Jadvyga Gabrūnaitė: Kupiškio krašto poetės atminimas

Šiais metais, rugsėjo 10 dieną, per patį bulviakasį, Jadvygai Gabrūnaitei (1936-1990) būtų sukakę 80 metų. Deja, jos gyvenimas nutrūko tik įpusėjus šeštąjį dešimtmetį. Kupiškio rajono Laukminiškių kaimo muziejus ir Virbališkių mokykla 80-mečio jubiliejui skirtą renginį pavadino taip: „Per patį bulviakasį..."

O kas gi atsitiko per tą bulviakasį, savo autobiografiniame dienoraštyje yra paaiškinusi pati Jadvyga Gabrūnaitė:

„1936 metais, sako, užderėjo geras bulvių derlius. O jas sukasti nelabai bebuvo kam. Per patį bulviakasį, ir reikėjo gi šitaip atsitikti, bobutė (Jadvygos tėvo mama buvo anūkės pribuvėja - R. Ž.), mūsų pačių bobutė ir mūsų pačių Narstupėlyje (upelis, tekantis šalia Gabrūnų trobos - R. Ž.) sugavo mane ir parnešė į namus per patį bulviakasį, rugsėjo 10 dieną. Ir reikėjo šitaip atsitikti!“ (Jadvyga Gabrūnaitė. Prisilietus prie praeities. Autobiografinis dienoraštis. Ištraukas 2011 m. spalio 28 d. publikavo „Šiaulių kraštas“).

Jadvyga Gabrūnaitė susijusi ne tik su gimtaisiais Laukminiškiais, bet ir su Šiauliais. Dirbo bibliotekoje Šiauliuose, porą metų - Žadžiūnų pradinėje mokykloje, nuo 1972-ųjų - Šiaulių pedagoginiame institute Filosofijos ir politologijos katedros kabineto vedėja.

Taip likimas susiklostė, kad 1974-1978 metais studijavau institute lietuvių kalbą ir literatūrą, buvau instituto literatų būrelio pirmininkas - visus tuos metus bendravau ir su Jadvyga Gabrūnaite. Jadvyga buvo vadovė, patarėja, konsultantė, dalyvaudavo literatų klubo diskusijose, bet niekada neprimesdavo savo nuomonės, vertinimo, nors jos kūrybos patirtis ir buvo žymiai solidesnė nei mūsų. Dažnai ji ieškodavo kompromiso tarp kraštutinių nuomonių, stengdavosi neįžeisti, pasakyti švelniau. Mokė, kad kiekvienas eilėraščio žodis turi ne tik savo prasmės krūvį, bet ir muzikinį skambesį, ryšį su visu eilėraščiu ir poezijos tradicija.

Atsimenu 1978-uosius. Sutinku Jadvygą Gabrūnaitę prie Šiaulių pedagoginio instituto centrinių rūmų Vytauto gatvėje (dabar - Šiaulių universitetas, ir rūmai - nebe centriniai). Nešasi didžiulę krūvą knygų. Vis poezija, įvairių autorių. Gal kokiam literatūros vakarui ruošiasi? Pasirodo, ne. Pati skaitys. Sako: reikia žinoti, ką kiti rašo. Reikia mokytis iš kitų... Norint surasti savo stilių ir savo balsą, turi žinoti, ką ir kaip kiti atrado.

„Dabar man reikia daug skaityti“, - sakė tuomet Jadvyga. Ir skaitė. Ir mokėsi. Sutikau Jadvygą Gabrūnaitę, nešiną pluoštu poezijos knygų tuomet, kai ji jau buvo išleidusi pirmąją savo knygą „Vardynos“. Eilėraščių rinkinį suprato tik kaip į literatūrą pravertas duris, o tolimesnis kelias - sunkus, su gausybe ieškojimų, praradimų, vingių. Ji jautė, kad toji pirmoji knyga - dar ne atradimas, o impulsas dirbti.

Išleisti pirmąją knygą Jadvyga brandino mintį senokai. Daug rašė, įvairiuose Šiaulių miesto ir Vilniaus leidiniuose spausdino kūrybą. Todėl niekam net abejonių nekilo, kad jos knyga turi pasirodyti. Čia noriu minėti poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pavardę...

Visų jaunuųjų literatų globėjas ir pagalbininkas, turėjęs tvirtą žodį, autoritetą ir galėjęs padėti pirmajai knygai prasibrauti pro įvairias užtvaras. Visi tuomet žinojome: jeigu imsis padėti Eugenijus Matuzevičius, yra galimybė išleisti pirmąją knygą.

