Lietuvos vardas skamba pasaulyje jau daugiau nei tūkstantį metų. 1009 metų kovo 9 dieną rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas mūsų šalies vardas. Tai ypatinga data Lietuvos istorijoje, todėl kasmet šią dieną minima Lietuvos vardo diena.
Kaip atsirado ši šventė, kodėl ji svarbi ir kokių įdomių faktų apie Lietuvos vardą verta žinoti?
Kaip ir kada pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas?
Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas užfiksuotas Kvedlinburgo analuose - XI amžiaus Vokietijos vienuolyno metraščiuose. Juose rašoma apie misionieriaus Brunono Kverfurtiečio kelionę į pagoniškas baltų žemes ir jo mirtį.
Trumpai tariant, minima, kad 1009 metais šventasis Brunonas buvo nukirsdintas Lietuvos ir Rusios pasienyje. Tai pirmas rašytinis liudijimas apie Lietuvą kaip aiškiai atskirą teritoriją.
Įdomu tai, kad anksčiau Lietuvos vardas galėjo būti vartojamas vietinių gyventojų kalboje, bet nebuvo išlikusių rašytinių šaltinių. Tad būtent ši data laikoma oficialia Lietuvos vardo gimtadieniu.
Kodėl Lietuvos vardo diena minima būtent kovo 9-ąją?
Kadangi Kvedlinburgo analuose aiškiai nurodoma 1009 metų kovo 9 diena, istorikai ir nusprendė, kad ši data yra tinkamiausia minėti Lietuvos vardo atsiradimą rašytiniuose šaltiniuose.
Ši šventė nėra oficiali valstybinė, bet vis labiau populiarėja. Kai kuriose mokyklose rengiamos istorijos pamokos, o socialiniuose tinkluose lietuviai dalijasi faktais apie savo šalį.
Vilnius, Lithuania: aerial top view of U turn of Neris river and Verkiai park. Vilnius is one of the greenest capital cities of the world.
Ką reiškia žodis „Lietuva“?
Mokslininkai iki šiol diskutuoja apie Lietuvos vardo kilmę. Yra kelios populiariausios teorijos:
- Upių teorija. Kai kurie lingvistai mano, kad „Lietuva“ kilo nuo upės vardo. Spėjama, kad tai gali būti Lietauka - mažas upelis dabartinėje Baltarusijoje.
- Žmonių grupė. Kita teorija teigia, kad žodis „Lietuva“ kilo nuo lietuvių genties, kuri gyveno šiame regione.
- Drėgmės teorija. Kai kurie tyrinėtojai sieja Lietuvos vardą su lietumi - manoma, kad jis gali būti kilęs iš senojo žodžio „lietus“, kuris reiškė drėgnas, pelkėtas vietoves.
Kuri versija tiksliausia? To tiksliai niekas nežino, bet kiekviena jų turi savo logiką.
Kaip keitėsi Lietuvos vardas per amžius?
Lietuvos vardas ne visada skambėjo taip, kaip šiandien. Skirtingi metraštininkai jį užrašė įvairiais būdais:
- 1009 metais - Litua (Kvedlinburgo analai)
- 1260 metais - Littaw (Vokietijos šaltiniai)
- 1323 metais - Litwa (Gedimino laiškai)
- XV amžiuje - Lithvania (lotyniškuose raštuose)
- XIX amžiuje - Lietuva (modernioji forma)
Įdomu, kad net šiandien skirtingose kalbose Lietuvos vardas skamba skirtingai. Angliškai - Lithuania, vokiškai - Litauen, lenkiškai - Litwa, latviškai - Lietuva.
Įdomūs faktai apie Lietuvos vardą
Lietuva paminėta anksčiau nei daugelis kitų Europos valstybių. Pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos vardai oficialiai rašytiniuose šaltiniuose atsirado vėliau.
Lietuva - viena iš nedaugelio šalių, kurios vardas nebuvo keičiamas užsienio valdžių. Net carinės Rusijos laikais oficialus pavadinimas išliko panašus.
