Šiame straipsnyje panagrinėsime poeto Kornelijaus Platelio požiūrį į poeziją, jo kūrybos evoliuciją ir įtaką jam dariusius žmones.
Kornelijus Platelis apie poezijos stimulas
Kornelijus Platelis teigia, kad nei šeima, nei mokykla, nei aplinka jo rašyti eilėraščių neskatino. Tiesa, tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmiššku ir net nelabai padoriu užsiėmimu.
Pats įnikau į kūrybą pamažu - tai nebuvo koks nors bemiegės nakties apsisprendimas. Studijavau tada, regis, trečiame Vilniaus inžinerinio statybos instituto kurse, pasaulis teikė daugybę malonių ir skaudžių patirčių (o ką tik parašiau, kad aplinka neskatino!), įskaitant meilę, kuri, kaip žinia, dažnai nebūna laiminga... Pradėjau skaityti poeziją, emociškai ją stipriai išgyvendavau (o gal buvau paprasčiausiai sentimentalus), taip ir pradėjau „bandyti plunksną“.
Ir man pasirodė, kad kai kas išeina, nes dar nesugebėjau adekvačiai vertinti savo kūrinių. Man pasisekė, kad kritinio vertinimo įrankį ugdžiausi kartu su poetiniais gebėjimais, todėl ir neužmečiau tos veiklos. Taip baigiau VISI, buvau paimtas į kariuomenę. Ten intensyviai tęsiau literatūros studijas, skaičiau, rašiau ir verčiau (devyniasdešimt šešių puslapių sąsiuvinį prirašydavau per pusantro mėnesio) ir grįžau su septyniais spaudai paruoštais eilėraščių rinkiniais, iš kurių pasidarė „Žodžiai ir dienos“ su aliuzija į Hesiodą ir Marcelį Proustą.
Be to, prisiminkime, kad anuomet režimo nešlovinančio poeto padėtis visuomenėje buvo labai prestižinė. Tai taip pat negalėjo neimponuoti savivertės problemų turinčiam jaunuoliui.
Kornelijaus Platelio požiūris į poeziją
Kornelijus Platelis teigia, kad stengiasi kuo tiksliau vartoti kalbą ir paisyti formos dalykų, nemeluoti, nenusižengti savo įsitikinimams. Pastebėjo, kad pakitusi aplinka jau yra nuplovusi kai kurias jo eilėraščių prasmes.
Kornelijus Platelis
Pavyzdžiui, antrasis pirmosios knygos eilėraštis „Kilimėlis ant sienos“. Jame kalbu apie kičą kaip meno kūrinį ir per tai vaizduoju priešingą nuostatą pompastiškam sovietiniam darbo kultui, kurį ši sistema griūdama nusinešė į pragarmes. Galbūt čia galima būtų įžvelgti polinkį kurti „vaizduojamąją“, kažką panašaus į phanopoeya, pasak Ezros Poundo, arba deskriptyvinę, jei reikia mokslingiau, poeziją, kuris yra išlikęs iki šiol. Tuo pasižymi ir tavo minimas „Mažas Kornelijaus sodas“.
Taigi vaizduoti, žvelgti šiek tiek iš šalies, eilėraštyje tariamo „aš“ netapatinti su savimi, kurti mažus vaidinimus, slėptis po kaukėmis, siūlyti skaitytojui įsijausti į aprašomą situaciją ir pabandyti patirti joje užkoduotą suvokimą, kuriame dalyvauja jutimai, protas ir jausmas.
Tokios stilistikos stengiuosi laikytis iki šiol. Sakau „stengiuosi“, nes ne visada pavyksta tą suvokti skatinančią situaciją perteikti. Be to, pirma pačiam reikia ją taip „poetiškai“ suvokti. O kad taip suvoktum, reikia nustebti. O čia jau psichologijos sritis. Hm, pasirodo, poetinės kūrybos koncepcija nepasikeitė, bent jau nėra to įrodymų...
Druskininkų poetų įtaka
Kornelijus Platelis teigia, kad Druskininkuose gyvenę, ten sutikti šviesuoliai, kolegos poetai - Antanas Dambrauskas, Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda, darė didžiulę įtaką. Vytautas ir Sigitas mokė mane gerų poetinių manierų, įtikinėjo, kad reikia kirčiuoti taisyklingai, net jei man taip ir negražu, aiškino, kaip turiu rimuoti, jei jau rimuoju, aptarinėdavome viską, kas būdavo skelbiama, kalbėdavome apie pasaulio literatūrą, kokią tik pavykdavo perskaityti. Man regis, esu apie tai ganėtinai daug rašęs ir nelabai ką turiu bepridurti.
