Šiame straipsnyje nagrinėjamos rašytojo Kornelijaus Platelio mintys apie kūrybą, atsakomybę ir menininko vietą visuomenėje.
Lietuva žemėlapyje
Kūrybos stimulai ir postūmiai
Klausimas, kokie buvo stimulai, postūmiai, kad nusprendei įnikti į poezijos kūrimą? Kiek čia lėmė šeima, aplinka, mokykla, sąmoningas noras ar mįslingoji trauka?
Kornelijus Platelis teigia, kad nei šeima, nei mokykla, nei aplinka jo rašyti eilėraščių neskatino. Pats įnikau į kūrybą pamažu - tai nebuvo koks nors bemiegės nakties apsisprendimas. Studijavau tada, regis, trečiame Vilniaus inžinerinio statybos instituto kurse, pasaulis teikė daugybę malonių ir skaudžių patirčių (o ką tik parašiau, kad aplinka neskatino!), įskaitant meilę, kuri, kaip žinia, dažnai nebūna laiminga...
Pradėjau skaityti poeziją, emociškai ją stipriai išgyvendavau (o gal buvau paprasčiausiai sentimentalus), taip ir pradėjau „bandyti plunksną“. Ir man pasirodė, kad kai kas išeina, nes dar nesugebėjau adekvačiai vertinti savo kūrinių. Man pasisekė, kad kritinio vertinimo įrankį ugdžiausi kartu su poetiniais gebėjimais, todėl ir neužmečiau tos veiklos.
Taip baigiau VISI, buvau paimtas į kariuomenę. Ten intensyviai tęsiau literatūros studijas, skaičiau, rašiau ir verčiau (devyniasdešimt šešių puslapių sąsiuvinį prirašydavau per pusantro mėnesio) ir grįžau su septyniais spaudai paruoštais eilėraščių rinkiniais, iš kurių pasidarė „Žodžiai ir dienos“ su aliuzija į Hesiodą ir Marcelį Proustą. Be to, prisiminkime, kad anuomet režimo nešlovinančio poeto padėtis visuomenėje buvo labai prestižinė.
Poetinės kūrybos koncepcija
Vis dėlto tas ypatingas vaizduotės įkvėptų ir jausmo sugyvintų tvarinių rūmas, kuris stūkso ankstyvuose eilėraščiuose, yra kiek atšiaurokas, į jį baugoka patekti (o ir sodininkas nelinkęs ten kviesti...).
„Mažas Kornelijaus sodas, mieloji, / Bet už hesperidžių sodus puikesnis: <...> Muša iš po žemės negyvi šaltiniai. <...> Sodo šeimininko veidas gipsinis <...> Neskubėk apleisti žydinčių pievų, / O verčiau aplenki žvilgsnį nudelbus / Mažą Kornelijaus sodą, mieloji“ - rašei savo pirmoje knygoje „Žodžiai ir dienos“ (1980).
Nepasakyčiau, kad tas pasaulis vėliau tapo itin skaidrus, „radauskiškas“, o veikiau - dar slėpiningesnis, su intelektinėmis epifanijomis ir su ironijos dygliais. Įdomu sužinoti, ar (ir kaip) per tą laiką kito Tamstos požiūris į poeziją? Kitaip pasakius, kokią evoliuciją patyrė paties „poetinės kūrybos koncepcija“?
Kalbame apie laikus prieš keturiasdešimt metų. Jeigu čia dabar imsiu ir aprašysiu kokį nors savo anų dienų požiūrį į poeziją, ar galima bus tai traktuoti rimtai? Nors, žinoma, kai kurių dalykų laikausi iki šiol: etinių - nemeluoti, nenusižengti savo įsitikinimams - ir estetinių - stengtis kuo tiksliau vartoti kalbą ir paisyti formos dalykų.
