Sieros Radimvietės ir Kitos Naudingos Iškasenos: Žvilgsnis į Gavybą ir Panaudojimą

Žemė slepia daugybę vertingų išteklių, o sieros radimvietės yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Šiame straipsnyje panagrinėsime sieros ir kitų naudingų iškasenų gavybą, jų panaudojimą bei radimvietes visame pasaulyje.

Seniausi Gyvybės Pėdsakai ir Sieros Bakterijos

Prieš 3,4 mlrd. metų, kai Žemėje dar nebuvo deguonies, o jūros tyvuliavo po balzganu dangumi, iš karštųjų vandenynų išniro pirmieji salynai. Tačiau jau ir tada Žemėje tarpo gyvybė. Mokslininkai tokiems pareiškimams turi tvirtą pagrindą - jiems pavyko rasti seniausių pasaulyje fosilijų, leidžiančių manyti, kad gyvybė mūsų planetoje atsirado visais 300 mln. metų anksčiau, nei manyta.

Gūdžioje Žemės vaikystėje nebuvo nei augalų, nei dumblių, kuriuose vyksta fotosintezės procesai ir išskiriamas deguonis. Tad pirmieji Žemės gyventojai - mikroorganizmai - kaip energijos ir augimo šaltinį naudojo sierą. Sieros pagrindu funkcionuojančios bakterijos egzistuoja ir šiandien. Jų galima aptikti hidroterminėse olose ir karštosiose versmėse. Archėjaus eros uolienų tyrimo rezultatai atskleidė, jog metabolizmo procesai sieros pagrindu Žemėje vykdavo jau prieš 3,5 mlrd. metų. Tačiau rasti to laikmečio fosilijų buvo nepaprastai sunku. Dar sunkiau - jas ištirti ir įvertinti.

Atrastąsias seniausias pasaulyje fosilijas sudaro taip pat ir karbonatinės (anglies pagrindo) ląstelės, kurias gaubia tam tikri apsauginę funkciją atliekantys dangalai. Mokslininkai praneša, jog fosilijos puikiai išsilaikė tarp archajinio paplūdimio kvarcinio smėlio smilčių ir „kvailių auksu“ vadinamu pirito. Anot tyrėjų, grupėmis susispietusių mikroorganizmų fosilijos labai panašios į gerai išstudijuotas 2 mlrd. metų senumo fosilijas, aptiktas Kanadoje.

Rastąsias fosilijas mokslininkai ištyrė Ramano spektroskopijos, aukštos skiriamosios gebos elektroninės mikroskopijos ir geocheminės analizės metodais. Tyrimo rezultatai byloja, jog archajinių mikroorganizmų liekanose yra ir anglies junginių, kurie nėra vėlesnės taršos pasekmė.

Įdomu yra tai, jog Oksfordo universiteto tyrėjų kolektyvas tyrinėjo kitas archajines iškasenas, kurių mėginių buvo paimta iš už 30 km esančios radimvietės. Tačiau jų analizuoti fosilijų mėginiai griežtų reikalavimų neatitiko: Apekse (Australija) randamose silicio skalūno uolienose aptiktos fosilijos neatitiko mineralogijos kriterijų ir vertinti jas kaip biologinės kilmės liekanas nebuvo galima.

„Ar tokių mikroorganizmų galėjo būti ir Marse? - klausia Oksfordo universiteto paleobiologijos profesorius Martinas Brasjė (Martin Brasier). - Visai įmanoma.“

Kalnakasybos Chemijos Pramonė

Kasýbos chèmijos prãmonė - kasybos pramonės šaka, apimanti įvairių gamtinių mineralų, kurie yra chemijos pramonės žaliava, gavybą, sodrinimą ir pirminį apdorojimą. Pagrindiniai išgaunami mineralai yra fosfatai (kalcio fosfatai, arba fosforitai, kalcio aliuminio fosfatai, apatitai, fosfatinė kreida), kalio druskos, sieringosios rūdos, baritas (sunkusis špatas, bario sulfatas), boratai (borato rūgščių druskos), arseno trioksidas.

Vieni didžiausių pasaulyje apatitų telkinių yra Kolos pusiasalyje, Chibinų kalnuose (Rusija), kalio druskų didžiausios išžvalgytos atsargos - Kanadoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Dideli grynosios sieros telkiniai yra Lenkijoje ir Ukrainoje.

Kalnakasybos turizmas Andalūzijoje

Kalnakasybos Turizmas Andalūzijoje

Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas - ypatingas. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.

