Sadauskų kaimo turizmo sodyba įsikūrusi Kauno rajono Vilkijos seniūnijoje. Šį verslą dabar puoselėja dvi kartos - tėvai Laimutė ir Stasys Sadauskai bei jų dukra Monika Sadauskaitė-Pocė su vyru. Vietose, kur įsikūrusi sodyba, Monika ir užaugo, Sadauskai čia ir tebegyvena, o kaimo turizmo verslą ėmė vystyti nuo 2006-ųjų.
Lietuviai nuo seno garsėja savo išskirtinėmis tradicijomis ir nepaprastu vaišingumu, tačiau į miestus persikėlę tautiečiai ir šalies svečiai retai kada gali visa tai pajusti. Važiuodami į Sadauskų sodybą žinokite, kad čia jūs būsite laukiamiausias svečias ir tikrai ne klientas. "Kiekvienas apsilankantis mūsų sodyboje yra be galo laukiamas, nes turėti būrį žmonių šalia - didžiausia laimė.
Žaluma ir ramybė yra du pagrindiniai šios Sadauskų sodybos raktažodžiai. Grynas oras ir gamta padeda atgauti jėgas, atsipalaiduoti bei pasiruošti namuose laukiantiems darbams. "Veiklos pas Sadauskus ras kiekvienas. Ramesnį poilsį mėgstantys gali pažvejoti mūsų tvenkiniuose ar ant smilgos suverti saldžiausias šalimais esančio miškelio uogas.
Jeigu ir jūs norite apsilankyti Sadauskų sodyboje ir puikiai praleisti laiką su šeima ar draugais, susisiekite su sodybos šeimininkais el.
Sodybos veikla ir renginiai
"Dabar sodyboje galime priimti 110 svečių, yra atskiri nameliai apgyvendinimui, skirtingos salės renginiams, bendrai visa teritorija siekia 6 hektarus, - pasakoja M.Sadauskaitė-Pocė. - Mūsų sodyba atvira visus metus, dabar, vėlyvą rudenį, žiemą vyksta mažesni renginiai, o pats darbymetis būna vasara, tačiau nėra tokio periodo, kai visai užsidarome.
Labiausiai esame orientuoti būtent į renginius, o jų vyksta pačių įvairiausių - šventės, seminarai, mokymai... Turime ir namelį, kuriame galima pabūti mažame rate, su šeima, kai norisi ramybės.
Sadauskų sodyba vienu metu gali priimti apie 100 svečių, o sodybos šeimininkams nebaisus joks oras.
Kaimo turizmo pradininkė pakaunėje Roma Zalensienė nuo 1996 m. su vyru Eimantu intensyviai darbuojasi poilsio ir pramogų slėnyje „Zalensai“.Šalimais tekanti Dubysa - viena populiariausių ir gražiausių Lietuvos upių, miškais apaugusiais šlaitais, salpinėmis pievomis.
Toje pačioje Vilkijos apylinkių seniūnijoje tik Antalkių kaime daugiau kaip 20 metų veikia „Sadauskų sodyba“. Monikos teigimu jie visada vykdė kaimo turizmą. Jie priima ir šeimas, švenčiančias įvairias šventes, įmonių renginius, tačiau tos šventės pas juos kitokios, su kaimo turizmo prieskoniu: duodame ragauti mūsų naminių kaimiškų patiekalų, gėrimų, tautinio paveldo produktų, supažindinti su senomis tradicijomis mūsų šeimai yra vertybė, todėl ir keliaujame šiuo keliu. Prieš dešimtmetį čia pradėtos vykdyti edukacijos.
Monika pasakoja, jog vis sulaukdavome užklausų, ar galime pamokyti kepti kūčiukus, velykinis bobas, ar galime pristatyti savo vyną. Atsižvelgėme į klientų poreikius ir taip viskas prasidėjo. Visos mūsų edukacijos labai populiarios. Kūčiukų kepimas ir ragavimas su tautinio paveldo produktu - putinų arbata - vyksta visą gruodį, per tą laiką sulaukiame per 300 žmonių. Verslininkei ne problema edukacijas vesti ir anglų kalba, todėl sodyboje sulaukiama svečių ne tik iš mūsų šalies.