Neseniai „Literatūrinės slinktys“ pakvietė mane paskaityti eilių iš savo pirmosios knygos. Pastebėjau, kad pakitusi aplinka jau yra nuplovusi kai kurias mano eilėraščių prasmes. Pavyzdžiui, antrasis pirmosios knygos eilėraštis „Kilimėlis ant sienos“. Jame kalbu apie kičą kaip meno kūrinį ir per tai vaizduoju priešingą nuostatą pompastiškam sovietiniam darbo kultui, kurį ši sistema griūdama nusinešė į pragarmes.
Galbūt čia galima būtų įžvelgti polinkį kurti „vaizduojamąją“, kažką panašaus į phanopoeya, pasak Ezros Poundo, arba deskriptyvinę, jei reikia mokslingiau, poeziją, kuris yra išlikęs iki šiol. Tuo pasižymi ir tavo minimas „Mažas Kornelijaus sodas“. Taigi vaizduoti, žvelgti šiek tiek iš šalies, eilėraštyje tariamo „aš“ netapatinti su savimi, kurti mažus vaidinimus, slėptis po kaukėmis, siūlyti skaitytojui įsijausti į aprašomą situaciją ir pabandyti patirti joje užkoduotą suvokimą, kuriame dalyvauja jutimai, protas ir jausmas.
Tokios stilistikos stengiuosi laikytis iki šiol. Sakau „stengiuosi“, nes ne visada pavyksta tą suvokti skatinančią situaciją perteikti. Be to, pirma pačiam reikia ją taip „poetiškai“ suvokti. O kad taip suvoktum, reikia nustebti. O čia jau psichologijos sritis.
Hm, pasirodo, poetinės kūrybos koncepcija nepasikeitė, bent jau nėra to įrodymų...
Druskininkų poetų įtaka
Įsivaizduoju, numanau, kad nemažą įtaką Tau padarė anuomet Druskininkuose gyvenę, ten sutikti šviesuoliai, kolegos poetai - Antanas Dambrauskas, Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda… Tiesa, apie tai esi rašęs straipsnyje „Druskininkų poetai“. Bet galbūt galėtum, pasirausęs atmintyje, apie tai papasakoti kiek detaliau, plačiau?
Ypač apie reikšmę poetikos sampratos formavimesi… Pavyzdžiui, ar jau pirmuosiuose Tavo kūriniuose išryškėjęs polinkis į antikinės eilėdaros ir topikos stilizacijas nebuvo paskatintas bendravimo su A. Dambrausku?
Taip, žinoma, jie darė didžiulę įtaką. Vytautas ir Sigitas mokė mane gerų poetinių manierų, įtikinėjo, kad reikia kirčiuoti taisyklingai, net jei man taip ir negražu, aiškino, kaip turiu rimuoti, jei jau rimuoju, aptarinėdavome viską, kas būdavo skelbiama, kalbėdavome apie pasaulio literatūrą, kokią tik pavykdavo perskaityti.
Man regis, esu apie tai ganėtinai daug rašęs ir nelabai ką turiu bepridurti. Antikiniai motyvai mano kūryboje atsirado kur kas anksčiau, negu sutikau A. Dambrauską akivaizdžiai, nes jo vertimus jau buvau skaitęs ne vieną kartą. To priežastys, kaip visada, kelios: antikinė mitologija man buvo įdomi tuo, kad yra glaudžiai susijusi su žmogaus psichologija; ji cenzūros buvo pripažįstama kaip meninė, labiau panaši į stebuklines pasakas, todėl lyg ir toleruotina; apskritai domėjausi senąja pasaulio tautų literatūra, jos šaltiniais, ir stengiausi ją visą perskaityti man suprantamomis kalbomis; be to, graikų ir romėnų mitologija tiko mano „namų teatrui“, tad jos kaukes kartais uždėdavau visai kitokio plauko personažams.