Antikiniai motyvai mano kūryboje atsirado kur kas anksčiau, negu sutikau A. Dambrauską akivaizdžiai, nes jo vertimus jau buvau skaitęs ne vieną kartą. To priežastys, kaip visada, kelios: antikinė mitologija man buvo įdomi tuo, kad yra glaudžiai susijusi su žmogaus psichologija; ji cenzūros buvo pripažįstama kaip meninė, labiau panaši į stebuklines pasakas, todėl lyg ir toleruotina; apskritai domėjausi senąja pasaulio tautų literatūra, jos šaltiniais, ir stengiausi ją visą perskaityti man suprantamomis kalbomis; be to, graikų ir romėnų mitologija tiko mano „namų teatrui“, tad jos kaukes kartais uždėdavau visai kitokio plauko personažams.
Antikinis teatras
Be abejo, su Antanu kalbėdavome apie antikinę literatūrą, nors gal dar daugiau apie Senąjį Testamentą, kurio pasaulietiniam leidimui rašiau paaiškinimus, o jis Bažnyčiai vertė deuterokanonines jo knygas. Bet apie tai jau esu rašęs.
A. Dambrauskas apskritai buvo žmogus iš kitos epochos, kito pasaulio, nepriklausomos tarpukario Lietuvos, todėl bendravimas su juo buvo kur kas turtingesnis, nei galėtų nusakyti pokalbio tema. Jo pasakojamos istorijos beveik niekada nesikartodavo, o jei kartodavosi, tai kitu rakursu, susijusios su kitu įvykiu ar asmeniu.
Opozicinė laikysena sovietinės valdžios atžvilgiu
Kornelijus Platelis teigia, kad vertybinė sistema dėl mano tėvo ir gatvės draugų įtakos susiformavo kur kas anksčiau, gyvenant Šiauliuose. Pagal ją sovietinės sistemos pašlovinimas, jeigu ir būtų tilpęs į septynias mirtinas nuodėmes, tai būtų užėmęs pirmosios vietą.
Be abejo, tame buvo nemažai jaunuoliško entuziazmo ir išankstinio žinojimo, kas yra juoda ir kas balta. Švelnėjantis režimo klimatas ir statybininko profesija man sudarė sąlygas tos nuodėmės nedaryti. Kadaise esu rašęs, kad kiekvienas valdžios aprobuotas viešas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ko nori.
Vargu ar tokį kompromisą galima vadinti rimta opozicine laikysena. Ir tai tokią prabangą turėjome tik paskutinį okupacijos dešimtmetį. Anksčiau galėjai rinktis tylėti arba vis deklaruoti savo lojalumą režimui, o dar anksčiau žinomi autoriai nė tylėti negalėjo. Žinoma, kūryba būna įvairi.
Neneigiu, kad pasakyti tai, ką nori, ypač poetas turi daug būdų, o kad ir kompromiso paženklinta meninė (ne tik žodinė) kūryba palaikė visuomenės dvasią, kuri vėliau tautą suvienijo ir sudarė sąlygas atkurti nepriklausomybę, tačiau kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta. Jie atrodo gana juokingi. Pats jaučiuosi nejaukiai, paveiktas tos kompromiso kultūros.
Mane visada žavėjo V. Bložės aliuzijų menas, jo nuolatinė Lietuvos ir savo šeimos likimo refleksija. Mane taip pat traukė eiti panašiu keliu. Dabartis, „tikrovė“ man visada buvo pagrindinis stebėjimo objektas, nors netrūko kritikų, laikančių mane grynai knyginiu poetu, visiškai nesidominčiu „gyvenimu“.
Eilėraštį kaip to stebėjimo išvadą kartais aptepdavau per storu apsauginiu (nuo cenzūros) ar šiaip tarpusavyje bendraujančių kultūrinių realijų sluoksniu, po kuriuo ta duonos riekė tapdavo sunkiai įžvelgiama, tačiau dėl jos tas užtepas ir laikėsi. S. Gedos dėmesio centre buvo visi penki įžvelgiami pasaulio civilizacijos tūkstantmečiai ir dar penkiasdešimt neįžvelgiamų. Jis labiau lyrinis poetas, ieškojęs gamtos ir kultūros pasaulių dermės, todėl esu pavadinęs jį paskutiniuoju romantiku. Daug iš jo mokiausi rašydamas pirmuosius eilėraščius, bet paskui jį tik mėgau.
