Kupiškio rajono savivaldybė yra šiaurės rytų Lietuvoje, Panevėžio apskrityje. Archeologų radiniai leidžia manyti, kad Kupiškio apylinkėse žmonių gyventa jau III-II tūkstantmečiais prieš Kristų. Tačiau pačios gyvenvietės atsiradimo laikas nežinomas. 1561-1565 m. jis buvo valsčiaus centras, priklausė Upytės, o vėliau - Ukmergės pavietams.
Bet kuris iš penkių kelių, išbėgančių tolyn nuo Kupiškio, nuves į vieną ar kitą miestelį. Jie tarsi karoliai išsibarstę po rajoną. Panagrinėkime, kas gi tie miesteliai.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) miesteliu laikoma kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityje. Miesteliais tradiciškai laikomos ir mažesnės istorinės gyvenvietės.
Lietuvos apskritys
Miestelių Istorija ir Raida
14 a. pabaigoje miesto pobūdžio gyvenvietės pagal funkcijas ir dydį diferencijavosi į miestus ir miestelius. Miestelio terminas pirmą kartą paminėtas 1387 (taip pavadintas Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia). 1496 suteikta pirmoji miestelio įvardijimą atitinkanti privilegija (Krekenava), kurių daugiau buvo teikiama po 1553-57 Valakų reformos. Valdovas ir didikai buvo suinteresuoti miestelių prekyba ir pajamomis, todėl jų tinklas plėtėsi gana tolygiai. Naujų miestelių, kaip ir miestų, tuo metu buvo įsteigta per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nukentėjusioje Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje. Vien 16 a. antroje pusėje-17 a. pirmoje pusėje dabartinėje Lietuvos teritorijoje miestelių steigimo ir prekybos privilegijos suteiktos daugiau kaip 30 gyvenviečių.
Miesteliai kūrėsi prie dvarų sodybų, šalia valakinių kaimaviečių. Dauguma miestelių tapo parapijų centrais, juose veikė parapinės (kartais ir vidurinės) mokyklos, kai kur vienuolynai. Miestelių gyventojai - amatininkai ir prekeiviai (daugiausia žydai) - už naudojamą žemę mokėjo činšą; žemdirbiai iki baudžiavos panaikinimo turėjo kasmet atidirbti dvare nustatytą skaičių dienų lažo, atlikti talkų ir pastočių prievoles. Miesteliams tvarkyti dvaras skirdavo vaitą.
Nemažai miestelių steigimo arba prekybos privilegijas gavusių gyvenviečių netapo miesteliais, o jų funkcijas vykdė kai kurios neturėjusios prekybos privilegijų gyvenvietės, įsikūrusios ūkinei veiklai patogesnėse vietose. 17 a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apie 800 miestelių. Jie labai nukentėjo per 17 a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija ir 1700-21 Šiaurės karą. 1795 didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungus prie Rusijos imperijos ir panaikinus daugelio miestų savivaldą, miestelių padaugėjo. Jų funkcijos beveik nepakito.
19 a. antroje pusėje prie magistralinių kelių buvusios gyvenvietės daug kur tapo miesteliais ir nustelbė netoliese buvusius senuosius prekybos ir amatų centrus (Subačius). Juose sparčiau plito smulkioji pramonė (lentpjūvės, malūnai, plytinės, spirito varyklos ir kita), gausėjo amatininkų. Vietos valdžios institucijos nuolat tikrino, ar miesteliais vadinamos gyvenvietės atitinka nustatytus kriterijus ir ar gali būti taip įvardijamos.
Daug miestelių turėjo nemažą žydų dalį. Vietovės, kuriose žydams buvo leidžiama pastoviai apsigyventi, vadinosi štetlais. Tai dažniausiai buvo gyvenvietės su išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, religinės mokyklos, laidojimo brolija ir kita. 20 a. pradžioje didžiausi štetlai (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) buvo Joniškyje, Molėtuose, Pakruojyje.
20 a. 3-4 dešimtmetyje daugelio miestelių funkcijos mažai keitėsi, bet plečiantis miestų aptarnavimo zonai jos siaurėjo, gyventojų skaičius mažėjo. Dalis miestelių, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo prekybos privilegijas, sunyko (Šakyna, Balsiai, Žluktinis, Plonėnai) ir tapo bažnytkaimiais ar net kaimavietėmis. 1923 dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliais įvardytos gyvenvietės, 1940 - 253.
Sovietų okupacijos metais (nuo 1950) dalis miestelių tapo rajonų centrais ir gavo miesto teises, dauguma kitų virto kolūkių ir tarybinių ūkių centrinėmis gyvenvietėmis. Jų skirtumus nuo naujų žemės ūkio gyvenviečių daugiausia lėmė senasis paveldas - sudėtingesnis ir raiškesnis gatvių tinklas, išlikusios turgaus aikštės, bažnyčios. Nuo 1967 pagal Lietuvos apgyvendinimo sistemą daugumai miestelių, nepatekusių į miestų grupę, skirtos žemės ūkio mikrorajonų - kelių ūkių aptarnavimo centrų funkcijos. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dauguma miestelių tapo seniūnijų centrais. Juose atsirado privataus verslo. 20 a. pabaigoje miestelio statusas suteiktas kai kurioms miesto ir kaimo tipo gyvenvietėms.