Ketvertukas spėja nudirbti daugybę darbų, nes vadovaujasi nuostata, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Darbų pasidalijimas leidžia klestėti išpuoselėtai sodybai, čia vienu metu su nakvyne gali svečiuotis 110 žmonių.
Šeimos nariai ir jų atsakomybės:
- Monika bendrauja su svečiais, sudarinėja sutartis, valgiaraštį, yra atsakinga už sodybos įvaizdžio formavimą, putinų uogų produkcijos gaminimą bei realizavimą.
- Mama (Laimutė) rūpinasi svečių maitinimu, tvarkos palaikymu, vaistinių bei prieskoninių augalų auginimu, džiovinimu, sodo ir daržo gėrybių konservavimu, naujų kulinarinių idėjų įgyvendinimu.
- Tėtis (Stasys) dažnai galima pamatyti vairuojantį nedidelį traktorių. Jis triūsia laukuose, šienauja, prižiūri avis, vištas.
- Vyras (Marius) dirba viską, kas susiję su statybomis, užsiima santechnikos, įvairių buities daiktų taisymu, apšvietimu.
Ji pasakoja, jog kaimo turizmo puoselėjimas, ypač kai ir gyvenama šalia, išties turi daug specifikos. Pavyzdžiui, darbingi yra būtent savaitgaliai, kai daugelis žmonių ilsisi. Taip pat itin aktyvios yra vasaros bei žiemos švenčių periodas. "Kartais net prarandu nuovoką, kada čia tas darbas baigiasi… Tačiau aš pati taip užaugau, taip auga ir mano vaikai. Tarkime, mano tėvai yra tikri darboholikai ir, manau, tas perduodama iš kartos į kartą. Kartais prisiverčiu ir pasakau sau „stop“, nors sunku.
Ji priduria, jog dirbti šeimoje gana sunku, nes „visi nori vadovauti, lyderiauti“, tačiau labai daug ir diskutuojama, kalbama. „Mes turim vieną tikslą, puoselėjam bendrą sodybos, verslo viziją.
Monikos teigimu jos vyras viską stato pats, nors jo specialybė su tuo nesusijusi ir jis yra miesto vaikas. Taip jau nutiko, kad savo diplomus turėjo padėti į šalį ir imtis plaktuko. Išmoko dirbti su medžiu ir jam patinka įgyvendinti su architektūra susijusias idėjas.
Sodyba - lyg darbo stalas eksperimentams, kur šeimininkai nuolat ieško naujovių ir stebina lankytojus originaliomis idėjomis.
Kulinarinis paveldas ir putinų uogos
Kaip jau minėta, už maistą sodyboje yra atsakingos Monikos mama ir samdoma šefė, tad ir renginiams patiekalai yra beveik visada ruošiami čia vietoje, iš anksto suderinus su užsakovais. „Turime tam tikrą maisto profilį: sezoniškumas, vietoje išaugintos gėrybės. Iš tiesų visada labai stengiamės susitapatinti su renginiu, išklausinėti, ką žmonės mėgsta, ko ne. Ir paprastai pataikome. Tarkime, šaltuoju sezonu hitu tampa mūsų brandinta kiauliena su raudonojo vyno ir serbentų padažu, patiekiama su keptomis šakninėmis daržovėm ir gaiviomis salotom.
Kadangi Sadauskų sodyba garsėja savo tradicijų ir etnografijos išlaikymu, tai ir jų sodybos rūsyje apstu įvairiausių skanėstų. "Mūsų etnografiniame rūsyje yra visko, nuo tikrosios lietuviškos vakarienės - lašinių ir agurkų ar naminio sūrio su uogiene, o gal marinuotų kiaušinių iki ypatingų sulčių, vyno ir žinoma - putinų sirupo. Visi, lietuviui nesvetimi, produktai čia - sveiki, gaminti namuose.
