Pasvalio rajonas, įsikūręs šiaurės Lietuvoje, pasižymi ne tik gražia gamta, bet ir turtinga istorija bei savitomis gyvenvietėmis. Rajono savivaldybės šiaurinę dalį užima Žiemgalos žemumos pietinė dalis, o pietus - Mūšos‑Nemunėlio žemuma. Per savivaldybę teka Mūša ir jos intakai: Mažupė, Lėvuo, Pyvesa, Tatula.
Šiame straipsnyje panagrinėsime kai kuriuos įdomiausius Pasvalio rajono kaimus ir gyvenvietes, atskleisdami jų istoriją, ypatumus ir šių vietovių bendruomenių gyvenimą.
Pasvalio rajono žemėlapis
Painiava Tarp Kaimų Netoli Pasvalio
Vos už kilometro nuo Pasvalio, šalia tarptautinės „Via Baltica“ magistralės, yra gyvenvietė, kurioje painiava tarp kaimų tokia didelė, kad net vietiniai gyventojai ne visada žino, kur kokio kaimo ribos prasideda ir baigiasi. Vos kelias gatves turinčioje gyvenvietėje yra net 5 kaimai, o dar šeši glaudžiasi gyvenvietės pakraščiuose.
„Atžalyno“ bendruomenės pirmininkė Gražina Paliulienė teigia, kad ir patys vietos gyventojai nelabai žino, kur kokio kaimo ribos prasideda ir baigiasi. „Vienoje vidury kaimo esančios parduotuvės pusėje yra Diliauskai, o jau žengę žingsnį į kitą pusę atsiduriame Papyvesiuose. Kitapus upės jau prasideda Kiemeliai, o kelis šimtus metrų pavažiavę gatve patenkame į Girniūnus. Prieš tai dar pravažiuosit Mineikiškio kaimą“, - sudėtingą gyvenvietės išdėstymą bandė paaiškinti bendruomenės vadovė.
Vienkiemis - Kaime
Ties įvažiavimu į kaimą pastatyta rodyklė „Kiemeliai“, tačiau įvažiavus pirmiausia patenkama į Diliauskus. Važiuojant pagrindine gatve net neįtartum, jog pagal gatvę pristatytų namų eilėje vienintelis iš jų yra išskirtinėje vietoje - Mineikiškio vienkiemyje. O jau už tvoros gyvenantys kaimynai yra diliauskiečiai.
Kalbinami vietos gyventojai tvirtino, kad ir patys neseniai sužinojo apie gatvės viduryje esantį Mineikiškių kaimą. Šiame namų apsuptame vienkiemyje gyvena vienintelė gyventoja - garsios Vileišių giminės ainė Dalia Klungevičiūtė-Strazdienė.
Ties įvažiavimu į tą sodybą guli akmuo su jame iškaltais skaičiais 1888. Netoliese stūkso ne vieną šimtmetį skaičiuojantis ąžuolas. Netoli jo išlikęs neaukštas seno paminklo postamentas, ant kurio įtaisytos metalinės plokštės su užrašais: Mineikiškis ir 1941.VI.14.
Senolis Adreso Keisti Nesutiko
Pervažiavus tiltą per Pyvesos upę ir pasukus į kairę, atsiduriama jau Papyvesiuose. „Šį Papyvesių kaimo kampą mes vadiname smėlio kvartalu. Nes sovietiniais laikais čia buvo kolūkio sodai. Valdžiai leidus žmonėms statytis gyvenamuosius namus, per keletą metų tušti laukai užsipildė sodybomis. Tik viduryje sodybų stūkso jau Anapilin iškeliavusio gyventojo namas, priklausantis Girniūnų kaimui. Senolis niekuo gyvu nenorėjo keisti savo adreso, todėl liko gyventi Girniūnų kaime, nors ir apsuptas papyvesiečių“, - sakė G.Paliulienė.
