir klastinga, prietaringa ir tamsi.

Net ir drabužiai, pilki, bespalviai. Beveik nelepinti, o veikiau gal todėl, kad apskritai nelepinti, Žemaitijos vaikai nei paniurę, nei klastingi netapo. Prietarus ir tamsumą, kad be išimčių pasmerktume, visų pirma reikia atskirti nuo tikro tikėjimo ir tikro proto šviesumo. Tačiau ne mūsų tai reikalas.

Pilka spalva mums nemiela? Skonio reikalas! Man atrodo, ji labai tinka Žemaitijos gyventojams. Pagaliau, jei tikrai tau trūksta spalvų, pamatysi jas visas žvilgtelėjęs į žemaites, kurios gėlių žiedais ir akių šviesa savo vyrams tapusios - kaip kad tikros gėlės yra tapusios žemaičių širdžių paguoda.

O dainos… Mielas Dieve! Tikra tiesa, kad jos yra ypatingos ir nepanašios į kitur girdėtas. Bet kas įsiklauso atidžiau, susidaro aiškią nuomonę apie šias dainas sukūrusios liaudies aukštus vokalinius sugebėjimus. Nepatinka tau juodos duonos skonis?

Didžiules galimybes lyginamiesiems stebėjimams atlikti Žemaitijoje turėtų ir tyrinėtojas. Čia nemokytas ūkininkas, išaręs iš žemės milžiniškus, surūdijusių skardų apgaubtus griaučius, jei ir stebisi, tai turbūt daugiau tuo, kad neužkabino savo prieštvaninės žagrės dantimi didala* iki tol, jau kelerius metus šį plėšinį ardamas.

Apdengtas didalis be tuščių kalbų, paprastai tik vienam radėjui dalyvaujant, persikelia į kitą, tinkamesnį guolį, dažniausiai į seną kapinyną, apie kurį padavimas byloja, kad ten kadais, prieš daugelį šimtmečių, jie buvo iškilmingai pašventinti. Galų gale, jei tokio kapinyno artėliau nėra, žemė visur šventa. Žemaitis tai žino.

Ašarinės, ugniakurų liekanos, urnų ir šarvų skeveldros, griaučiai, kaukolės ir palaikai, aštrūs titnagai ir papuošalai iš metalo - nuo bronzinių ir geležinių iki sidabrinių ir auksinių. Kur viso to nebūtų Žemaitijoje!

Žemaitijos istorija ir kultūra

Ažuolo jau nebėra, tarp šventyklos degėsių verkia senas Krewe*, o vyrai žemaičiai su siaubu prisimena tą baisią dieną, kai pergalingasis Grosmajistras** Šv. Jurgio vardu įšventino į riterius savo vakariečius svečius - žėruojant degančioms pagoniškoms šventenybėms, ant pagoniško kraujo persisunkusios žemės - Medininkuose.

Ir moterys iki šiol bąla vos tik prisiminusios tuos Grosmajistro svečius, kurie užplūdo kaip visa naikinanti vėtra, nors ne pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, degindami ir plėšdami, užtraukdami nešlovę ir žudydami, vadovaujami savo mokytojų - žemaičių krauju nuolat girtų kryžiuočių.

Žemaitijoje gausu kultūros paveldo objektų, atspindinčių regiono istoriją ir tradicijas. Štai keletas iš jų:

• Šv. Bažnyčia Švenčionių miesto centre (Vilniaus g. 20) - regioninės reikšmės architektūros paminklas, pastatytas 1898 m.
• Cirkliškio dvaro rūmai - klasicizmo stiliaus pastatas, pirmą kartą paminėtas 1796 m., rekonstruotas 1820-1823 m.
• Gatvinis kaimas - urbanistikos paminklas, susikūręs XVI a. antrojoje pusėje Valakų reformos metu.
• Mėžionių kaimas - įkurtas XVI a. antroje pusėje vykdant Valakų reformą.
• Zalavo dvaras - pastatytas XIX a., priklausė Pilsudskiams nuo 1863 metų.
• Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčia - liaudiško klasicizmo stiliaus bažnyčia, pastatyta 1774-1775 m.