Nuo senų laikų visai šalia augo putinų krūmai, tad natūralu, jog į racioną žengė ir įvairiausi skanėstai iš šios charakteringos, nuo senų laikų mūsų šalyje puikiai žinomos uogos. „Pamenu, kai dar buvau vaikas, putinus vartojome sveikatai pastiprinti, vėliau, įsteigus sodybą, ėmėme vaišinti jais svečius. O ilgainiui svečiai ėmė klausti, gal galėtų ko nors iš putinų ir įsigyti.
Įsisukus rudeniui sodyboje gausiai užderėjo sodo ir daržo gėrybės. Tačiau įspūdingiausiai atrodo putinų krūmai, kurie iš tolo vilioja ryškiai šviečiančiomis, rubinus primenančiomis uogomis. Putinų plantacijos plotas - pusantro hektaro.
"Putinai mūsų šeimą lydi seniai, jų auginimo tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Todėl putinai yra mūsų sodybos uogų karaliai. Putinų uogų verslo ėmėmės prieš 4 metus. Kasmet jų paklausa didėja, tad turime plėstis", - pasakojo Monika, kuri su vyru gamina šių uogų sirupą bei guminukus.
Kaip pasakoja pašnekovė, putinai paprastai vartojami žiemos sezonu, nes uogos skinamos spalio-lapkričio mėnesiais. Ji juokiasi, jog kai būdavo maža, prašydavo mamos, kad ši žiemą nevirtų putinų kisieliaus - šis būdavo kiek pabodęs. „Pamenu, mamos receptas būdavo paprastas: ji priskindavo putinų, dėdavo šiuos į šaldymo kamerą, tada išėmusi kiek patrindavo, įmaišydavo medaus, užpildavo šilto vandens ir tokią arbatą gerdavome. Niekas pernelyg nepasikeitė ir dabar - Monika putinų uogų sultis išspaudžia lėtaeige sulčiaspaude, tada maišo su medumi ir deda į šaldytuvą. Minėtasis putinų sirupas, kurio galima įsigyti pačioje sodyboje, mažose parduotuvėlėse ir specialiai sukurtoje e. parduotuvėje, taip pat gaminamas su medumi be jokių nereikalingų priedų. Jis pilstomas į 330 ir 500 ml talpos buteliukus. Vaikai, o ir suaugusieji puikiai įvertino ir guminukus, pakrikštytus putinukais. Taip pat galima įsigyti ir grynų putinų sulčių ar šaldytų uogų.
Putinų uogos
Šeima įsirengė nedidelį cechą, kuriame spaudžia sultis. Per sezoną pagamina apie 2-3 tonas produkcijos. Visus gaminius verslininkai parduoda iki kito derliaus, neretai netgi pritrūksta.
Putinų uogos, nors ir pasižymi karstelėjusiu skoniu, itin vertinamos dėl daugiau nei 80 skirtingų organinių rūgščių, karotinoidų. Šie junginiai gerina gliukozės apytaką kraujyje, turi uždegimą mažinančių savybių. Taip pat uogose gausu vitaminų A, E, K, ypač C ir P, pektinų, mineralų, ypač kalio.
Kaimo turizmo sodybos šeimininkai augina paprastus putinus, tokius, kokie auga miške. Svarbiausia priežiūra - tinkamas kasmetis krūmo genėjimas.
Uogos skinamos spalio-lapkričio mėnesiais po pirmųjų šalnų. Šaltis pagerina specifinį uogų skonį, sumažina kartumą. Jei šalnų nepavyksta sulaukti laiku, šeimininkai nuskintus putinus užšaldo šaldiklyje, po kiek laiko atitirpina, spaudžia sultis ir gamina sirupą.