Kartos kūrėjų laikysenos ir nuostatos
Kornelijus Platelis teigia, kad absurdas, groteskas, ironija, sarkazmas buvo būdingi mano kartos ir dalies vyresnių poetų stiliaus, kurį esu pavadinęs barokiniu, bruožai. Po juo geriau ar blogiau slėpėsi panieka tuometinei santvarkai arba nenoras ją traktuoti rimtai. Tokią mūsų poeziją mėgo ir skaitytojai.
Dešimt kartų didesniais nei šiandien tiražais leidžiamas nebrangias mūsų knygeles jie akimirksniu išpirkdavo, perskaitydavo ir vienaip ar kitaip atsiliepdavo. Tokį dėmesį aš labai aiškiai jutau. Išsilavinę skaitytojai, įskaitant ir kolegas, kur kas akyliau už Glavlitą ar KGB stebėjo, kas, kur, ką parašė ar pasakė. Tai irgi įpareigodavo.
Žinoma, buvo tokių, kurie nesidrovėjo šlovinti sovietinės santvarkos. Jų fone atrodėme dar gražiau. Tokia padėtis suformavo du klaidingus įsivaizdavimus: 1) kad mūsų poeziją supranta gana ženkli visuomenės dalis; 2) kad mūsų poezija jai reikalinga. Vėliau paaiškėjo, jog taip nėra: poeziją dėl jos pačios skaito labai nedaug žmonių. Mus užklupusi žodžio laisvė išsklaidė tą nesusikalbėtą suokalbį, į istorijos šiukšlyną išmetė politinių užuominų meną, išlygino kelius tiesioginei informacijai ir dezinformacijai.
O pradėjęs dalyvauti viešose politinėse diskusijose pastebėjau, kaip dėl užuominų meno atrofavosi gebėjimai racionaliai susitarti dėl paprasčiausių akivaizdžių dalykų ir kaip entuziastingai tuo puolė naudotis dezorganizacijos aktyvistai.
Atsakomybės jausmas
Kornelijus Platelis teigia, kad kad ir ką apie aną santvarką galvodavai ar rašydavai, ji nesikeitė taip greitai, kaip jos veikiamas keiteisi pats: prastėjo manieros, silpo atsakomybės jausmas. Skaitytojų dėmesį tau pastebėjęs šėtonas šnibždėjo į ausį, kad gali sau leisti daugiau, gali liaudžiai paskaityti ir kauštelėjęs, kad tau nebūtina stirksoti čia su kaklaraiščiu kaip vienam literatūrinio ūkio vadovų.
Tada dar nesupratai, kokį ne visada malonų darbą jie dirba ir kad ne tik naudojasi privilegijomis, bet ir savo kostiumuotomis krūtinėmis kartais pridengia ir tave, čia stovintį su apspurusiu megztiniu, tavo galimybę kad ir nelengvai, bet skelbti savo kūrybą.
Juo labiau neįvertinai, kad savo cheminiu pieštuku išbraukdami kokią tavo eilutę jie apsaugo ne tik savo tarnybą bei privilegijas, bet ir tave nuo Glavlito pieštuko, kuris nubrauktų ir tavo būsimus kūrinius, todėl net putodavai keikdamasis. O „po?tes maudits“, mano įsivaizdavimu, laikėsi anapus geležinės uždangos. Režimo paskatintas visuomenės dėmesys mūsų kūrybai neleido puoštis šia iškaba.
Traukė toks būvis, kaip netrauks? Tačiau tada gyvenau Druskininkuose, dirbau statybos inžinieriumi, reikėdavo laiku ateiti į darbą, tad šėlionėse dalyvaudavau retokai.
Spontaniški ar intelektualieji kūrybos stimuliai?
Kornelijus Platelis teigia: „Mene Apolono ir Dioniso sąveika atsispindi kaip to paties kūrinio tvarkos ir energijos aspektai.“ Sunkiai įsivaizduoju grynai „apoloniškąjį“ ar „dionisiškąjį“ meną, nes kūrinyj...
Šiame straipsnyje apžvelgėme Kornelijaus Platelio požiūrį į poeziją, jo kūrybos evoliuciją ir įtaką jam dariusius žmones. Kornelijus Platelis - atsakingas žmogus, kuris stengiasi kuo tiksliau vartoti kalbą ir paisyti formos dalykų, nemeluoti, nenusižengti savo įsitikinimams.