Saulkrastai: Pajūrio Perlai Latvijoje

Saulkrastus (maždaug 40 kilometrų už Rygos) prieš keletą metų įsidėmėjau pakeliui į Estiją. Ši Latvijos pajūrio vietovė žavi savo gamta, istorija ir įdomiais objektais.

Ilgiausias Paplūdimys ir Baltoji Kopa

Paplūdimio ilgis - net 17 kilometrų ir tai yra antras pagal ilgį miesto paplūdimys Latvijoje: tęsiasi nuo smėlėtos Lilastės pakrantės iki akmenuoto Zvejniekciemo kranto. Saulkrastų garsenybė - Baltoji kopa, 18 metrų aukščio smėliu užnešta smiltainio uola ir takas, nuo kurio visu gražumu atsiveria jūra.

Istoriniai Akcentai

Jekaterinos II liepos auga netoli Baltosios kopos. Imperatorė iš Estijos per Vidžemę į Rygą keliavo 1764 metais.

Dviračių Muziejus

Saulkrastuose, kaip ir Šiauliuose, veikia Dviračių muziejus. Muziejus privatus, kolekcijos savininkai - Guntis ir Janis Seregins. Kieme sveikinasi Guntis, Janio Seregins sūnus. Jei kyla klausimų apie dviračius ar Saulkrastus - pasirengęs atsakyti, jis čia - vietinis, Saulkrastuose užaugo ne viena Seregins šeimos karta.

Kolekciją J. Seregins pradėjo rinkti 1977 metais. Dabar didžiausias dėmesys skiriamas Latvijos dviračių istorijai. Tarpukario Latvijoje dviračių gamyba klestėjo - kokybiškais dviračiais žmonės važinėjo ne vieną dešimtmetį, tad kai J. 1927 metais įkurta Gustavo Erenpreisso dviračių gamykla garsėjo už Latvijos ribų. Prieš keliolika metų į Guntį kreipėsi G. Erenpreisso brolio Tomo proanūkis, svarstydamas, ar pasiryžti atgaivinti protėvio veiklą.

Kolekcijos pasididžiavimas - vienas iš pirmųjų Latvijoje pagamintų aukštaračių dviračių (1886), dviratis „Coventry“, pagamintas Anglijoje su pirmosiomis pripučiamomis padangomis, dviratis „Safety“ pagamintas pirmojoje, A. Leitners vardo dviračių gamykloje Latvijoje 1888 metais. Muziejuje eksponuojami ne tik dviračiai - viskas, kas susiję su dviračiais, įrengtos ir senovinės dviračių dirbtuvės.

Turizmo Sezono Iššūkiai

Pasikalbame su Gunčiu ir apie aktualijas - koronavirusą. Latvis sako, kad turistinis sezonas šiemet vėlavo, įsibėgėti pradėjo tik liepos pradžioje. Kai kurios kavinės naujo sezono ir nebepradėjo.

Kulinariniai Malonumai

Pilvo džiaugsmui Saulkrastų prekeiviai siūlo šviežiai rūkytos žuvies. Kavinių pavadinimai irgi dvelkia jūra ir žvejyba - „Saltwater“ („Sūrus vanduo“), „Mezgls“ („Mazgas“) ar „Balta kapa“ („Balta kopa“).

Byrinių Pilis

Bilietus parduodanti garbaus amžiaus latvė nori ir pati papasakoti, ką verta pamatyti. Byrinių istorija tęsiasi ne vieną šimtmetį, o šiandieniniai neogotikiniai rūmai buvo pastatyti 1860 metais. Vandens ir parko apsuptuose rūmuose dabar veikia viešbutis, restoranas. Restorano darbuotoja rekomenduoja paragauti Byrinių pilies ledų. Kvepia rožynai, lizde, ant pilies kuoro, sukalena lizdą susisukę gandrai.

