LDK Valstiečio Sodyba: Dūmas, Istorija ir Žemėtvarkos Raida

Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstiečių sodybų istoriją, pradedant feodalinio žemės valdymo formavimusi ir baigiant XVIII amžiumi. Aptarsime baudžiavos įsigalėjimą, Valakų reformą ir mokesčių sistemą, kuri turėjo didelės įtakos valstiečių gyvenimui.

Feodalizmo Užgimimas ir Žemės Santykiai

Krikščionybė į Lietuvą atkeliavo gerokai vėluodama. Oficialiai Lietuva buvo pakrikštyta karaliaus Mindaugo 1251 metais, tačiau dėl Livonijos ir Kryžiuočių ordinų, nuolatinių karų Lietuvoje krikščionybė negalėjo reikiamai išsiskleisti. Kartu su katalikybe buvo plačiai atvertos durys į Lietuvą ir lenkų įtakai.

Lietuvos viduramžių valstiečio sodyba (kiemas) su žmonėmis ir žeme buvo praminama dūmu, nes kūrenant židinį be kamino rūkdavo visas namo stogas. Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. feodalų valdžioje atsidūrė priklausomi valstiečiai. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. (nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Valstiečiai. Kunigaikščio rūmuose, grupė. Dinastijos grupė. Rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Administraciją sudarė bajorai. Priimti kunigaikštį pasėdžio. Kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Sritis ir valsčius. Ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Tiktai žeme. Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. imunitetą, t. y. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Už skolas. Negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Lenkijos feodalai po 1385 m. nepaverstų jų savo tarnais. Sąjungininkais. Kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Vytauto privilegijoje ir 1432 m.

LDK neturėjo prekybai su Vakarų Europa būtinų uostų, todėl tiek prekyba užsiimantys bajorai, tiek Lietuvos pirkliai patirdavo nuostolių, nes tarpininkų pajamos tekdavo Dancigo, Rygos ir Karaliaučiaus pirkliams. Lietuvoje jau buvo susiklostęs tankus miestelių su turgumis tinklas, skatinami tolimosios prekybos augo Vilnius, Kaunas, Mogiliovas, tačiau naujų didelių miestų neatsirado, pirkliai susidurdavo su stipria bajorų konkurencija, todėl didelių kapitalų nesukaupė ir reikšmingu, politiškai įtakingu visuomenės sluoksniu netapo.

Baudžiavos Įsigalėjimas ir Valakų Reforma

XVI a. sparčiai augo Vakarų Europos ūkis ir vartojimas. Tai skatino žaliavų ir žemės ūkio produktų eksportą iš kitų Europos regionų. Lietuva eksportavo linus, kanapes, medieną, grūdus.Iš dalies išaugęs eksportas, o iš dalies padidėjusi paklausa vidaus rinkoje skatino bajoriją daugiau auginti ir parduoti grūdų. Buvo steigiami palivarkai, t.y. bajorų ar didžiojo kunigaikščio dvarai, paremti priverstiniu valstiečių darbu. Visiškai skirtingai nei tuometinėje Vakarų Europoje, Lietuvoje lažas tapo vyraujančia valstiečių prievole, lažo dienų skaičius vis augo (XVII a. pradžioje pasiekė net 5-6 dienas per savaitę).

Baudžiava - tai žemvaldžio teisė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Nors baudžiavos užuomazgų būta dar XIII-XIV a. Lietuvoje, tačiau paprastai valstiečių įbaudžiavinimo proceso pradžia laikoma Vytauto Didžiojo bajorams pradėti dalyti veldamai, t.y. valstiečiai laukininkai, kuriuos jau administravo ir teisė bajorai, o ne valdovas. Vytauto laikais tokie valstiečiai prievoles vis dar atlikinėjo didžiajam kunigaikščiui, tačiau LDK valdovas Kazimieras 1447 m. veldamų prievoles jau perleido bajorams; veldamai kartu prarado ir žemės nuosavybę. XVI a. pirmoje pusėje jau apie 2/3 valstiečių ir jų žemių buvo atitekę bajorams.

Didžiuliu postūmiu Lietuvos istorijoje tapo Valakų reforma, kurią, siekiant padidinti didžiojo kunigaikščio pajamas bei įdiegti pažangesnę žemėnaudos sistemą (taisyklingą trilaukį), buvo pradėta vykdyti XVI a. viduryje. LDK valdovas Žygimantas Augustas čia pasinaudojo savo motinos kunigaikštienės Bonos Sforcos patirtimi. Buvo išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, ji buvo suskirstyta valakais (apie 21 ha). Valstiečiai galėjo imti žemės tiek, kiek pajėgė atlikti prievolių (tai pirmiausiai priklausė nuo turimo kinkomųjų gyvulių skaičiaus). Jų prievolės priklausė nuo valdomos žemės ploto. Valstiečių žemės buvo padalytos į tris masyvus. Kiekviename masyve buvo vykdoma vienoda sėjomaina. Valstiečio ūkis gaudavo tris žemės rėžius iš kiekvieno masyvo.