Pagal adresų žemėlapį, Girniūnų kaime yra išlikusios dvi sodybos. Antra sodyba - tai kaimo pasididžiavimas, ji stūkso kiek atokiau, ant kalnelio. Senovinės sodybos kieme auga valstybės saugomas Girniūnų ąžuolas. Kelis šimtmečius skaičiuojanti sodyba priklauso Sigitai ir Evaldui Kuizinams. Savininkai stengiasi išsaugoti istorinį paveldą ir savo kieme su visais norinčiais švenčia valstybines šventes.
Skaičiuoja Penktą Šimtmetį
Bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad Papyvesiai yra seniausias ir didžiausias gyvenvietės kaimas. Jis rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1585 metais. Tada vaizdingoje vietoje buvo įsikūręs bajorkaimis, kuriame dvarus turėjo net trys didikai.
„Papyvesių vietovardis siejamas su pro šalį tekančia upe. Pyvesa išteka iš Biržų rajono kaimo, kur, kaip ir Pasvalio krašte, yra daromas alus. Spėjama, kad upė pavadinimą gavo dar caro laikais nuo žodžio „pivo“ (alus). Bet labiau tikėtina versija, kad pavadinimas sietas su pievomis, nes Pyvesa yra rami per pievas tekanti upė“, - pavadinimo kilmę aiškino G.Paliulienė.
Vieno Namo, Bet Skirtingų Kaimų Gyventojai
Diliauskuose gyvenantis rajono tarybos narys Vladas Linkevičius kvatojasi pasakodamas, kaip supainiojus kaimus jis buvo pakliuvęs į kuriozinę situaciją. „Visada maniau, kad gyvenu Papyvesiuose. Tačiau per vienus rinkimus su žmona nuėję balsuoti sužinojome, kad esame skirtingų kaimų gyventojai. Nors gyvename viename name, miegame vienoje lovoje, tačiau abiejų adresai skiriasi. Žmona deklaruota Diliauskuose, o aš - Papyvesiuose. Kad nebejuokintume svieto, teko man keisti gyvenamąją vietą, nors namas jau daug metų kaip stovėjo taip ir stovi toje pačioje vietoje“, - juokėsi Diliauskų kaime šiuo metu gyvenantis politikas.
V.Linkevičius pasakojo, kad tokių šeimų, kai sutuoktiniai buvo registruoti skirtingais adresais, buvo ne viena. Sovietiniais laikais buvo „Atžalyno“ kolūkis ir vienintelis Papyvesių kaimas. Tai ir visi gyventojai gyveno Papyvesiuose. Tuomet nebuvo jokios painiavos.
Kaimus Įamžino Suoliukais
Bendruomenės pirmininkė G.Paliulienė paaiškino, kad vienoje gyvenvietėje daug kaimų atsirado tada, kai buvo grąžinami kaimų pavadinimai. „Seniau šiose apylinkėse buvo daug vienkiemių, visi jie turėjo savo pavadinimus. Šalia Pasvalio esanti gyvenvietė sovietiniais laikais buvo populiari, čia buvo statoma daug nuosavų namų. Todėl buvę vienkiemiai susijungė į vieną didelę gyvenvietę“, - aiškino G.Paliulienė.
Pasak bendruomenės vadovės, vienuolika kaimų jungiančioje gyvenvietėje gyvena apie tūkstantį gyventojų. „Atžalyno“ bendruomenė įamžino kaimų atminimą pastatydama vardinius kaimų suoliukus Diliauskų kaimo centre įrengtame skvere. Nors bendruomenę jungia vienuolika kaimų, pastatyta 9 suoliukai. Kaimams, kuriuose nebelikę gyventojų, skirtas vienas bendras suoliukas.
Papyvesių kaimo suoliukai
Gandrai Įsikūrė Po Mirties
Bendruomenės vadovė džiaugėsi, kad kaimo viduryje, anksčiau buvusioje pelkėje, pavyko įrengti skverą. Gyventojai jį pamėgo. Ten pastatyta estrada renginiams, iškastas tvenkinys, pasodinta beržų alėja, iškeltas gandralizdis.