Tai natūralus produktas, kurį sudaro putinų uogos ir medus. Sirupas nekaitintas, tad laikomas vėsioje vietoje ar šaldytuve. Peršalus ar imunitetui palaikyti pravartu putinų sirupą vartoti rytais po šaukštelį dar nieko nevalgius.
Sadauskų sodybos šeimininkai per šventes iš putinų uogų gamina kisielių, girą, sirupu pagardina salotas, desertus.
Svečiams susidomėjimą kelia ne tik putinų ūkis, bet ir pagal senovines tradicijas įrengtas rūsys. Čia laikomos konservuotos sodo, daržo ir miško gėrybės, stiklinėse kolbose rūgsta vynuogių, obuolių vynas, guli kiaušiniai, į smėlį, kad nesudžiūtų, susmaigstytos morkos.
Rūsyje rengiamos degustacijos, atvykėliai gali paragauti L.Sadauskienės pagamintų uogienių, vyno ir įvairių netipiškų valgių, pavyzdžiui, sūdytų citrinų, rausvų raugintų kiaušinių ar su mėtomis marinuotų agurkų.
Sodybos istorijos pradžia
Pasivaikščioję po didžiulę Sadauskų sodybą prie kavos puodelio susėdome pasikalbėti su Monika ir Laimute apie tai, kokius iššūkius šeimai tenka įveikti, kad judėtų į priekį, tarpusavyje nesusipyktų, nestokotų atvykėlių.
Monika pasakoja, kad sodybai jau 32 metai - tiek, kiek dabar man. Ši žemė yra mano mamos tėvų palikimas. Senelius iš čia išvežė į Sibirą, ten gimė mano mama. Grįžę iš tremties jie įsikūrė Kulautuvoje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę susigrąžino sovietų atimtą žemę.
Viskas prasidėjo nuo įprasto ūkininkavimo - gyvulių auginimo, daržų sodinimo. Tėvai iš pradžių gyveno kitoje vietoje, bet kai man buvo kokie du mėnesiai, namą pasiglemžė gaisras. Kurį laiką tėvai su keturiais vaikais glaudėsi šiltnamyje, vėliau patalpose virš garažo. Bet jie nenuleido rankų, nusipirko Kulautuvoje kepyklą.
Laimutė teigia, kad visada mėgau virtuvėje eksperimentuoti. Nuo vaikystės visko prisigalvodavau. Ar tai būtų maistas, ar apranga, ar bendravimas. Pagal išsilavinimą esu pradinių klasių mokytoja, bet pagal specialybę beveik nedirbau. Kepyklėlėje kepėme duoną, bandeles, sausainius. Naudojome natūralų raugą, nuosavą pieną, varškę, grietinę, uogas. Ypač didelės sėkmės sulaukėme sukūrę sveikuoliškų sausainių receptą. Galima sakyti, kad jie atsirado taupymo sumetimais, buvo gaminami iš kulinarinių atliekų.
Tuo pat metu kūrėme ir kaimo turizmo sodybą. Pirmiausia pastatėme dviaukštę pirtį su miegamaisiais kambariais. Suktis tarp sodybos reikalų ir kepyklos pasidarė fiziškai labai sunku. Ryžausi pastarosios atsisakyti.
Laimutė pasakoja, kad jai kyla keistos receptų idėjos, juos drąsiai bandau ir žiūriu, kas išeis. Gamindama nemėgstu vadovautis tiksliais nurodymais, viską apskaičiuoju iš akies. Neseniai renginiui buvo užsakyta vieno kąsnio sumuštinių. Pagalvojau, kodėl ant jų neužbarsčius rūtų sėklų. Prisimenu iš vaikystės - jei skaudėdavo pilvą, duodavo suvalgyti rūtų sėklų su druska. Ir skausmas praeidavo. Juk nebūtinai visi patiekalai turi būti vienodo skonio.