Lietuvos vardas dažnai painiojamas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, anglakalbiai neretai painioja su Latvija.
Lietuvos vardą nešioja ir žmonės. Lietuvoje galima sutikti pavardžių, susijusių su šalies vardu, pvz., „Lietuvninkas“.
Kaip ši diena švenčiama šiandien?
Lietuvos vardo diena nėra oficiali šventė, bet kasmet apie ją kalbama vis daugiau. Štai kaip ją mini lietuviai:
- Istorikai rengia paskaitas apie Lietuvos vardo kilmę.
- Mokyklose organizuojamos viktorinos apie istorinius faktus.
- Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi Lietuvos istorijos įrašais ir faktais.
- Kartais žiniasklaidoje pasirodo specialios laidos ar straipsniai apie šią datą.
Nors nėra didelių paradų ar šventinių renginių, ši diena svarbi kiekvienam, kuris didžiuojasi savo šalimi ir jos istorija.
„Lietuvos vardo diena - puiki proga prisiminti, kokia sena ir garbinga yra mūsų valstybė. Ji primena, kad mes - tūkstantmetė tauta“, - džiaugiasi istorikas.
Lietuva - vardas, kuris skamba jau daugiau nei 1000 metų. Kiekvienas iš mūsų yra šio vardo dalis. Tad kovo 9 dieną verta stabtelėti ir prisiminti, ką reiškia būti lietuviu.
Šiais laikais žmonės vertina tai, kokios žmogus pilietybės yra. Jeigu jis - lenkas, bet kalba lietuviškai, sakoma, jog jis ne lietuvis. Pabandysiu įrodyti, jog tai visiška netiesa.
Kalbėdami šia tema galime pasiremti Č. Milošu, kurio lietuvybė vis dar daliai žmonių yra jautri tema. Kalbant apie jo lietuviškumą reikėtų pakalbėti, kas šiandien yra aktualu.
Dažnai galime teigti, jog per Lietuvą persirito daugybė kariuomenių, deja, bet visi karininkai prievartaudavo moteris, kurių vaikai gimė čia ir jie yra lietuviai, jie išaugo lietuviškoje aplinkoje, nors genetiškai yra tik per pusę. Taip buvo ir Č. Milošui, kuris gimė ir išaugo būdamas tikru lietuviu. Jis gimė Lietuvoje, tačiau augo šeimoje, kuri kalbėjo tik lenkiškai, tačiau jis visada jautėsi tvirtai, kalbėdamas savo kalba.
Č. Milošas aiškiai nurodo, kad ta kalba, kuria tu gali lengviausiai save išreikšti ir nurodo tavo tapatybę. Todėl kiekvienas gyventojas, lietuvis turėtų suprasti, kad kalba yra svarbiausia jo asmenybės dalis, būti lietuviu - tai pareiga saugoti ir puoselėti savąją kalbą, nes be jos tautybės mes neišsaugotume.
Šiuolaikinis jaunimas nesupranta, jog lietuviu gali būti augęs Lietuvoje ir kalbėdamas šia nuostabia lietuvių kalba. Prisiminkime savo senelius, savo prosenelius, kad ir tėvus, pavyzdžiui, mano tėvas yra pusiau rusas, mama - pusiau lenkė, senelis bei močiutė - rusai, tačiau visi kalba lietuvių kalba ir gyvena Lietuvoje, jie yra tikri lietuviai, kadangi kovojo už Lietuvą, už jos nepriklausomybę, taipogi kaip ir dauguma žmonių.
Aš pats turiu ir rusiško, ir lietuviško kraujo, bet save matau kaip tikrą lietuvį, nes gyvenu Lietuvoje, kalbu lietuvių kalba ir atstovauju Lietuvos ledo ritulio rinktinei, už kurią atlygio negaunu, tačiau galiu savimi didžiuotis, nes ginu Lietuvos garbę. Tai galiu teigti kaip teiginį, mano draugai keitėsi pilietybę, kad galėtų ginti Lietuvos garbę, tai įrodo, jog jie yra tikri lietuviai.