„Buvusį aktyvų bendruomenės narį Eugenijų Malinauską, auginusį tris dukras, vis traukdavome per dantį, kad jam reikia sūnaus. Neapsikentęs mūsų kalbų, jis parke sumeistravo gandralizdį. Tačiau paukščiai net kelerius metus jame lizdo nesuko. Keistas sutapimas, bet vyro laidotuvių dieną po jo sodybos kiemą vaikštinėjo gandras. O netrukus gandralizdyje apsigyveno paukščių pora. Nuo to laiko jau aštuoneri metai parke klegena gandrai“, - keistu sutapimu stebėjosi papyvesietė.
Pasodinta beržų alėja veda į kelią, už kurio stovi E.Malinausko namai. Bendruomenės nariai svarsto idėją ją pavadinti būtent E.Malinausko - jų kraštą garsinusio baikerio, lakūno, didelių švenčių organizatoriaus - vardu.
Bendruomenės nariai, E.Malinausko bendražygiai kaime nori pastatyti ir jam skirtą paminklą. Tačiau tokiai idėjai nepritaria tiek velionio sesuo Jurgita Malinauskaitė, tiek jauniausios ekstremalo dukters Augustės motina Rasa Juknaitė.
Sugrįžus Namai Vėl Atgijo
Neseniai po 15 Airijoje praleistų metų į gimtinę grįžusi J.Malinauskaitė norėtų, kad brolio vardu parke būtų pavadinta alėja. „Būtų labai gražu, nes šis takelis veda į Augio namus. O dėl paminklo statymo esu girdėjusi ir neigiamų atsiliepimų. Nenoriu, kad žmonės susipriešintų. Brolis visada visus vienijo, jam nebuvo blogų žmonių, todėl nenoriu, kad po jo mirties įsipliekstų nesantaika. Manau, kad kiekvieno jį pažinojusio žmogaus širdyje iki šiol gyvas Augio atminimas“, - sakė taip pat Diliauskuose gyvenanti J.Malinauskaitė.
Jai džiugu, kad į brolio namus grįžo dukterėčia Augustė. J.Malinauskaitei gera, kad brolio atžala pažins Pasvalio kraštą, gimtinėje įleis šaknis.
Pumpėnų Seniūnija
Pumpėnų seniūnijoje įvyko tikras stebuklas: vakare žmonės ėjo miegoti gyvendami viename kaime, o atsibudo jau priklausydami kitam kaimui. Ir tai tikrai ne pramanas. Tiesiog buvo atkurtas istorinis teisingumas, atsikratyta dirbtinai primesto, nors ir labai skambaus, kolūkinio Jurgėnų kaimo vardo.
Pušalotas, esantis Pasvalio rajone, yra seniūnijos centras. Seniūnijos teritorija užima 14187,5 ha plotą ir ribojasi su Pumpėnų ir Joniškėlio seniūnijomis, Pakruojo ir Panevėžio rajonais. Seniūnijoje gyvena 1460 gyventojų, o jos teritorijoje išsidėstę 39 kaimai.
Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje. Medinė bažnyčia pastatyta 1853 m. ir pasižymi liaudies architektūros formomis. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside ir bokšteliu. Šventoriaus tvora yra akmenų mūro, jame stovi mūrinė varpinė.
Pušaloto bažnyčia
Saločių Seniūnija
Saločiai yra Pasvalio rajono savivaldybės Saločių seniūnijos centras ir vienas iš šiaurinių Lietuvos vartų pasienyje su Latvijos Respublika. Seniūnijos teritorija užima 16037,10 ha plotą ir ribojasi su Krinčino, Namišių, Pasvalio apylinkių ir Vaškų seniūnijomis. 2014 m. birželio 14-15 d. Saločių miestelis šventė 500 metų jubiliejų.
Kalbininkų teigimu, miestelio pavadinimo kilmė yra apeliatyvinė, t. y. kilo nuo lietuviško bendrinio žodžio sala. Senovėje vietovė vadinta Pamūšiu. Saločių miestelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m.