Huelvos provincija garsi savo kalnakasybos industrija - kasyklomis, šachtomis ir karjerais. Centrinėje šios provincijos dalyje yra keli stambūs kalnakasybos rajonai - Riotinto, Nerva ir Tharsis, La Zarza. Čia varis, auksas, sidabras ir geležis buvo aktyviai išgaunami jau finikiečių ir romėnų laikais. Andalūzija ir šiais laikais pirmauja Ispanijoje pagal naudingų iškasenų gavybą.

Didžiausias kalnakasybos suklestėjimas vyko XIX amžiuje, kai į šias žemes atvyko britų kapitalo įmonės, o kartu su jomis plūstelėjo ir šimtai tūkstančių laikinų darbininkų su šeimomis. Kalnakasių miesteliai dabar stebina žemais namukais, neįprastai plačiomis, tiesiomis gatvėmis ir didelėmis centrinėmis aikštėmis.

Tais laikais viskas statyta greitai, laikinam naudojimui. Tačiau laikinumo būsena truko beveik du šimtmečius. Kasybos darbai pagrindiniuose karjeruose galutinai sustabdyti tik šio amžiaus pradžioje. Miesteliai ištuštėjo, žmonės išsivažinėjo, ieškodami naujų darbų. Bandymai statyti vėjo jėgainių parkus ir užsodinti kalnus citrusinių vaisių sodais nuosmukio nesustabdė. Todėl dabar dalis kalnakasybos miestelių atrodo tušti ir sunykę, dauguma įmonių uždarytos, šachtos užkonservuotos, o karjerų dugne vario spalva raibuliuoja gilūs ežerai.

Šiais laikais labiausiai turizmui pritaikytos Minas de Riotinto kasyklos, kuriose galite pamatyti seniausias šachtas ir karjerus, pakeliauti anglų statytu geležinkeliu pro kasyklų teritoriją, pamatyti sodrinimo baseinus, kalnakasybos įrenginius. Komplekse įengti keli muziejai, išsaugotos senosios britų miestelio dalys. Laikoma, kad šios kasyklos yra vienos seniausių pasaulyje. Tikrai nustebins ir siurrealistiškai atrodantys Rio Tinto upės vandenys, ir dar veikiančių karjerų panoramos.

Tharsis ir La Zarza miestelių apylinkėse irgi gausu atvirų karjerų ir požeminių šachtų, kuriuose prieš 5000 metų buvo išgaunamas varis. Vėliau čia atrasti aukso, sidabro, geležies ir sieros telkiniai, todėl laikoma, kad šios kasyklos yra vienos seniausių pasaulyje.

Dabar beveik visos jos uždarytos ir palaipsniui pritaikomos turizmo reikmėms - pavojingos zonos pažymimos ir aptveriamos, kasyklų pakraščiuose įrengiami apžvalgos maršrutai. Daugelis kasyklų užsipildė vario spalvos vandeniu, o statūs nugremžtų atodangų šlaitai atrodo tikrai nežemiškai, todėl čia būtinai rekomenduojame apsilankyti tiems, kurie domisi žmogaus rankomis sukurtais landšaftais ir pramoninio paveldo griuvėsiais. Sunku pasakyti, ar tai gražu, tačiau, be abejonės - labai įspūdinga.

Gintaras: Susiformavimas ir Savybės

Gintaras - senovinių medžių Pinus Succinifer, kurie yra seniai išnykę, sukietėję sakai. Tie medžiai priklausė pušų klasei. Šis mineralas gali būti baltas, geltonas, žalsvas, žydras, raudonas, tačiau dažniausia pasitaikantys yra spindintys saulėje gelsvos aukso spalvos dariniai.

Gintaras yra organinių rūgščių junginys. Jo cheminė formulė - C10H16O. Gintarą sudaro keli cheminiai elementai. Jame yra apie 78% anglies, apie 11% deguonies ir apie 10% vandenilio. Dažnai pasitaiko sieros priemaišos.

Gintaras yra minkštas, amorfinis, neturi taisyklingos kristalinės formos, jo kietumas pagal Moso skalę - 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3, tankis nuo 1,05 iki 1,096 g/cm³, todėl lengvai šlifuojamas ir poliruojamas. Pagal O. Neskaidriuose gintaro dariniuose anglies mažiau nei geltonos spalvos skaidriuose jo variantuose, kas gali būti įvertinama kaip didesnio sakų kiekio susikaupimas.