Eugenijaus Matuzevičiaus palydėta, į literatūrą atkeliavo šiaulietė poetė Auksė Vasaitė, 1980 metais išleidusi pirmąją poezijos knygą „Laukimo puokštė“. Eugenijus Matuzevičius daug padėjo Jadvygai Gabrūnaitei. Tačiau jos pirmojoje knygoje įrašyta kito poeto pavardė: „Rengiant spaudai šią knygą, autorę konsultavo poetas Antanas Drilinga“.

Jadvyga norėjo išleisti poezijos knygą, labai daug dirbo, taisė savo eilėraščius, ieškojo savitų išraiškos priemonių, savito žodžio, skambėjimo, konsultavosi su rašytojais Antanu Drilinga, Eugenijumi Matuzevičiumi, kurie ne kartą lankėsi jos ir jos vyro Tito bute Šiauliuose. Poetė Janina Jovaišaitė prisimena, kad tuomet Jadvygai padėjo poetai Antanas Drilinga ir Eugenijus Matuzevičius.

Išėjo „Vardynos“. Džiaugsmas autorei. Visokių nuomonių pasipylė: nuo pasidžiaugimo, kad leidybos durys pravertos, iki slapto pavydo ir paniurzgėjimo, jog buvo vertesnių... Recenzentai (Gražina Ramoškaitė „Nemune") atkreipė dėmesį, kad Jadvygos Gabrūnaitės rašymo manierą būtų galima apibūdinti „kaip išgyvento akimirksnio, fakto fiksaciją.

Taigi, 1978 metais „Vagos“ leidykla išleidžia pirmąjį Jadvygos Gabrūnaitės poezijos rinkinį „Vardynos“. Pirmoji iš šiauliečių literatų tuomet, sovietmečiu, išleido knygą! Pirmoji iš šiauliečių literatų, sugebėjusi išgriauti tylos sieną. Taip, sieną, nes pirmosios poezijos ir prozos knygos buvo leidžiamos griežtai pagal limitą - trys, keturios per metus. O pretendentų - ne ką mažiau (o gal ir daugiau) negu šiandien rašančių. Pirmiausia - sostinės kūrėjai, paskui - šiek tiek Kauno, o Šiauliai... Reikėjo įtakingų patarėjų ir užtarėjų. Nuo knygos parengimo iki išleidimo - ketveri, penkeri metai. Barjerų barjerai, svarstymų svarstymai, įtakos, simpatijos, pažintys, vidinės recenzijos, derinimai...

Jadvygos buto durys buvo atviros kūrėjams. Pas ją visi jautėmės paprastai ir kasdieniškai. Netgi vyresnių kolegų išdidumas tarsi ištirpdavo, taurė vyno visus sulygindavo, atverdavo kalbos dureles. Buvo gera kalbėti ir išsikalbėti. Buvo gera klausytis, kaip kiti diskutuodavo ir taršydavo vienas kitą. Paprasčiausia, galėjai sėdėti su vyno taure ir klausytis kitų skaitomos poezijos.

1974-1978 metais Šiauliuose veikė Jadvygos Gabrūnaitės literatūrinis salonas. Tuo metu Šiauliuose vyko intensyvus literatūrinis gyvenimas, jis buvo žymiai spalvingesnis ir intensyvesnis negu dabar. Literatūrine prasme, kad ir kaip būtų graudu pripažinti, dabartiniai Šiauliai - beveik miręs miestas.