Saločių miestelis
Kliuokmaniškis: Tarp Pasvalio ir Panevėžio
Kaimukas - visai nedidelis, tik viena šeima ten gyvena, bet išsiplėtęs administraciniu požiūriu - per du rajonus. Būta nemažai dalybų, skirstymų. Bandėme susekti, kas ir kaip šiame krašte, ir paieškos siūlas, kaip kokio Šerloko Holmso, daug kur užkliuvo ir toli nuvedė - pas gerus žmones, į istorijos užkaborius, gamtos didybę…
Žinojau, kad šiame krašte yra paslaptingas valstybės saugomas gamtos objektas, dabar vadinamas Banionių akmeniu (apie jį rašoma Pasvalia svetainėje). Oficialiai akmuo priklauso Panevėžio rajonui, yra panevėžinėje Kliuokmaniškio dalyje. Patys Banioniai, beje, - visai kitoje pusėje (nors akmens buvimo vieta interneto žemėlapiuose klaidingai pažymėta būtent Banioniuose. Tik, deja, ten terasite mažą akmenį, žymintį sankryžą…)
Akmuo į valstybės paveldo sąrašą įtrauktas 1999-aisiais, tuo metu ten buvo Banioniai (panevėžinė jų dalis). Na, o 2010 metais Panevėžio rajono savivaldybės sprendimu toji Banionių teritorija priskirta Kliuokmaniškiui. Tad dabar tai - Kliuokmaniškio akmuo, tik kas bepervadins. Tarpukario meto dokumentai, beje, rodo, kad čia visgi būta Kliuokmaniškio kaimo! Tačiau kai mažam lopinėliui tiek pavadinimų, išmatavimų priskiriama - kas raštininkų reikalus besupaisys…
Taigi, nuo šios įdomios vietos ir pradėjome pažintį su Kliuokmaniškiu. Akmuo - paslaptingas, nes niekas nežino, kokio jis išties dydžio. Spėjama, kad Puntukas palyginti - ne toks ir įspūdingas… Akmuo rastas maždaug 1977 metais. Artojas žemę dirbdamas vis už kažko užkliūdavo - žemė išmesdavo plūgą. Pasakoja, su brigadininkais iš dešimties butelaičių susiderėjęs, kad atvažiuos „stalinietis“ ir iškas tą kliuvinį. O jis, pasirodo, - bent vieno kambario didumo…
Kai akmenį atkasė, buvo žiema, su slidėmis nuo jo čiuožė. 1982-aisiais jį bandyta visą iškasti, norint ištirti, bet ir dešimčiai traktorių to padaryti nepavyko. Taip ir palikta. Aplink akmenį prisirinko vandens - susidarė ežerėlis, tad nuo kranto iki akmens nutiestas lieptelis. Maudytasi, šokinėta, čia būrėsi vaikai, jaunimas iš aplinkinių kaimų.
Gaila, stiprus vėjas lieptelį nustūmė vandenin (tikimasi, kad šiemet jis vėl bus sutvarkytas). Šalia stovi senas kryžius - buvusios Pranciškaus Andrišėno sodybos. Prie kranto dabar baugu prisiartinti - atrodo, kad lieptelis bedugnėn grimzta… O ir visa ši vieta - akmuo, vanduo, dauba - it ne iš šio pasaulio, kažkokią nepažįstamą didybę ir kartu baimę sukelia. Žemės paslaptys juk beribės. Be to, nieko panašaus nesu mačiusi - o dar mūsų krašte (beveik mūsų). Aplink sutvarkius, ne vienam būtų įdomu apsilankyti…
Tik neaišku, kam tvarkyti - pasvaliečiams nepriklauso, o panevėžiečiams ši vieta - matyt, kaip apgamas nematomoj vietoj. Bet juk tam, kad ką nors sutvarkytum - klausti nieko nereikia, ir prieš lieptelį statydami, krūmus kirsdami leidimo neprašė. Tad lieka tikėtis entuziastų…
Beieškant, kas galėtų daugiau papasakoti apie Kliuokmaniškį, siūlas entuziastų link ir nusidriekė… Susipažinome su Vilkiškiuose (iki Kliuokmaniškio nuo čia - vos kilometras) gyvenančia Ona Urbonavičiūte. Nors ji - matematikos mokytoja, ypač domisi istorija, renka informaciją apie savo kraštą (nemažai kuo, beje, dalinasi ir virtualioje erdvėje, feisbuke). Taip pat žinojome, kad pasvalietiškoje Kliuokmaniškio dalyje gyvena viena šeimyna, galinti papasakoti apie šį nuošalų kraštą, tačiau vis nesisekė su ja susisiekti… Padėjo Ona, kliuokmaniškiečius pažįstanti. Taip vieną sekmadienį visi susitikome Ritos ir Stanislovo Aleksandravičių namuose Kliuokmaniškyje…