Be abejo, su Antanu kalbėdavome apie antikinę literatūrą, nors gal dar daugiau apie Senąjį Testamentą, kurio pasaulietiniam leidimui rašiau paaiškinimus, o jis Bažnyčiai vertė deuterokanonines jo knygas. Bet apie tai jau esu rašęs. A. Dambrauskas apskritai buvo žmogus iš kitos epochos, kito pasaulio, nepriklausomos tarpukario Lietuvos, todėl bendravimas su juo buvo kur kas turtingesnis, nei galėtų nusakyti pokalbio tema.
Opozicinė laikysena sovietinės valdžios atžvilgiu
Turbūt taip pat dar Druskininkuose formavosi Tavo opozicinė laikysena sovietinės valdžios atžvilgiu, ar anksčiau? Ji anuo laikotarpiu buvo daugiausia reiškiama netiesiogine paraboline kalba, kaip pavyzdžiui, S. Gedos, Jono Juškaičio, V. Bložės kūriniuose. Man susidarė įspūdis, kad ypač pastarojo poeto maniera Tau buvo tuomet labai artima, turbūt dėl aktualių kultūrinių-mitologinių įvaizdžių konotacijų, tam tikro aliuziškumo į dabartį…
Vertybinė sistema dėl mano tėvo ir gatvės draugų įtakos susiformavo kur kas anksčiau, gyvenant Šiauliuose. Pagal ją sovietinės sistemos pašlovinimas, jeigu ir būtų tilpęs į septynias mirtinas nuodėmes, tai būtų užėmęs pirmosios vietą. Be abejo, tame buvo nemažai jaunuoliško entuziazmo ir išankstinio žinojimo, kas yra juoda ir kas balta. Švelnėjantis režimo klimatas ir statybininko profesija man sudarė sąlygas tos nuodėmės nedaryti.
Kadaise esu rašęs, kad kiekvienas valdžios aprobuotas viešas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ko nori.
Vargu ar tokį kompromisą galima vadinti rimta opozicine laikysena. Ir tai tokią prabangą turėjome tik paskutinį okupacijos dešimtmetį. Anksčiau galėjai rinktis tylėti arba vis deklaruoti savo lojalumą režimui, o dar anksčiau žinomi autoriai nė tylėti negalėjo. Žinoma, kūryba būna įvairi.
Neneigiu, kad pasakyti tai, ką nori, ypač poetas turi daug būdų, o kad ir kompromiso paženklinta meninė (ne tik žodinė) kūryba palaikė visuomenės dvasią, kuri vėliau tautą suvienijo ir sudarė sąlygas atkurti nepriklausomybę, tačiau kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta. Jie atrodo gana juokingi.
Mane visada žavėjo V. Bložės aliuzijų menas, jo nuolatinė Lietuvos ir savo šeimos likimo refleksija. Mane taip pat traukė eiti panašiu keliu. Dabartis, „tikrovė“ man visada buvo pagrindinis stebėjimo objektas, nors netrūko kritikų, laikančių mane grynai knyginiu poetu, visiškai nesidominčiu „gyvenimu“.
Eilėraštį kaip to stebėjimo išvadą kartais aptepdavau per storu apsauginiu (nuo cenzūros) ar šiaip tarpusavyje bendraujančių kultūrinių realijų sluoksniu, po kuriuo ta duonos riekė tapdavo sunkiai įžvelgiama, tačiau dėl jos tas užtepas ir laikėsi. S. Gedos dėmesio centre buvo visi penki įžvelgiami pasaulio civilizacijos tūkstantmečiai ir dar penkiasdešimt neįžvelgiamų. Jis labiau lyrinis poetas, ieškojęs gamtos ir kultūros pasaulių dermės, todėl esu pavadinęs jį paskutiniuoju romantiku.
Kūrybinė karta ir laikysenos
Tiesa, apskritai daugelio Tavo kartos atstovų, kūrėjų ar intelektualų, laikysena regint santvarkos absurdus, brežneviško socializmo dviveidiškas grimasas 8-9 dešimtmečiais buvo mažų mažiausiai ironiška, kontestacinė... Kaip apibūdintum savo kartos kūrėjų laikysenas, nuostatas?