N. E. Iwanowskio kūryba

N. E. Iwanowskis, stengdamasis „prasimušti“ į literatūrą, Varšuvos bei kitų Lenkijos miestų spaudoje paskelbė du stambius romanus (laimėjęs konkursus) ir keletą mažesnių kūrinių, tačiau šie kritikų dėmesio neatkreipė.

Du N. E. Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą.

Kaimo sodybų atmosfera

Vakarop, po giedros ir šiltos dienos, kažkaip greitai apniuko. Saulė nusileido nežinia kada ir nežinia kur. Nei mėnesio, nei žvaigždučių danguje, tik kartkartėm žaibas akimirkai perskrodžia vientisą debesų apvalkalą.

Dvarelis apjuostas statinių tvora, iki vartų veda tiltelis, turbūt permestas per griovį. Užmiršo tik, o gal ir pasivargino jį pakabinti. Vartai taip pat atverti.

Bet ir sargas, ištižėlis, miega sau saldžiausiai ant suolo prie vartų po šiaudiniu dembliu, o tai geriausiai įrodo garsus jo knarkimas. Net ir šunys, paprastai tokie jautrūs, išsislapstė kadais. Visa tai perša mintį, kad dvareliui, bent jau tą naktį, nei iš žmonių, nei iš žvėrių negresia joks pavojus.

Kaip tik tą naktį, nes už rytojų niekas Žemaitijoje garantuoti negali. Bytautas, kaip žemaičių bajoras, gali būti netikėtai užpultas švintant, užpultas ir apiplėštas, gal net nužudytas, rasi kad leidosi apliejamas vandeniu ir patepamas vokišku būdu; bet gal todėl, jog su baltaisiais vienuoliais sugyvena gražiuoju, užpuolimo nebijo.

Kieme, paniurusio dangaus fone, aiškiai matyti visa Bytautų sodybos buitis; ir tik čia pagaliau paaiškėja, kad iš tolo mirksėjusi švieselė sklinda pro siaurą langelį, esantį kairėje dvarelio pusėj.

Ugniakuras liepsnoja vidury pirkios, nuo kurios juodų sienų Bytautui mirksi, tarsi gausybė žvaigždžių, skydai, iečių antgaliai ir kalavijai; tarp visų šių daiktų lyg pusmėnulis garbingoje vietoje spindi karo kirvis nugludintais ašmenimis.

Šią akimirką jis sėdi už stalo ir mąsto. Tai vyras pačiame amžiaus stiprume, sveikas ir įraudęs, gal net per daug, bet to įraudimo kaltininkė, neabejotina, didelio ąsočio bei rago - sąžiningo tarpininko, dabar esančio pono rankose, - kaimynystė.

Ant stalo padėtas ir antras ragas, mat Bytautas turi svečią - artimiausią kaimyną, Mantvilą. Tai jau senas ir palinkęs žmogus, prislėgta ir liūdna veido išraiška, pageltusia ir susiraukšlėjusia oda.

Trečias ir paskutinis tuo momentu asmuo pirkioje yra jaunasis Treniota5, šeimininko sūnus: berniokas juodais ilgais plaukais, lengvai krintančiais drabužiais, o tai leidžia įvertinti jo gražią ir tvirtai sudėtą figūrą. Užimtas dabar prie ugniakuro kažkokio geležinio antgalio grūdinimu.

Jaunuolio tylėjimą lengva paaiškinti jo užsiėmimu. Bet kodėl du vyrai nesišnekučiuoja, be to, dar ir prie alusis*? Ar jau viską iš širdies išklojo ir nėra ką daugiau bepridurti? Anaiptol. Tylus mintijimas aiškiai nekelia ūpo šeimininkui, tai matyti iš nepatenkinto veido.