Deguonis gintare pasirodo burbuliukų pavidalu, geltonos spalvos skaidriame gintare gali būti priskaičiuojama iki 6000 burbuliukų 1 сm3, neskaidriame - iki 900000. 150° temperatūroje gintaras pradeda minkštėti, o 300° - lydosi. Jis lengvai užsidega, skleisdamas sakų kvapą. Mineralas pasižymi dielektriko savybėmis ir sulaiko šilumą. Gamtoje sutinkamas gabalų pavidale, kurių diametro dydis nuo 1 iki 10-20 cm ir daugiau, pasitaiko ir labai masyvių gabalų - iki 10 kg.

Pasaulyje yra žinoma apie 150 fosilinių (lot. fossilis - iškastas) sakų rūšių. Nuo neorganinių mineralų fosiliniai sakai skiriasi tuo, kad juos sudaro tik trys cheminiai elementai: anglis, deguonis ir vandenilis.

XVII - XVIII a., pradėjus vystytis kalnakasybai, pirmiausia rusvųjų anglių telkiniuose, o vėliau ir kitokiose nuogulose, buvo randama daug fosilinių sakų rūšių, kurios savo fizinėmis savybėmis labai skyrėsi. Didžioji dalis fosilinių sakų buvo randama Šiaurės pusrutulyje, Europoje ir Amerikoje. spygliuočių sakai, pakitę dėl oksidacijos, polimerizacijos, hidratacijos-dehidratacijos procesų bei mikroorganizmų veiklos. O - 11,81%.

Gintaras pradėjo formuotis kainozojaus epochos paleogeno laikotarpiu prieš 55-40 milijonų metų. Rašytiniuose šaltiniuose gintaras pirmą kartą minimas X amžiuje prieš Kristų asirų dantiraščiuose.

Gintaras būna labai įvairių formų. Tai priklauso nuo reljefo, kur jis gulėjo, nuo to, kaip lašėjo medžių sakai. Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas, todėl lengvai nusvidinamas. Gintaro kietumo laipsnis pagal Moso skalę svyruoja tarp 2 ir 3.

Putų gintaras - labiausiai savo išvaizda nutolęs nuo gintaro; jo spalva ir struktūra primena sustingusias putas - nepermatomas, balzganas; poringiausias ir dėl to lengviausias (jo lengvumą ir minkštumą galima pajusti netgi iš akies); šią gintaro rūšį dėl poringumo sunku nusvidinti, ir todėl dirbinys neįgauna intensyvesnio blizgesio.

Gintaras naudojamas kaip izoliacinė medžiaga, iš jo gaminami cheminiai atsparūs indai. Gintaro rūgšties HOOC - CH² - CH² - COOH, randama ne tik gintare, bet ir kai kuriuose augaluose. Ji stimuliuoja augimą ir didina derlingumą. Gintaro rūgštį naudoja gaminant vaistus.

Statistika

Gamtinių fosfatų gavyba pasaulyje 1970-90 didėjo. 20 a. pabaigoje dėl sumažėjusios gavybos buvusios SSRS teritorijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pasaulio fosfatų gavybos mastas sumažėjo iki 1979 lygio.

Kalio druskų 1970 pasaulyje išgauta 18,6 mln. tonų, gavyba 1980-2002. Daugiausia kalio druskų išgauta 1988 - 33,2 mln. tonų.

Sieros rūgšties žaliavos pirito (geležies disulfido) gavyba pasaulyje mažėja: 1970 išgauta 26,0 mln. tonų, 1980 - 23,5, 1990 - 11,1, 2000 - 7,0 mln. tonų. Iki 1990 daugiausia pirito buvo išgaunama SSRS (1980 - 7,9 mln. tonų) ir Kinijoje (1981 - 5,9 mln. tonų).

Barito gavybos mastas pasaulyje mažai kinta. Nuo 1997 daugiau kaip 50 % barito išgaunama Kinijoje.

Boratų gavyba nuo 1976 (2,5 mln. tonų) iki 2001 (5,6 mln. tonų) padidėjo apie 2,2 karto.

Pasaulinė gamtinių fosfatų gavyba 1970-1990 m.

Pasaulinė kalio druskų gavyba 1980-2002 m.

Nerafinuotos sieros gavyba

Informacija apie nerafinuotos sieros gavybą nebuvo pateikta lentelėje, todėl negaliu jos įtraukti į šią apžvalgą.

Pasaulinė barito gavyba

Boraksas

Sieros telkiniai

Baltijos gintaras

Rio Tinto upė

tags: #kur #gali #but #randama #siera