Norėjau įrodyti, jog lietuviu esi tada, kai šneki lietuviškai, rašai arba atrandi save joje, kai gini šią tautą ir esi pasiryžęs padaryti dėl jos bet ką. Net ir būdamas kitoje šalyje, gali eiti iškėlęs išdidžiai galvą, nes tu esi tikras lietuvis, kuris šneka, kovoja ir gyvena lietuviškai.
Šių laikų viena didžiausių problemų - žmonių baimė išsiskirti ir būti kitokiu nei visi. Dabartinėmis dienomis daugelis jaunuolių seka madas ir rengiasi taip pat, klausosi to pačio muzikos stiliaus, lygiuojasi į tuos pačius autoritetus norėdami būti panašūs į savo bendraamžius.
Tačiau būti savimi ir gali atrodyti sunku, tai padaryti gali padėti bendramintis žmogus ar žmonių grupė, su kuriais tu nebijotum būti atstumtas ar išjuoktas, kurie padėtų tau atskleisti visas tavo vidines savybes.
Dar viena pagrindinė šių laikų problema yra neigiama pažiūra į seksualinę orientaciją, tai yra į homoseksualus, transeksualus, biseksualus ir kitus „LGBTQ“ bendruomenės narius. Kai kurie tėvai negalėdami su tuo susitaikyti, liepia savo vaikui pasirinkti: išeiti iš namų ir nebebūti šeimos dalimi arba tapti „normaliu“ ir domėtis priešingos lyties atstovais.
Pikti žvilgsniai, patyčios ir diskriminacija sukūria homofobišką visuomene, kurioje šios bendruomenės žmonėms būti savimi yra ypač sunku.
Vis dėlto, reikia paminėti ir rasizmą, kurio visame pasaulyje tikrai nemaža. Rasistai - tai žmonės, kurie nepriima kitokios odos spalvos žmonių, mano, kad jie yra prastesni ir juos niekina.
Sunku pripažinti save kitokiu, kai daugelis prieš tave yra nusistatę.
Dažnai lygindami save su kitais, pajuntame nepasitenkinimo savimi jausmą.
Jeigu atsuktumėm laiką atgal, į praėjusius laikus, tai paaiškėtų, kad tuo metu žmonės ypač neigiamai žiūrėjo į fizinius ir psichologinius trūkumus, tolerancijos būdavo labai mažai. Mokytojai nekviesdavo prie lentos, vaikai vieni iš kitų tyčiodavosi, smurtaudavo, o tėvai gėdydamiesi tokio sūnaus ar dukros, kartais jų net išsižadėdavo. Augdami tokioje aplinkoje vaikai patirdavo psichologinį spaudimą, nemokėdami mylėti savęs ir neturėdami su kuo pasikalbėti, jie užsiskleisdavo savyje, gyvendavo baimėje, nepasitikėjo savimi ir savo gebėjimais.
10 iškiliausių visų laikų lietuvių
- Jonas Basanavičius (~1851-1927)
- Karalius Mindaugas (~1203-1263)
- Martynas Mažvydas (1510-1563)
- Vytautas Didysis (~1350-1430)
- Maironis (1862-1932)
- Vincas Kudirka (1858-1899)
- Steponas Darius (1896-1933)
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911)
- Arvydas Sabonis (g.1964m.)
- Jonas Jablonskis (1860-1930)
Visi gerai prisimename mokyklinius laikus, kai tekdavo rašyti rašinius apie smagiai praleistas atostogas pas močiutę kaime. Vyresnėse klasėse rašydavome apie ateitį, analizuodavome literatūros veikėjus. Šiais laikais vyresniųjų klasių moksleiviai imasi kur kas rimtesnių temų.
Balsas.lt pateikia vieno iš moksleivių rašinių tema „Ką šiandien reiškia būti lietuviu?“