1974-1978 metais vykę literatūriniai renginiai, susitikimai su žymiais Lietuvos rašytojais dažniausiai būdavo trysluoksniai: viena jų dalis - oficialus renginys Šiaulių pedagoginiame institute, Šiaulių bibliotekose, miesto laikraščio redakcijoje ar kur nors kitur. Antroji dalis - susitikimas ir pokalbiai kur nors restorane, kavinėje nuošalesniame kabinete pas renginio organizatorius. Tiesa, kartais antros dalies nebebūdavo. Iš karto po renginio - pas Jadvygą. Einančiųjų būrelis buvo nedidelis ir beveik visada - tas pats. Pas Jadvygą ateidavo Juozas Sabaliauskas, Juozas Jaras, Stasys Bulzgis, Albertas Vaidila, Borisas Puzinas, tekdavo laimė ten pabūti ir man su žmona Violeta. Rinkdavosi Šiaulių literatūrinis elitas, tačiau kodėl jie mus su Violeta, studentus, kviesdavosi ir įsileisdavo... Juk čia net kai kurie žymiai garbingesni to meto Šiaulių literatai nebūdavo kviečiami. Manau, kad nepalikti mus nuošalėje buvo Jadvygos iniciatyva. Man teko vadovauti Šiaulių pedagoginio instituto literatams, o Jadvyga buvo paskirta mus globoti. Kokia ten globa... Tuo metu Šiaulių klasikai, į kuriuos mes, studentai, žiūrėjom su pagarba, buvo Jadvyga Gabrūnaitė, Janina Jovaišaitė, Auksė Vasaitė, Juozas Sabaliauskas, Stasys Bulzgis, Juozas Jaras... Jų kūrybą spausdino tuometinė Šiaulių spauda ir kiti laikraščiai bei žurnalai. Jie dalyvaudavo daugelyje renginių mieste, juos kviesdavosi į susitikimus, pokalbius, įvairių konkursų vertinimo komisijas. Juos visada matydavai susitikimuose su rašytojais, atvykusiais iš Vilniaus.

Kas vykdavo pas Jadvygą? Pokalbiai, be galo daug pokalbių... Ir prie stalo, ir sakant tostus, ir su vyno taure vaikštant po kambarius. Pokalbiai apie literatūrą ir kūrybą, apie vienas kito poeziją (nes daugiausiai rinkdavosi poetai), apie literatūrinio gyvenimo užkulisius. Svečiai iš sostinės buvo klausinėjami, kaip ten yra su vienu ar kitu rašytoju. Ypač dažna pokalbių tema būdavo apie knygų leidybą. Literatams labai įdomu, kaip galima išleisti savo kūrybos knygą. Prie vyno taurės ir svečiams atsirišdavo liežuvis. Jie atskleisdavo visą leidybos absurdą. Buvo aišku: jei nori išleisti pirmąją knygą (kurių Lietuvoje per metus išeidavo vos dvi, trys), turi už pečių turėti tvirtą užnugarį.

Jadvyga skaito svajingai, vis pakeldama akis aukštyn, pažvelgdama kažkur į palubę ir vėl nuleisdama akis į popieriaus lapą. Skaito taip - tarsi būtų įsigalvojusi giliai giliai. Prieš akis - vaikystė, nuostabus namų paveikslas. Balse - nostalgiškas graudulys. Liūdnas žvilgsnis kažkur pro žmones - tolyn į nebėsimo laiko platumas. Ne bėda, kad niekada nesi matęs Kupreliškio ežero, tačiau liūdna, labai liūdna, jei neturi savo „mėlyniausio pasaulyje ežero“.

Gera Jadvygos Gabrūnaitės draugė Tamara Nikitina iš Leningrado (Sankt Peterburgo) 1977 metais išleidžia eilėraščių rinkinį „Perekriostki“ ("Sankryžos"). Vienas skyrius paskirtas Lietuvai - „Rūtos gėlė“. Čia spausdinamas ir eilėraštis „Draugystės sonetas“, kuriame minimi Laukminiškiai.

Kažkokie keisti susiklostymai lėmė, kad paskutinioji šio gyvenimo akimirka Jadvygą surado jos gimtuosiuose Laukminiškiuose. Grįžo į gimtinę namo mamos aplankyti, išėjo pamelžti karvės, kuri ganėsi netoli namų... Išėjo ir nebegrįžo. Tai buvo 1990-ųjų metų birželio 13-oji, kai ją, atostogaujančią savo tėviškėje, surado mirtis. Tamara Nikitina net sirgdama iš tuometinio Leningrado atvažiavo į Jadvygos laidotuves. Atvažiavo į Laukminiškius, kurie amžinam poilsiui priglaudė jos draugę Jadvygą Gabrūnaitę. Poetę, kuri nespėjo atsiskleisti ir kitiems atskleisti savo dvasios turtų.

Jadvyga Gabrūnaitė buvo parengusi antrąją poezijos knygą „Rasoti rytmečiai“, bet staigi mirtis sutrukdė ją išleisti. Ar neišsibarstė tie eilėraščiai, ar neišsivaikščiojo į laikraščius, žurnalus, almanachus, muziejus? Aišku, geriausia vieta jiems būtų knygoje. O gal Kupiškio krašto literatai, leidėjai, lituanistai parengs ir padovanos skaitytojams antrąjį Jadvygos Gabrūnaitės eilėraščių rinkinį?