Monika priduria, kad šeimai mama beveik negamina ir aš negaminu. Bet kartais per šventes ji iškepa savo firminį patiekalą - avies koją. Ir net tie, kurie nemėgsta avienos dėl jos specifinio kvapo ir skonio, valgo, kad net ausys klapsi.Mama iš anksto pasiruošia košės iš įvairiausių prieskonių, įpila šiek tiek aliejaus, įdeda pomidorų pastos. Šia mase ištrina mėsą, suvynioja į foliją ir kelias dienas marinuoja. Po to kepa orkaitėje su užsitraukusia prieskonių luoba. Visas prieskonines žoleles mama augina pati.
Laimutė teigia, kad gamindama troškinius, plovą įdedu džiovintų citrinų. Taip pat prieskonius pirmiausia apkepinu aliejuje ar svieste. Prieskoniai paleidžia savo sultis, tada juos užpilu ant žalios mėsos ir troškinu. Dažnai gaminu įvairias adžikas. Pavyzdžiui, sudedu cukinijas, burokėlius, česnakus, salierus, petražoles ir troškinu, bet žiūriu, kad nesuvirtų. Šiuo troškiniu gardinu kruopų košes, jis tinka prie makaronų, mėsos. Kai verdu balandėlius, mėgstu į puodą įmesti vynuogių kekę. Jos suteikia rūgštelės.
Laimutė pasakoja, kad keliasi šeštą valandą ryto, miegoti einu dešimtą vakaro. Atsikėlusi be sustojimo einu aplink ūkį, dieną netenka ištiesti kojų. Būna, kad per dieną nueinu daugiau kaip 20 tūkstančių žingsnių. Aišku, tai atsiliepė kojoms, venas jau teko operuoti.Darau, kas būtiniausia, daržų per daug neprižiūriu, mažai raviu, bet ir be didelių pastangų viskas užauga.Šią vasarą neturėjau nė vienos poilsio dienos. Labai gerai, kad darbuojamės kartu su dukra ir jos vyru. Nei mes su vyru, nei Monikos šeima vasarą neatostogaujame. Kokį vasarį ar kovą ištaikome savaitę kur nors išvažiuoti.
Monika pasakoja, kad kitų vaikai nenorėjo visa galva įsitraukti į kaimo turizmo reikalus, tačiau jie prisideda, kaip tik gali. Vyresnioji sesuo Anglijoje baigė architektūros studijas ir ten liko. Ji mums viską projektuoja. Vienas brolis turi ekskavatorių, tai reikalui esant iškasa pamatus, padeda prie statybų. Kitas brolis dirba gaisrinėje, bet moka ir mėgsta prižiūrėti augalus. Jis - mūsų sodininkas. Atvažiuoja apgenėti medžių, krūmų, apžiūri, ar kokie nors parazitai nepuola augalų.
Manęs neretai klausia, kaip kartu su tėvais gyvenu, kartu dirbu. Niekada nebuvau verčiama dirbti, vaikystėje buvau lepinama. Man niekada nieko neliepė, nevertė, man nereikėjo eiti užsidirbti, bet mačiau darbščių tėvų pavyzdį.Jei dabar kas nors pasakytų, kad reikia parduoti šį ūkį, pamanyčiau, kokia nesąmonė, juk čia tiek daug darbo įdėta. Norėčiau, kad ir mano šešerių metų sūnus Dijus arba pustrečių dukra Elena ateityje puoselėtų šią sodybą.