Byrinių pilies pastatai, parkas, ežerai apipinti pasakojimais - istorija persipina su legendomis. Viena iš jų - meilės. Vieną dieną Byrinių dvarininkai Aleksandras ir Eleonora Pistolkorai sulaukė žinios apie jauniausio sūnaus mirtį: dėl brolio netekties vyresnėlis Erikas paniro į gilų sielvartą. Kai Erikas pasisakė motinai ketinąs vesti tarnaitę, motina to negalėjo leisti. Ji parašė melagingą žinutę nuo Eriko - esą jis paliekąs pilį ir vesiąs savo luomo merginą.

Motina nė neįtarė, kad sūnaus mylimoji jau laukiasi. Neištvėrusi nusivylimo ir gėlos, mergina pasikorė. Erikas nebematė prasmės gyventi ir nusišovė pilies parke. Negana to, vienintelė dukra Renate įsimylėjo eigulio sūnų. Ji nepaklausė motinos, paliko namus ir ištekėjo be palaiminimo.

Restauruotas rūmų vandens bokštas, statytas 1875 metais, viduje slepia siurprizų. Antro aukšto aikštelėje vandens garsai ir šviesos žaismas leidžia pasijausti esant įvairiaspalviame šulinyje. Po parką vedžioja žemėlapiai ir rodyklės. Gedulo alėja nuveda prie kažkada buvusio įspūdingo mauzoliejaus - net ir griuvėsiai dvelkia didybe. Pastatytas jis 1814-1819 metais grafo Liudviko Augusto Melino. Jis rūpinęsis statytojais, lepinęs juos dovanomis, kad amžinojo poilsio vieta būtų statoma apgaubta gerų emocijų. Takai nuveda prie apgriuvusio Emilijos obelisko, Emilijos alėjos.

Limbažiai

Limbažių istorinis centras nedidelis, lengvai apeinamas pėsčiomis. Šalia - ir Limbažių muziejus bei viduramžių pilies griuvėsiai. Laukti maisto neprailgsta: kavinės interjeras neleidžia nuobodžiauti, tarp arkinių skliautų įrengtas kone senienų muziejus.

Kempingas Pajūryje

Prie pakrantės įsikūręs didžiulis kempingas: pavėsinės, stalai su suolais ir kepsninėmis, staliukai, vietos palapinėms, nameliai, kavinė, restoranas, pirtys, dušai, sporto aikštelės, estrada... Liepos pradžioje, darbo dieną, terorija buvo stebėtinai tuščia, akivaizdu, kad sezonas dėl koronaviruso gerokai vėlavo.

Salacgryva

Išraiškingų formų rausvo smiltainio uolų figūras, urvus išskaptavo vėjas ir vanduo. Virš uolų augantys medžiai - tarsi kabantis miškas. Kojos pačios neša pajūriu. Smėlio ruožą keičia akmenys, už jų vėl smėlynai, vietomis žaliai pasišiaušiantys pajūrio augmenija. Užtenka nedidelio šuolio, kad atsidurtum kitoje smėlį pragraužusios upės pusėje.

Salacgryvoje, prie naujai įrengtos Salacos upės promenados, nauja ir kavinė. Vakarėjančios saulės blyksniai akina upės paviršių. Priešais akis - platus vanduo, atnaujintos erdvės ir jachtklubas. Salacgryvos istorija - sena, dar 1226 metais dešinėje upės pusėje vyskupas Albertas pastatė riterių pilį. XVII amžiaus pabaigoje stipriai apgriauta pilis galiausiai sunyko.

Salacgryvos gyvenimą išjudino Rygos įlankos pakrančių laivyba - laivais į Pernu ir Rygą keliavo įvairios prekės. Ir ne sezono metu akis traukia neįprastas siauras, ilgas medinis „tiltas“ - takišys (užtvara žuvims gaudyti). Nuo jo į vandenį nardinami specialūs bučiai. Senovinis nėgių žvejybos būdas siekia kelis amžius.

tags: #latvija #nuoma #sauleskrastas