Jaunuolis galvos krestelėjimu atmetė juodus, jam ant kaktos užkritusius plaukus ir pasižiūrėjo į tėvą - akys buvo juodos, ugningos, drąsios. Pasižiūrėjo, bet nieko neatsakė, tik rankose laikytą kotą atrėmė į sieną. Nuo sienos nukabino kažkokią surūdijusią geležtę ir atidžiai apžiūrėjo. Tėvas akimis sekiojo sūnaus judesius, o kai šis ėmėsi naujo darbo, norėjo jam kažką tarti, bet susilaikė.

- Ar juos ragany** apkerėjo, ar kas? - toliau tęsė šeimininkas. - Arba Vasilis, šunsnukis, apgavo mus. Kaip? - O kažko laukiate? - Ką tu čia, Mantvilai, jau šitą… hmm… nieko nepameni. Taigi kunigaikščio pavaldinių laukiam abu, - kiek šiurkštokai aiškino šeimininkas. - Kam tau ir man tie kunigaikščio pavaldiniai?

- Ką? Hmm, aš jau žinau kas! Grigalius kaip Grigalius, o Liunas… Oho! Apsukrus tai niekšas, na, ir įtakingas kunigaikščiui, nors jam visai neseniai malkas skaldė ir vandenį nešiojo. Jei tik turėčiau dukterį, o jis jos reikalautų, atiduočiau nesvyruodamas. Liunas kils aukštai! - Kad ir iki kartuvių, jeigu jų vertas.

Neaišku, ką toliau būtų taręs kunigaikščio numylėtinio gerbėjas, pastebimai papiktintas užuominos apie kartuves, jei nebūtų laiku susigriebęs ir nutilęs. Bet kažkas sudundėjo ant tilto, subildėjo kieme, šeimininkas pastatė ąsotį neįgyvendinęs sumanymo ir įtempė ausis. Taip, tai žirgų kanopų bildesys.

- Atvyko, - tarė ir pakilęs prie durų skubėjo, kad galėtų prie slenksčio, kaip papročiai reikalauja, garbingus svečius pasveikinti. Buvo dviese: vienas žemas, kitas aukštas. Apsirengę išverstais kailiniais, ant galvų - rasos lašais nusagstytos gauruotos kailinės kepurės, panašios į gobtuvus; apsiavę stambiais geltonais, baisiai aptaškytais purvu batais, o prie šonų - kreivi totoriški kalavijai.

- Kad nusprogtum, šunsnuki! - verdamas atvykėlius piktu, pamišėlišku žvilgsniu, netikėtai jį pertraukė senas Bytauto kaimynas. - Ant amžių amžinųjų! - atsakė kaip galima maloniau. O kadangi žvilgsnis susitiko su piktomis naminio kobolio7 akytėmis, kiaurai skrodžiančiomis iš savo locum8, tai yra nuo lentynos, prikaltos virš lauko durų, išspaudė netgi ir „Amen“.

Tuo metu kažkas taip šaižiai sucypė, kad Bytautas net sudrebėjo. A, tai geležis iš po stiprių, ją šveičiančių sūnėko delnų! - Lauk tuoj pat! Girdi? Lauk! - Ir pridėjo kiek švelniau: - Kol tavo kalavijo ašmenys kam nors bus tinkami, reiks su spragilu į darbą stot, o čia jau pirmi gaidžiai užgiedos.

Tuo metu tuodu svečiai, nusipurtę rasos lašus nuo kailinių, o purvą - nuo batų, nusiėmė aukštas kailines kepures. Pirmasis, žemas ir apskritas, buvo tas pats Liunas, Bytauto pavadintas apsukriu niekšu.