Monika teigia, kad jos profesinis kelias sąmoningai ir nesąmoningai susijęs su tuo, ką dabar darau. Baigusi vidurinę mokyklą planavau stoti į teologiją arba šeimotyrą. Tačiau sesuo įkalbėjo rinktis etnologiją. Ši specialybė man patiko, o dabar praverčia mano veikloje. Vėliau baigiau kultūros paveldo ir turizmo studijų programą, įgijau paveldosaugos magistro laipsnį. Kadangi nemokėjau ir nemėgau gaminti, o sodyboje tekdavo su tuo dažnai susidurti, maisto pramonės mokykloje baigiau virėjo specialybę. Tenka vadovauti aptarnaujančiam personalui, tad nusprendžiau išklausyti ir barmeno kursą.Kartais girdžiu kalbant: „Va, pati bėgioja, nešioja, galėtų pasamdyti daugiau žmonių.“ Bet aš padedu ne dėl to, kad nėra kam dirbti, man pačiai norisi būti įvykių sūkuryje, pabendrauti su žmonėmis, paklausti, ar patiko maistas.
Laimutė teigia, kad rizikuojame. Pavyzdžiui, prasidėjus karantinui kaimo turizmo sodybos sustabdė veiklą, bet mes nutarėme rizikuoti ir dirbti. Todėl žmones iš oro uostų vežė pas mus karantinuotis, kol turės teisę grįžti namo. Saugojomės, vaikščiojome su kaukėmis. Prie namelių durų pastatydavome lauknešėlius su maistu.Karo Ukrainoje pradžioje pas save apgyvendinome 40 ukrainiečių - moterų su vaikais. Mūsų nameliai tiko gyventi šeimoms, nereikėjo žmonių išskirti. Buvome nutarę juos visiškai išlaikyti. Iš valstybės negavome nė cento.Tačiau atsirado daug savanorių, kurie vežė drabužius, batus, cukrų, jogurtą, makaronus, kruopas, daržoves.
Monika teigia, kad tėtis neleidžia žvejoti. Jis prileido karpių, karšių, šeriame juos duona, auginame, bet negalime gaudyti. Tėtis sakė, kad savų žuvų negalėtų valgyti, tiesą sakant, ir mes negalėtume. Apskritai visų gyvių, kuriuos auginame, nevalgome. Net ir avių, juk auginome jas nuo mažens, kalbinome, kirpome. Todėl jas parduodame, o maistui avienos nusiperkame iš kito augintojo.Kartais svečiai priprašo tėčio, kad leistų pagauti žuvį su sąlyga, kad būtų paleista. Bet jis vis tiek paskui bamba, kad gaudytojai žuvims žiaunas sužalojo.Kartą iš brakonierių Vilkijoje nupirko didelį šamą su gražiais ūsais ir paleido į tvenkinį. Mes jį šėrėme, tėtis visiems gyrėsi, kad turi šamą. Po kiek laiko jį pagavo su vištos kepsniu, pamatavo ir vėl paleido. O prieš kokius ketverius metus užklupo labai šalta žiema ir šamas įšalo į ledą. Pavasarį radome jį nugaišusį.
Laimutė pasakoja, kad tą būsimą namą vadinu savo karšinčiumi. Mano amžiuje žmogui daug nereikia - mažo kambariuko poilsiui, knygai paskaityti ar žinioms pažiūrėti, vietos miegoti, galimybės nusiprausti, valgyti pasigaminti.Su dukra sutarėme, kad šį didelį namą, kuriame dabar gyvename kartu, paliksime jos šeimai, o mums pakaks nedidelio 100 kvadratinių metrų vienaaukščio. Dar šiuo metu įsirengiame saulės kolektorius.Monika: Su vyru svajojame šalia miško atidaryti mažučius jaukius senelių namus.
Sadauskų sodyba
Finansiniai duomenys
L. ir S. Sadauskų sodyba, VšĮ (kodas 305721861) buvo įkurta 2021-03-24. Pagrindinė įmonės veikla yra aukštesniojo ir profesinio mokymo įstaigos. Įmonę valdo 1 akcininkas (fizinis asmuo). 2024 metais L. ir S. Sadauskų sodyba, VšĮ pardavimo pajamos siekė 44 887 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 650 Eur. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama. Šiuo metu L. ir S. Sadauskų sodyba, VšĮ įsikūrusi adresu Jurbarko pl.