Taip, absurdas, groteskas, ironija, sarkazmas buvo būdingi mano kartos ir dalies vyresnių poetų stiliaus, kurį esu pavadinęs barokiniu, bruožai. Po juo geriau ar blogiau slėpėsi panieka tuometinei santvarkai arba nenoras ją traktuoti rimtai. Tokią mūsų poeziją mėgo ir skaitytojai.
Dešimt kartų didesniais nei šiandien tiražais leidžiamas nebrangias mūsų knygeles jie akimirksniu išpirkdavo, perskaitydavo ir vienaip ar kitaip atsiliepdavo. Tokį dėmesį aš labai aiškiai jutau. Išsilavinę skaitytojai, įskaitant ir kolegas, kur kas akyliau už Glavlitą ar KGB stebėjo, kas, kur, ką parašė ar pasakė. Tai irgi įpareigodavo.
Žinoma, buvo tokių, kurie nesidrovėjo šlovinti sovietinės santvarkos. Jų fone atrodėme dar gražiau. Tokia padėtis suformavo du klaidingus įsivaizdavimus: 1) kad mūsų poeziją supranta gana ženkli visuomenės dalis; 2) kad mūsų poezija jai reikalinga. Vėliau paaiškėjo, jog taip nėra: poeziją dėl jos pačios skaito labai nedaug žmonių. Mus užklupusi žodžio laisvė išsklaidė tą nesusikalbėtą suokalbį, į istorijos šiukšlyną išmetė politinių užuominų meną, išlygino kelius tiesioginei informacijai ir dezinformacijai.
Kūrybos vaidmuo ir atsakomybė
Prieš gerą mėnesį Lietuvos meno kūrėjų asociacija pradėjo diskusiją su Kultūros ir Finansų ministerijomis apie kai kurių individualią veiklą įregistravusių atskirų sričių menininkų diskriminavimą.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą tokią veiklą įregistravusieji ūkininkai, amatininkai ir smulkieji prekeiviai moka 5 % gyventojų pajamų mokestį, prieš tai į sąnaudas atskaičiavę 30 % pajamų.
O štai laisvųjų profesijų atstovai turi mokėti 15 %. Mano manymu, logikos čia trūksta.
Veiklos, kurioms įstatymais paklausą sukuria valstybė, pavesdama tam tikras funkcijas, prilyginamos veikloms, kurioms tokia paklausa tikslingai nesukuriama, funkcijos nepavedamos - architektams, dizaineriams, vertėjams, žurnalistams, fotokorespondentams, mokytojams, gydytojams.
Kodėl jų mokestinės prievolės skirtingos negu ūkininkų, prekeivių, amatininkų, paaiškinti sunku.
Gal manoma, kad jie daugiau uždirba, todėl galima iš jų daugiau imti mokesčių? Man tai atrodo paprasčiausia diskriminacija.
Tų ir anų GPM mokesčio procentas turėtų priklausyti nuo pajamų dydžio, o ne nuo veiklos pobūdžio. Juo labiau kad ir GPM įstatymo komentare teigiama: „Šių profesijų atstovams veiklai vykdyti paprastai reikalingos specialios (dalykinės) žinios, gebėjimai, įgūdžiai, išsilavinimas, profesinės veiklos pagrindai.”
Vadinasi, jie jau būna investavę į savo išsilavinimą ir gebėjimus. Nebent čia vadovaujamasi logika, kad valstybė taip pat investuoja į kvalifikuotų piliečių lavinimą.
Tiesa, meninė kūryba neįtraukta į laisvųjų profesijų sąrašą. Tačiau architektai ir dizaineriai - taip pat meno kūrėjai. Neginčytini meno kūrėjai yra ir literatūros vertėjai, ir fotomenininkai, tiesiogiai įstatyme ir jo komentare neįvardijami ir praktiškai neatskiriami nuo įvardytųjų.
