Leidžiamas amžius būti prezidentu Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Konstitucija reglamentuoja, kad suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Laisvi ir teisingi rinkimai - esminis demokratijos instrumentas, leidžiantis per tautos valios pareiškimą suformuoti legitimus valstybės valdžios organus.

Rinkimų proceso metu susiklostantys teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir jos pagrindu priimtuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas). Šios rinkimų teisės normos neturi prieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams.

Rinkimų principai yra įtvirtinti ne tik nacionaliniuose teisės aktuose, bet ir tarptautinių organizacijų ir institucijų priimtose deklaracijose, konvencijose. Pagrindiniai rinkimų principai nustatyti Venecijos komisijos priimtame Geros praktikos rinkimuose kodekse. Pagrindiniai principai yra visuotinis rinkimų principas, lygus rinkimų principas, laisvės rinkimų principas, slaptas rinkimų principas ir tiesioginis rinkimų principas.

Šiame darbe nagrinėjama tema yra aktuali ir problematiška dėl painaus ir nepastovaus rinkimų principų įstatyminio įtvirtinimo ir dėl nepilnos, Konstitucinio Teismo dar tik formuojamos, rinkimų teisės doktrinos.

Anot E. Šileikio, vienas pagrindinis demokratijos elementas yra demokratiniai rinkimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį. Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse rinkimai suprantami kaip tautos valios išreiškimo forma, tautos suvereniteto kaip svarbiausios konstitucinės vertybės realizavimo būdas.

Būtina pabrėžti, kad rinkimų egzistavimas valstybėje dar nereiškia demokratinės valdymo formos. Rinkimai ne demokratinėse valstybėse yra formalūs ir negali išreikšti tikrosios rinkėjų valios. Valstybinės valdžios atstovaujamasis organas, sudarytas ne rinkimų būdu, nepagrįstas rinkimų cenzų įvedimas, balsavimo rezultatų klastojimas ir falsifikavimas dažnai reiškia tai, kad siekiant valdžios pasitelkiami autoritariniai metodai.

Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai - legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.

Konstitucinėje demokratijoje politiniams atstovaujamiesiems institutams formuoti keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai.

Šiandien demokratija yra nepasiekiama be rinkimų, kurie privalo būti rengiami remiantis tam tikrais pagrindiniais principais. Penki pagrindiniai principai, atspindintys Europos istorinį paveldą, yra visuotinė rinkimų teisė, lygi rinkimų teisė, laisvi rinkimai, rinkimų slaptumas ir tiesioginė rinkimų teisė. Dažnai pabrėžiama, kad rinkimai turi būti rengiami periodiškai.

Šie išvardinti principai yra įtvirtinti įvairios juridinės galios teisės aktuose, bet dažniausiai valstybės konstitucijose. Jų rinkimų principus galime laikyti tam tikrais kriterijais, pagal kuriuos vertinamas rinkimų demokratiškumas. Arba galima teigti, kad demokratiniai rinkimai remiasi penkiais kardinaliais principais: visuotiniu balsavimu, kuris turi būti laisvas, lygus, tiesioginis ir slaptas.

Rinkimų demokratiškumo lygis yra neatsiejamas nuo valstybės valdymo formos. Nacionalinės teisės normos kuo puikiausiai užtikrina konstitucinis rinkimų teisės principų reglamentavimą ir apsaugą. Tačiau rinkimų teisės principų apsauga nėra vien tik nacionalinės teisės pareiga. Tarptautinės įtvirtinimo ir apsaugos priemonės taip pat yra svarbios.

Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo 3 straipsnyje yra įtvirtintos piliečių teisės ir kt. Šiosios šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.

Kaip galima pastebėti laisva rinkimų teisė ir slaptas balsavimas yra expressis verbis įtvirtinti principai. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra įtvirtinta teisė į dalyvavimą valdant savo šalį: Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta, kad kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžiant Seimo, Respublikos Prezidento ir vietos savivaldos rinkimus (atitinkamai 55 straipsnio 1 dalis, 78 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2 dalis) yra įtvirtintas visuotinis rinkimų principas. Tačiau visuotinis rinkimų principas yra logiškai ir sistemiškai kildintinas iš Konstitucijoje vartojami žodžiais visuotinė rinkimų teisė.

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nuašalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Visuotinės rinkimų teisės principas demokratinėse valstybėse egzistuoja tik tada, kai nėra jokis apribojims, kurių pagrindas būtų visuomeninė padėtis, socialiniai skirtumai, rasė arba kilmė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime buvo labai lakoniškas apibrėždamas visuotinį rinkimų principą. Neatsitiktinai kalbant apie visuotinį rinkimų principą yra kalbama apie rinkėjų korpusą. Tik formaliai rinkimų teisė yra laikoma visuotine, faktiškai rinkimų teisė yra suteikiama taip vadinamam rinkėjų korpusui, t.y. tiems asmenims, kurie atitinka tam tikrus kriterijus ir tik jie turi balsavimo teisę.

Visuotinės rinkimų teisės nereikštų tapatinti su totaline rinkimų teise. Tam tikri įstatyminiai apribojimai yra būtini, kad rinkimų procesas netaptų absurdišku. Kalbant apie pasyviąją rinkimų teisę visuotinis rinkimų principas taikomas ir politinėms partijoms. Jis apima visų įsteigtų politinių partijų teisę pateikti kandidatų sąrašus.