Ona Urbonavičiūtė gimtųjų namų Jurkašiškyje vietoje, šalia atminimo akmens (autorius - Valius Remeika). Aidos GARASTAITĖS nuotrauka
Gailionių Kaimas: Padalintas Tarp Rajonų
Na, negrabiau niekas nebegalėjo padaryti: viena dalis Gailionių kaimo po žemių perbraižymo atsidūrė Pasvalio rajone, o kita dalis - Pakruojo. Panevėžiui katedrą pastačiusio vyskupo Kazimiero Paltaroko gimtoji sodyba liko vienoje griovio pusėje, o šeimynos žemės - jau kitoje. Tai katra pusė dabar labiau stengiasi išsaugoti garsiojo žmogaus atminimą?
Pasvalietiškuose Gailioniuose, praėjusių metų duomenimis, registruota 18 gyventojų. Gailioniuose rasti bendraujančių žmonių - nelengva. Pasvalio pusėje priklauso tik trys vienkiemiai. Anoj, kuri atrodo negyvenama, dar laikosi viena bobutė.
K.Paltaroko tėvų namai buvo kaime, sodyba stovėjo Pakruojo rajone, o žemė priklausė Pasvaliui. R.Rauckienė nėra tikra, bet, kiek mena iš giminaičių pasakojimų, vyskupas turėjęs du brolius. „Jų namai buvo jau Pasvalio pusėje. Kai iš ten išsikraustė, trobos nepardavė, parvažiuodavo kaip į vasarnamį.
Aukštaitija: Istorija ir Papročiai
Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus.
Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai - čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas - Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu.
Senovinis gyvenimas priminė didieji aukštaičių kluonai - aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei.
Aukštaitija garsi sutartinėmis - savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje.
Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies - tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas - rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai - tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru.
Renovacijos iššūkiai Pasvalio Vienkiemių kaime
Pasvalio rajono Vienkiemių kaime gyventojai už namo renovaciją moka priklausomai nuo butų ploto: už 3 kambarių butą, kurio plotas - apie 60 kv. m, mokama apie 130 Lt paskolos ir apie 40 litų palūkanų. Nuo sausio jiems prisidės papildoma įmoka - apie 60 Lt paskolos ir dar apie 13 Lt palūkanų - dėl papildomai paimtos paskolos susidariusiam pabrangimui padengti. Paskolas gyventojai turi grąžinti iki 2020-ųjų.
Tačiau, pasak jos - bene pusė namo gyventojų yra socialiai remtinos, kuriems renovaciją kompensuoja valstybė. „Visi kiti, kurie moka iš savų lėšų, su renovacijos kaina sutiko, įvyko reikalingi susirinkimai, - kalbėjo D. Šlušnienė. - Mūsų namui reikėjo renovacijos, bet gaila, kad ji vyko nesėkmingai iš pat pradžių. Dar gerai, kad yra numatytas 50 proc. lėšų grąžinimas iš valstybės, tik tiek, kad įvyko čia kiti dalykai, reikia sąžiningesnių pirmininkų.“
„Aukštaitijos rangos“ vadovas kalbėjo, kad ši renovacija brangiai atsiėjo ir įmonei: tiek reputacijos, tiek finansine prasme. A. Mondeikis apgailestauja, kad neįsitikinus, ar verslas iš tiesų padarė klaidų, buvo baudžiamas.
Namas pabaigus renovacijos darbus ir buvęs vaizdas darbams sustojus
tags: #pasvalio #vienkiemiu #kaimas