Visada mėgau ir vertinau punktualumą, todėl dažniausiai kur nors vykdamas pasirūpinu, kad turėčiau bent pusvalandžio rezervą. Tarkime, į oro uostą važiuoju ne prieš pat vartų uždarymą, o bent valanda anksčiau. Į susitikimus ar kur kitur stengiuos irgi išsiruošt taip, kad nuvykęs turėčiau dar bent 15 min.
Ši įžanga susijusi su ketvirtadienį vykusiu bėgimu „Ir stok už garbę Lietuvos“. Tas perdėtas punktualumas išgelbėjo mane nuo visiško fiasko ir nelemtų trijų raidžių kombinacijos - DNS (angl. Did Not Start - nepradėjo).
Ketvirtadienio rytą namiškių paklaustas, kada žadu vykti į bėgimą, sakiau, jog 15 val. privalau būti vietoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau įsitikinęs, jog startas - 16 val. Pagal savo įprotį nusiteikiau atvykti valanda anksčiau, kad be streso ir įtampos pasiimčiau startinį numerį, ramiai persirengčiau, pasidairyčiau pažįstamų veidų ir atitinkamai pagal savo nulinį pajėgumą atsistočiau kur nors į startinės rikiuotės galą.
Žinodamas, kad nuo namų iki Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros tėra geros 10 minučių kelio automobiliu, pernelyg neskubėjau. Ramiai niūniuodamas kažką panosėje atvairuoju į renginio vietą, ir nė nespėjęs išlipti laukan, pro pravertas dureles išgirstu iš garsiakalbių aidintį renginio vedėjo balsą: „Iki starto lieka apie dvi minutės“.
Pro kiemelio tvorą matau prie starto išsirikiavusią bėgikų minią. Įtardamas kažką negero paskubomis nulekiu ieškoti, kur dalina startinius numerius. Palapinę radau akimirksniu. Kaip gerai, jokių eilių, - pagalvojau.
Nežinau, ką ji pagalvojo išgirdusi tokį „netikėtą“ klausimą, bet į jį atsakė labai mandagiai ir, rodos, be jokios pašaipos: „Bėgimo startą. Jis jau visai tuoj pat, trečią.“ Ir tada prasidėjo veiksmas!
Kol bėgikai paskutines akimirkas trypčiojo prie starto linijos, aš jau bėgau strimglaviais! Tiesa, dar ne į trasą, o kiek priešinga kryptimi - link automobilio. Pravėręs duris mečiau vidun drabužius, griebiau marškinėlius, stvėriau sportbačius ir viena ausimi klausiau dalyviams duodamas paskutines instrukcijas, kur finišuoti trumpesnės, 3,3 km distancijos bėgimams, o kaip ratus sukti bėgantiems 10 kilometrų. Aš buvau tarp pastarųjų.
Bebaigiant užsirišti antrą batraištį išgirdau renginio vedėjo raginimą ruoštis startui, o netrukus pasigirdo jį skelbiantis pokštelėjimas. Aš vis dar chaotiškai straksiu prie automobilio... Pabūsiu nekuklus, bet tikrai manau, jog apsisukau beveik taip pat vikriai, kaip rytais tai daro kariai, šįkart gausiai dalyvavę bėgime. Jiems tik veikiausiai dar tenka lovas pasiklot, o man užteko palikt jovalą mašinoje.
Juk sako, kad geras karys turi apsirengti ir susitvarkyti guolį iki sudegant vienam degtukui. Tai štai, kaip šita kortelė turi būti naudojama, - apsidžiaugiau laiku išgirdęs tai, ko reikėjo. Dar prieš starto vartus užsinėriau ant batraiščio čipą ir pirmyn į Laisvės alėją.
Pasirodo, nešantis jį rankoje, laikas išties neužfiksuojamas. Ties kiemelio vartais susibūriavę kolegos fotografai nepraleido pro akis įkandin visų jau nubėgusių skuodžiančio atsilikėlio su rankoje nešamu susuktu startiniu numeriu. Jam prisisegti jau tikrai nebebuvo laiko.
Po trumpai trukusio, bet intensyvaus chaoso aš jau toks, kaip ir visi, įsimaišęs toli nutįsusios bėgikų eilės gale. Galvoje dar šiek tiek ūžia: lyg ir pikta, kad šitaip apsikvailinau ir neatsakingai pasižiūrėjau į renginio laiką, bet sykiu ir džiugu, jog vis dėlto aš bėgu!
Bėgimas Kauno Širdimi
Grįžtam į trasą! O ji išties šauni. Bėgti Kauno miesto širdimi tituluojama Laisvės alėja - puikus jausmas. Ir kitaip nė negali būti, kai jau po pirmų kelių šimtų metrų, ties „Miesto sodu“, pamatai tolumoje artėjantį besišypsantį BLOG’ietį Dainių, palydintį bendraminčius plojimais. Su visa šeimyna atvyko. Sumušėm rankomis, keliais žodžiais pasidalinau savo šviežiausiais įspūdžiais, kad „pavėlavau į startą!“ ir nurisnojau tolyn.
Po sekmadienį klaikiai lėtai ir nelengvai nubėgto Kauno pusmaratonio kojos neatrodo labai šviežios, bet, kita vertus, gal niekada jos kitokios ir nebuvo. Tad nėra ko skųstis ir ieškot kaltų, reikia bėgt, kaip išeina, o ateityje iš viso to padaryt išvadas. Laisvės alėja alsuoja šventiniu laisvadieniu.