Kupiškio Rajono Geografija ir Gamtos Ištekliai
Kupiškio rajono savivaldybės šiaurės vakarinė dalis yra Mūšos-Nemunėlio žemumos pakraštyje (prie Pyvesos yra žemiausia savivaldybės vieta - 63 m), pietvakarinė dalis - Nevėžio žemumos pakraštyje, rytinė - Viešintų kalvagūbrio šiaurinėje dalyje (jame, prie Kinderių, yra savivaldybės aukščiausia vieta - 137 metrai). Sausio vidutinė temperatūra -5,7 °C, liepos 17,5 °C. Per savivaldybės teritoriją teka Pyvesos, Lėvens aukštupiai, rytiniu pakraščiu - Šetekšna (Jaros aukštupys). 19 ežerų (didžiausi - Notigalė, Ešerinis), 32 dirbtiniai vandens telkiniai (didžiausias - Kupiškio). Miškingumas 27,1 %. Didžiausi miškai - Skapagirio miškas, Šimonių giria. Vyrauja beržynai (33,2 %), eglynai (23,3 %), pušynai (15,4 %).
Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje yra Alojos, Iženo, Kepurinės, Notigalės (nedidelė dalis priklauso Rokiškio rajono savivaldybei), Sakonių balos telmologiniai, Vainiškio pedologinis, Buožių geologinis, Prūsgalės geomorfologinis, Lėvens kraštovaizdžio draustiniai. 3 gamtos paminklai: botaninis - Buivėnų ąžuolas, geologinis - Stirniškių atodanga, hidrogeologinis - Visgiūnų šaltinis. Savivaldybėje išplėtota durpių gavyba (bendrovė Durpeta), medienos apdirbimas, medienos gaminių ir plytų gamyba (Simega).
Švietimas, Kultūra ir Socialinė Infrastruktūra
Kupiškio verslo ir technologijos mokykla, 2 gimnazijos, 1 progimnazija ir 1 jos skyrius, 6 pagrindinės mokyklos, 3 mokyklos‑daugiafunkciai centrai, pradinė, 3 lopšeliai‑darželiai, muzikos, sporto mokyklos, 4 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, vaikų globos namai, pagyvenusių žmonių ir suaugusių neįgaliųjų globos įstaigos, Kupiškio rajono pedagoginė psichologijos tarnyba, kūno kultūros ir sporto centras. Ligoninė, 3 ambulatorijos, 13 medicinos punktų. 11 katalikų bažnyčių, 16 kultūros centrų, 18 bibliotekų.
Muziejai: Kupiškio etnografinis su skyriais Uoginiuose (Adomo Petrausko muziejus), Viktariškiuose (dailininkės V. Šleivytės paveikslų galerija) ir Laukminiškiuose (Laukminiškių kaimo muziejus).
Administracinis Suskirstymas
1950 06 iš panaikintos Kupiškio apskrities 32 apylinkių sudarytas Kupiškio rajonas. Jo plotas buvo 765 km2. Centras ir rajono pavaldumo miestas - Kupiškis. 1950-53 priklausė Šiaulių sričiai. 1954 pabaigoje ir 1959 pradžioje buvo 14, 1963 viduryje ir 1972 pabaigoje - 9 apylinkės. 1958 Subačius pertvarkytas į miesto tipo gyvenvietę. 1959 Kupiškio rajonui priskirtos panaikinto Vabalninko rajono 3 apylinkės, 1962 - Rokiškio rajono 1 apylinkė. 1968 kiek pakeistos rajono ribos. 1995 vietoj Kupiškio rajono įsteigta Kupiškio rajono savivaldybė. 2009 09 24 savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtos 33 seniūnaitijos, tačiau 2015 11 23 jos reformuotos, paliekant 22 seniūnaitijas.
Kupiškio Krašto Miestelių Apžvalga
Daugelis miestelių įsikūrę 16-17 amž. prie strategiškai svarbių vieškelių, nedidelių upių ar ežerų. Adomynė, Antašava, Alizava ir Skapiškis vardus gavo iš buvusių dvarininkų vardų ar pavardžių. Palėvenė ir Palėvenėlė, viena nuo kitos nutolusios per 10 km, įsikūrė ant aukšto dešiniojo Lėvens kranto. Abi vardus pasiskolino iš upės. Šimonių miestelio vardas - iš šalia dunksančios girios. Subačiaus pavadinimo kilmė ne visai aiški, bet manoma, kad jis kilęs arba nuo žmogaus pavardės, arba nuo ankstesniais amžiais čia šeštadieniais (anuomet sakė - subatomis) vykusių turgų. Subačiaus vardą turi ir miesto tipo gyvenvietė, 19 amž. pabaigoje išdygusi prie geležinkelio stoties. Naujasis Subačius praaugo senąjį, yra seniūnijos centras. Salamiestį senovėje buvus saloje Radvilų įkurtu miesteliu nebeįtartum - ežero seniai nelikę. Užtat per pagarbų atstumą nuo akmens mūro katalikų bažnyčios tebestovi reformacijos laikų liudininkė - evangelikų reformatų bažnytėlė.
Kupiškio krašto valstiečiai ankstesniais amžiais su rokiškėnais dalijosi geriausių prekinių linų auginimo šlove, čia buvo jų prekybos centras. Apie tai liudija iki šių dienų išlikęs pirmasis miestelio mūrinis pastatas. Tai - linų sandėlis, statytas 18 a. 1616 m. Kupiškyje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1781 m. Kupiškį keliskart nusiaubė gaisrai, tačiau 1873 m.
Dabar Kupiškis - nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas. Tai rajono Savivaldybės administracijos, kultūros ir vietos pramonės centras. Vardą miestas gavo iš Kupos upelės.
Kupiškio herbas
Šiandien Kupiškio rajonas yra unikalus Lietuvos kampelis, turtingas istorijos, gamtos ir kultūros paveldo. Jo miesteliai, kiekvienas su savo savita istorija ir charakteriu, yra svarbi regiono dalis, prisidedanti prie jo identiteto ir patrauklumo.
tags: #kupiskio #rajono #gyvenamosios #vietoves