Šiomis dienomis dar kartą perskaičiau prieš beveik keturis dešimtmečius išleistą Jadvygos knygą „Vardynos“, kitus jos eilėraščius. Nemažai jų skelbta spaudoje. Pro Jadvygos poezijos žodžius šviečia nostalgiškai rami, lyrinė poetės, kuri yra arti gamtos, arti žemės, gimtųjų vietų, būsena. Taip paprasta ir miela, jauku ir romantiška - tarsi prie namų besiglaudžianti žemė arba „tylus rūkas virš pievos“, „šviesi išsiskyrimo šventė“... Eilėraščiai, kuriuose daug šviesos ir daug tikro jausmo. Jadvyga Gabrūnaitė nelengvai jaukinoosi miestą. Kai 1957-aisiais atvyko į Šiaulius, gatvės ir namai atrodė svetimi, nejaukūs. Po truputį ji atrado Šiauliuose savo erdves, mielus namus ir žmones. Tačiau toji nostalgija gimtinei visą laiką liko.

Pagrindiniai Jadvygos Gabrūnaitės gyvenimo faktai:

• Gimė 1936 m.
• 1944-1951 m. mokėsi Laukminiškių pradinėje mokykloje.
• 1951-1957 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje.
• 1957-1958 m. mokėsi Vilniaus universiteto bibliotekininkystės fakultete.
• Nuo 1957 m. gyveno Šiauliuose, dirbo miesto 2-ojoje bibliotekoje.
• 1966 m. baigė Vilniaus universitetą.
• Mirė 1990 m.

Keletas Jadvygos Gabrūnaitės eilėraščių pavadinimų: Skais­tus ir ty­ras. Prie eže­ro... Būk svei­kas! Ty­liai. Prie na­mų. Ke­lio pra­džioj... Ne­si­bai­gia kait­ra. Ir ne­rei­kia... Die­nų su­skai­čiuot va­ka­re. Narš­tu­pė­li, Narš­tu­pė­li! Narš­tu­pė­li, Narš­tu­pė­li! Ža­lia. Ža­lia. Tą va­sa­ros kait­rą, tą ru­de­nio duo­ną.

Nekilnojamojo turto skelbimas Jutkonyse, Kupiškio rajone

Šalia straipsnio apie Jadvygą Gabrūnaitę, pateikiame nekilnojamojo turto skelbimą iš Kupiškio rajono, Jutkonių kaimo:

PARDUODAMAS NAMAS MITUVOS G., JUTKONIŲ K., KUPIŠKIO RAJ. Namas patogioje vietoje - Jutkonių pagrindinėje gatvėje, aplink nuosavų gyvenamųjų namų kvartalas, saugi kaimynystė. Sklypas 45 arų ploto. Namas dviejų aukštų su patogumais, po namu- rūsys, šildymas - kietu kuru.

Bendra informacija:

• Adresas: Mituvos g., Jutkonys, Kupiškio raj.
• Namo statybos metai - 1979 m.
• Aukštai - 1 + mansarda,
• Bendras namo plotas - 141.89 kv. m.
• Kambariai - 4,
• Rūsys - 33.06 kv. m
• Žemės sklypo plotas - 45 arai.
• Yra pirtis ir ūkiniai pastatai
• Patogus privažiavimas.

Informacija apie namą:

• Namas - mūrinis
• Pamatai - betonas
• Perdangos - betono plokštės
• Išorės sienos - mūrinės
• Stogas - šlaitinis
• Langai - plastikiniai ir mediniai
• Sienos - tapetai, dažytos
• Grindys - medinės
• Durys vidaus - medinės

Šildymas ir komunikacijos:

• Šildymas - kietu kuru
• Kanalizacija - vietinė
• Vandentiekis - centralizuotas
• Elektra

Susisiekimas ir aplinka:

• Draugiška ir bendruomeniška aplinka;
• Iki Kupiškio - 13 km.

Nepavyksta parduoti nekilnojamojo turto patiems? Padėsiu Jums už geriausią kainą parduoti arba išnuomoti gyvenamąjį arba komercinį nekilnojamąjį turtą! Suteiksiu profesionalią konsultaciją bei rasiu optimaliausią sprendimą.

Visus naujausius CAPITAL nekilnojamojo turto skelbimus rasite mūsų internetiniame puslapyje www.capital.lt.

tags: #kupiskio #raj #jutkonyse #parduodamas #nekilnojamas #turtas