Tačiau visuotinė rinkimų teisė, kaip konstitucinio lygybės principo sudedamoji dalis, nereiškia, kad visi bet kurios valstybės teritorijoje gali balsuoti. Rinkimų teisėms visada yra taikomi tam tikri apribojimai, susiję su amžiumi, pilietybe, dažnai ir su nuolatine gyvenamąja vieta. Visuotinis rinkimų principas pradėjo formuotis tik XIX a. antroje pusėje.

Iki 1846 m. rinkėjų skaičius Prancūzijoje išaugo iki 8,2 milijono. Analogiška padėtis vyravo ir Anglijoje - dėl įvairių ir gausių apribojimų rinkimuose balsuoti galėjo ne daugiau kaip 3 procentai šalies gyventojų. 1832 m. rinkėjų skaičius sudarė tik 1/24 visų Anglijos gyventojų. Didžioji dalis Europos valstybių iki XX a. pradžios taikė įvairaus pobūdžio apribojimus rinkėjų korpusui. Kai kuriose valstybėse (pvz.: Belgijoje, Portugalijoje) rinkimų teisės (tiek aktyviosios, tiek pasyviosios) įgijimas buvo susietas su tam tikromis metinėmis pajamomis, taip įgalindama tik tam tikro socialinio sluoksnio asmenis būti rinkėjais ir renkamaisiais.

Istoriniu aspektu buvo taikomi įvairūs rinkimų teisės draudimai. Beveik iki XX a. vidurio moterys neturėjo rinkimų teisės, jos negalėjo naudotis nei aktyviąja, nei tuo labiau pasyviąja rinkimų teise. 1906 metais Suomija buvo pirmoji valstybė, suteikusi moterims teisę dalyvauti rinkimuose (tiek balsuoti, tiek būti išrinktai). Lietuvoje teisę dalyvauti rinkimuose moterys įgijo tik 1922 metais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnis reglamentuoja reikalavimus kandidatui į Respublikos Prezidentus. Juo gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 40 metų amžiaus ir ne mažiau kaip trejus metus gyvenęs Lietuvoje.

Prezidentą kas 5 metus renka (ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės) Lietuvos piliečiai pagal visuotinę, lygią, tiesioginę rinkimų teisę, slaptu balsavimu. Eiliniai rinkimai organizuojami paskutinį sekmadienį likus 2 mėnesiams iki Prezidento kadencijos pabaigos. Prezidento rinkimų tvarką reglamentuoja Rinkimų kodeksas (įsigaliojo 2022 09 01, pakeitė 1993 Prezidento rinkimų įstatymą).

Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.

Pirmalaikius Prezidento rinkimus gali skelbti po Prezidento paskelbtų pirmalaikių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos. Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti pirmalaikiuose rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu. Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jei iki pirmalaikių rinkimų praėjo daugiau kaip 3 metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jei praėjo mažiau kaip 3 metai jo pirmosios kadencijos laiko - Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija.

Prezidento įstatyme (1993, nauja redakcija 2009) nustatyta, kad po Prezidento rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išrinktajam Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą. Kitą dieną jis turi sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje ar organizacijoje iki kitos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.

Išrinktasis Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Prezidento kadencijai ir Seimo posėdyje prisiekęs Tautai (prisiekia ir perrinktasis Prezidentas). Prezidento priesaiką priima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Prezidento asmuo neliečiamas - kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, t. p. paaiškėjus jo nusikalstamai veikai.

Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe vykdo užsienio politiką, pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus.

Vyriausybei atsistatydinus ar jai grąžinus įgaliojimus ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus, nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų nustatytus valstybės pareigūnus.

Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, jis šaukia Valstybės gynimo tarybos posėdžius; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; suteikia aukščiausius karinius laipsnius, sprendžia ginkluotos gynybos, karo, nepaprastosios padėties įvedimo, mobilizacijos klausimus.

Skaito Seime metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Šaukia neeilinę Seimo sesiją, skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos nustatytais atvejais - pirmalaikius Seimo rinkimus. Įstatymų nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, malonę nuteistiesiems, skiria valstybės apdovanojimus, pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui.

Prezidento įgaliojimai nutrūksta pasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas, įvykus pirmalaikiams Prezidento rinkimams. Prezidentui atsistatydinus iš pareigų, mirus, Seimui jį pašalinus iš pareigų apkaltos tvarka, Seimui, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priėmus nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas.

Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.

Prezidento institutą 1919 04 įsteigė Valstybės Taryba (prezidentu išrinktas A. Smetona). Nuo 1919 09 Prezidento darbo vieta buvo Kaune, buvusiuose gubernatoriaus rūmuose. 1920 Steigiamajam Seimui išsirinkus pirmininką (juo tapo A. Stulginskis), jis ėjo ir Lietuvos prezidento pareigas.

Konstituciniu lygmeniu Prezidento rinkimų tvarka ir pareigos buvo apibrėžtos 1922 Konstitucijoje (Prezidentas turėjo būti ne jaunesnis nei 35 metų, buvo renkamas Seime slaptu balsavimu 3 metams, prireikus jį pavadavo Seimo pirmininkas, galėjo būti atstatydintas 2/3 visų atstovų balsų dauguma; tas pats asmuo galėjo būti renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės).

Po 1926 įvykusio Gruodžio septynioliktosios perversmo valstybėje faktiškai įvestas vienasmenis valdymas. Ši tvarka įteisinta ir 1928 Konstitucijoje, kuri labai išplėtė Prezidento galias. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grįžta prie demokratiškesnio Prezidento instituto.

1992 priimtoje Konstitucijoje įteisintas valstybės vadovo - Prezidento institutas. Jo funkcionavimo tvarką nustato Konstitucijos 6 skirsnis ir Prezidento įstatymas.

tags: #leidziama #buti #prezidentu #amzius