Jo figūra priminė statinaitę, veidas - meilią lapę: akys gyvos ir lakstančios, lūpos nuolat į šypseną linkusios, o tai, beje, ne visada išeidavo į naudą šeimininkui. Štai ir dabar Liunas atrodė kupinas piktos klastos, bet, nesant veidrodžio, jis, suprantama, to žinoti negalėjo.

- Sėskitės, Liunai, sėskis, Grigaliau! - ragino svečius Bytautas su begaliniu meilumu, kuris vėl atsirado, kai vos tik iš pirkios išvarė sūnų. Atvykėliai, trindami rankas ir dėkingai nusilenkinėdami, priartėjo prie stalo.

Tačiau vykdyti šeimininko valią kažkodėl vengė ir šnairuodami vis žvilgčiojo į sėdintį prie to paties stalo individą, dėl kurio jau buvo kilę įtarimai, daugiau mažiau teisingi, verčiantys juo nepasitikėti.

- Ech, Bytautai, tu mano širdingasis bičiuli! - sunkiai atsiduso Liunas, pagaliau ne be skrupulų sėsdamasis ant įtartino suolo ir savo pavyzdžiu paveikdamas Grigalių. - Argi mūsų valia, kur būti, kur nebūti? Dydysis kunigaikštis įsako, vergai - privalo.

- Didysis kunigaikštis įsakė: „Ei tu, Liunai! Ei tu, Grigaliau! Pristatykit man čia, tučtuojau, į mūsų Kauno pilį žemaičių bajorus, kurie prisieks ištikimybę Grosmajistrui ir įkaitų jam paliks.“ Na va, mes ir patraukėm tučtuojau per bajorus, nes didysis kunigaikštis nejuokauja.

- Nejuokauja, - patvirtino kažkoks kapinių balsas tarsi iš po žemių. Svečiai net sudrebėjo: tai buvo Mantvilos, kuris vėl žiūrėjo į juos pamišėliškomis akimis, balsas.

- Skuba kažkur? Cha! Skubėjo jis ir į Vorsklą9, kur septyniasdešimt kunigų10 dėl jo žygio dabar žemėmis apsikloję, o plika Tochtamyšo11 galva taip ir paliko plika… Cha cha cha! - Tai Mantvilas, - paaiškino tas.

- Tai… tai yra Mantvilas?! - sušuko didžiai nustebęs Liunas. - Žmogau, ką tu sakai? - Na taip, tas pats, - niūriai patvirtino Bytautas. - Ėhė! Sunaikino jį prieš mėnesį iki pamatų, visiškai pražudė: ir pirkią sudegino, ir bobą užmušė, ir šeimynykščius išvaikė. O vienintelę dukterį, kuri buvo gražiausia merga apylinkėje… Riteris, niekšas, turėjo ją savo valioje… Argi viso to neužtenka?! - Na, na!.. - stebėjosi Liunas.

- Mantvilas… Hmm… Matai, kas jam atsitiko… Ar žinai tu, Bytautai, kad mes turėjom jį į Kauną ginti, pas kunigaikštį, dėl tos priesaikos.

Kunigaikščio dvariškis ištraukė iš užančio mažą ryšulėlį, jį išvyniojo, atsargiai paėmė kažkokį pergamentą, sulankstytą į keturias dalis, patiesė ant stalo ir pradėjo po jį pirštu vedžioti. Šeimininkas, pakviestas žiūrėti, nors skaityti ir nemokėjo, nusprendė, kad bus tinkamiau su dideliu susidomėjimu pirštą akimis sekioti; tai truko gan ilgai, nes pergamentas nuo viršaus iki apačios buvo prirašytas.

- Žiūrėk! - Ką? Ką?! Aš turėčiau prisiekti? - Na ir tu. O tai kas? - Nesulauksit! - netikėtai suriko žemaičių b...

Šiame straipsnyje pateikta tik dalis informacijos apie Žemaitijos kaimo sodybas. Kviečiame keliauti po šį unikalų regioną ir atrasti jo grožį patiems!

tags: #lenkijos #graziausios #sodybos