O ir kaip atskirti vertėją, kuris leidyklai įteikė išverstą romaną ar eilėraščių rinkinį, nuo to, kuris jai suteikė paslaugą išversdamas kokio įrenginio instrukciją? Arba fotomenininką, kurio meninė nuotrauka atspausdinta žurnale, nuo tame pačiame žurnale skelbiamo fotokorespondento darbo?
Pagaliau, ar reikia skirti? Jei kalbėtume vien apie menininkus, formaliai galėtume pasitelkti meno kūrėjo statusą, kuris lyg ir išspręstų keliamas problemas, tačiau ar tai būtų teisinga ypač jaunųjų kūrėjų, kurie dar statuso neturi, atžvilgiu?
Daugelis menininkų, ypač tų, kurie dirba ir pagal darbo sutartis, individualios veiklos savo autorinei kūrybai registruoti nenori, nes prisideda nemažai buhalterinio darbo, o mokesčių našta nemažėja.
Tačiau jie taip pat kuria autorinius kūrinius, moka mokesčius ir patiria sąnaudas. Suprantama, Mokesčių inspekcijai lengviau kontroliuoti individualios veiklos vykdytojų metines pajamas, kai jie jas deklaruoja ir savo kūrybos sąskaita veda daug laiko ir energijos atimančią buhalteriją.
Tačiau skirstyti meno kūrėjus pagal jų teisinį veiklos įregistravimo būdą, o ne pagal jos pobūdį taip pat nėra teisinga. Mano nuomone, visiems meno kūrėjams, įregistravusiems individualią veiklą ar gaunantiems autorinį atlyginimą, turi būti sumažintas gyventojų pajamų mokestis, turint omenyje ir jų veiklos sąnaudas.
Jis būtų nesunkiai apskaitomas, nes tai jau „Sodros” sistemoje neblogai veikia.
Gutenbergo epochos pabaiga
„Kad ir ką mes vienas kitam sakytume, atrodo, Gutenbergo epocha eina į pabaigą“, - teigia rašytojas Kornelijus Platelis. Argumentuotai pagrįskite arba paneikite šią mintį.
Pradžioje norėčiau pakalbėti apie Gutenbergo epochą, kas tai ir ką reiškia šis pavadinimas? Johanas Gutenbergas - tai vokiečių metalo dirbinių išradėjas, spaudos preso ir raidžių išradėjas, padaręs pradžią spausdintiniams leidiniams. Jis išleido pirmąją spausdintą knygą - Bibliją 1455 m.
Taigi matome kad šioje temoje iškelta mintis „Kad ir ką mes vienas kitam sakytume, atrodo, Gutenbergo epocha eina į pabaigą“ kurią išsakė rašytojas Kornelijus Platelis atrodo labai aktuali mūsų dienomis. Atsiradus naujosioms technologijoms, vis dažniau skaitome ne spausdintą knygą, o tiesiog kompiuterio ar telefono ekrane. Čia galime skaityti knygas, žurnalus, bendrauti su kitais žmonėmis. Taigi palaipsniui jaučiame jog spausdinta knyga, nors ir yra maloni, palaipsniui netenka prasmės.
Knygos spausdinimui sunaudojama mediena, kertami medžiai popieriaus gamybai, o dėl mažėjančių miškų kenčia visa planeta. Todėl naudoti alternatyvias galimybes perduoti informaciją atrodo prasminga. Todėl aš esu linkęs sutikti su rašytojo Kornelijaus Platelio mintimi.
Šiandien savo kalbėjime argumentuodamas plačiau panagrinėsiu šią mintį apie Gutenbergo epochos pabaigą ir atskleisiu vieno ir kito varianto privalumus ir trūkumus.
Johanas Gutenbergas