Dauguma praeivių bėgikus palydi šypsenomis, o kai kurie ir paploja arba baruose pliumpindami alų mesteli repliką, kaip antai: „Bėk greičiau, ko ten eini?“ Nesu tikras, bet tai galėjo būti adresuota ir man. Kas keliasdešimt metrų išsirikiavę trasos ribas saugo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokyklos auklėtiniai.
Gražu! Pasitempę, tvarkingi, uniformuoti paaugliško amžiaus būsimi kariūnai. Tokiam renginiui jų dalyvavimas suteikia puikų toną. Artėju prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ar tiesiog vadinamojo Soboro. Jį apibėgus teks grįžti atgal iki Istorinės Prezidentūros. Pirmasis ratas (iš trijų) - įpusėtas.
Gal čia mano neišprusimas kaltas, bet iki šiol nežinau, ką reiškė ties dviem bažnyčios kampais įsitaisę pora juodais drabužiais vilkinčių vaikinų. Užsimaukšlinę juodas kepures, akis slėpdami po tamsiais akiniais, rankose jie laikė juodas vėliavas. Ant marškinių lyg buvo matyti kažkokios raudonos emblemos. Pamaniau, gal čia toks keistas ženklas, kad įpusėjome pirmą ratą.
Tačiau antrajame jų ten jau nebuvo. Pastebėjau tuos pačius vėliavnešius traukiančius Laisvės alėja tarp dantų įsikandusius cigaretes. Matyt, pasirodymas baigtas. Oras bėgimui pasitaikė kone idealus. Bent jau tokiam lėtam bėgikui, kaip aš.
Kaip dar prieš startą buvo prašyta visų lėtesnių bėgikų, uoliai laikiausi dešinės trasos pusės, kad lyderiai ir visi kiti greituoliai galėtų lenkti pro kairę. Jie tai daryti pradėjo man vos įpusėjus antrą ratą.
Greta manęs panašiu tempu bėgo porelė. Vaikinas su „full cap“ stiliaus kepure ir „R“ raidės emblema dalijo panelei patarimus, kaip reikėtų forefoot‘inti ar midfoot‘inti, nes antraip, statant koją nuo kulno susivarysi kelių sąnarius. Po to papasakojo, kad jo ilgiausias įveiktas atstumas - 31 km. Esą pernai Vilniaus maratone nubėgo pusmaratonį ir užsinorėjo dar, todėl bėgo toliau, kol daugiau jau nebegalėjo.
Pamaniau, kad negražu svetimų pokalbių klausytis, nors tai dariau visiškai netyčia, bet vis tik nutolau šiek tiek nuo jųdviejų. Pakeliui sutikau keletą pažįstamų veidų. Supratau, kad mano super-kuklūs užmojai tilpti į vieną valandą šįkart liks neįgyvendinti.
Atrodė, kad tempas buvo lyg ir panašus į 6min./km, bet realybėje tikriausiai bėgau kiek lėčiau. Antrame rate pagreitėti irgi nepavyko. Trečiame rate, bėgdamas Soboro link, ties Maironio gatve pamačiau jau į finišą grįžtantį BLOG‘ietį Padugninį. Visai vikriai nulėkė.
Žinau, kad trumpesnę distanciją bėgo ir Lapė, bet jos ryškaus raudonumo šįsyk neregėjau. Tik vėliau sužinojau, kad šįkart mūsų kolegė finišą pasiekė viena sužeista letena. Apie lenktynių lyderius ir jų tempą apskritai man nėra ko kalbėti, nes tokie skaičiai kol kas sunkiai suvokiami.
Prezidentūros sodelyje vandenį bėgikams dalijusi moteris tikriausiai iš akių perskaitė apie troškulį, tad vietoje stiklinės vandens iš po stalo ištraukė visą butelį. Tuomet į eilę kartu su visais priduoti čipų, atsiimti užstatų, marškinėlių ir sertifikatų.
Gaila, kad startinius numerius teko grąžinti - mano rengiamoje bėgimo trofėjų kabykloje vienu bus mažiau. Užtat labai daliai atrodantis vietoje atspausdintas sertifikatas su vardu, pavarde, laiku ir užimta pozicija tikrai papuoš albumą.
Tiesa, jame įrašyti skaičiai verčia labai smarkiai pasitempt ir padaryt rimtas išvadas, mat 1:01:39 dešimčiai kilometrų, mano galva, pernelyg skurdus rezultatas. Kita vertus, tai - irgi savotiškas atspirties taškas. Apie užimtą vietą detalizuoti jau nebėr prasmės.
Be to, stoviniuodamas eilėje susipažinau su Dovydu, kurio blog'ą vis paskaitau. Pasirodo, jis irgi užsuka į ristele.lt. Smagu! Trumpo pašnekesio metu atradom bendrų temų ir rūpesčių - mudu abu esam jauni tėčiai. Renginys buvo išties smagus ir labai šviesus. Gera žinoti, kad tai kasmetinė tradicija.
Laisvės alėja Kaune - puiki vieta bėgimui.
Bėgimo rezultatai:
| Distancija | Laikas |
|---|---|
| 10 km | 1:01:39 |
Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia Kaune.