Įvykdžius Valakų reformą didžiojo kunigaikščio pajamos iš dvarų išaugo daugiau nei trigubai. Įžvelgę reformos efektą, ją savo žemėse pradėjo vykdyti ir ponai. Valakų reforma galutinai sueuropino Lietuvos žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę. Kita vertus, galutinai buvo įtvirtinta ir baudžiava, nes žemės nuosavybės teisę prarado ir buvo įbaudžiavinti taip pat ir didžiojo kunigaikščio valstiečiai.

XVI a. viduryje įvykdžius Valakų reformą valstiečiams buvo tolygiau paskirstytos feodalinės ir valstybinės prievolės, padaugėjo mokesčių mokėtojų ir padidėjo didžiojo kunigaikščio iždo pajamos. Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 - Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus.

Nėra patikimų duomenų apie Dusetų gyvenvietės ūkinę veiklą bažnyčios steigimo (statymo) metu. S. Aleksandrovičius nuo 1520 m. Dusetas laiko miesteliu , o pradedant kun. Strelčiūnu daug kas, remdamiesi 1530 m. sausio 13 d. „Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvilas, Didysis Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos maršalas, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas, vadovaudamasis dievotumu ir rūpindamasis savo ir savo šeimos išganymu, pastatęs miestelyje iš medžio Švč. Trejybės, Švč. P. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų Šventųjų garbei bažnyčią“ - rašo kunigas kanauninkas Petras Strelčiūnas savo knygoje „Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija“ 1931 m. , kuriai medžiagą ėmęs beveik išimtinai iš senų Dusetų bažnyčios inventorių (inventorinių sąrašų), rašytų lenkų ir lotynų kalbomis. Karvės šlaunis ir kiekvieną lapkričio pirmą dieną po 40 svarų tirpyto lajaus; kada 1795 metais žydų kapų padidinimui buvo duota daugiau žemės, kahalas apsiėmė kasmet klebonui duoti dar po karvės šlaunį ir po 14 svarų lajaus Rožančiaus atlaidams.

Teisėtai ar neteisėtai, tačiau klebono smuklėse, Dusetų miestelyje, buvo pardavinėjama degtinė, kas duodavo bažnyčiai nemažai pajamų. Tiktai vėliau apie 1730 - sius metus tarp klebono ir grafo Ferdinando Pliaterio sudaryta sutartis, pagal kurią, jei klebonas atsisakytų smuklių , grafas pasižadėjo kasmet klebonui mokėti po 15 taliarų, pridėti dar žemės ir atiduoti du ežerus : Malatinį ir Pakalnių . Bažnyčios palivarkas buvo už trijų kilometrų nuo bažnyčios ir vadinosi Miliauskine, paskui - Dvarciškiu, o vėliau buvo pavadintas Antakalniu. Visa bažnytinė žemė su jurisdika, palivarku, sodžiais ir vienkiemiais sudarė 30 valakų ir ribojosi su Malatinėlės upe, Jaskoniškių mišku, Ilgio ir Čiaunio ežerais ir su Markūnų kaimo lauku. Antakalnio palivarke ir Dusetų klebonijoje buvo du bravorai. Kartu su žemėmis bažnyčiai buvo perduoti ir žmones su jų sodybinėmis žemėmis - dūmais. Jie dažniausiai turėjo po pilną dūmą, kuris maždaug prilygo lietuviškajam va...

Mokesčių Sistema LDK

Lietuvoje mokesčiai iš pradžių nebuvo skiriami nuo duoklių, vėliau įsigalint feodaliniam imunitetui tapo savarankiška prievole: mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais.

Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš:

• Žagrinės (žagrės mokesčio)
• Sidabrinės
• Valakinio
• Padūmės (mokestis nuo dūmo - valstiečių sodybos)
• Pagalvės
• Činšo
• Žemės mokesčio
• Verslo
• Pelno
• Svaigalų
• Dešimtinės
• Muitų (valstybinių ir privačiųjų - už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą)
• Kitų mokesčių bei rinkliavų

Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai - kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti.

Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 - Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius mokesčių tipus ir jų charakteristikas LDK laikotarpiu:

Apibendrinant, LDK valstiečių sodybos raida ir gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su feodalizmo formavimusi, Valakų reforma ir mokesčių sistemos pokyčiais. Baudžiavos įsigalėjimas ir didėjančios prievolės sunkino valstiečių dalią, tačiau tuo pačiu skatino žemės ūkio plėtrą ir prekybinius ryšius.

tags: #ldk #valstiecio #sodyba #dumas