Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis pagal Civilinį kodeksą

Nusprendus įsigyti nekilnojamąjį turtą, svarbu žinoti teisinius aspektus, reglamentuojančius šį procesą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) nustato esmines nuostatas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis.

Nuosavybės teisės atsiradimo momentas

Šiuo laikotarpiu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK149 straipsnis) nustatė, kad turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis (1 dalis). Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (2 dalis).

Priėmus 2000 m. CK šios srities teisinis reguliavimas pasikeitė taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento.

Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams, tačiau 2000 m. CK taikytinas tik tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas tiek 1964 m, Civilinio kodekso, tiek dabar galiojančio Civilinio kodekso nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (Civilinio kodekso 4 straipsnis).

Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai.

2000 m. 3 dalyje nustatyta išimti numato, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Ši teisės norma skirta būtent tokioms faktinėms situacijoms t.y. sutartims, kurioms pagal sudarymo metu galiojusį 1964 m.

Sutarties sudarymo išlaidos

Pagal LR Civilinio kodekso 6.310 straipsnio nuostatas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidos tenka pirkėjui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Kad nekiltų nesusipratimų notaro biure, rekomenduoju šalims visada iš anksto susitarti kas mokės notarui ir įtvirtinti tai preliminariojoje turto pirkimo-pardavimo sutartyje.

Praktikoje, sudarant pirkimo-pardavimo sandorius pirminėje rinkoje (perkant iš NT vystytojų), notarines išlaidas apmoka pirkėjas. Antrinėje rinkoje, dažniausiai, pirkėjas ir pardavėjas šį mokestį moka lygiomis dalimis.

Už įsigyjamo nekilnojamojo turto registravimą VĮ Registrų centre moka pirkėjas. Pirkėjui nereikia pačiam kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.

Už nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties patvirtinimą, taikomas 0,37 proc. mokestis nuo nekilnojamojo daikto kainos, bet ne mažiau kaip 76 Eur ir ne daugiau kaip 5’000 Eur (+ 21 proc. PVM). Už nekilnojamojo daikto dovanojimo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), seneliams, vaikaičiams - 0,04 proc. nuo sandorio šalių nurodytos nekilnojamojo daikto vertės, bet ne mažiau kaip 38 Eur ir ne daugiau kaip 200 Eur (+ 21 proc. PVM).

Atkreiptinas dėmesys, kad taikomi papildomi mokesčiai už kitus notarinius veiksmus, būtinus sutarties tvirtinimui, pvz. už duomenų patikrą Nekilnojamojo turto, Gyventojų, Įgaliojimų, Sutarčių ir teisių suvaržymų bei kituose registruose. Prieš sandorį notaras gali tik apytiksliai įvardyti patikrų registruose kainą, nes sąskaitą už patikras jis gauna tik atlikęs notarinį veiksmą. Šiuos mokesčius notaras paima iš klientų ir perveda VĮ Registrų centrui.

Notarinės išlaidos perkant nekilnojamąjį turtą:

Preliminariosios sutartys

Turite klausimų dėl NT pirkimo-pardavimo sandoriui būtinų dokumentų ar notarine tvarka tvirtinamų sutarčių sudarymo procedūros? Nusprendus įsigyti nekilnojamąjį turtą, asmenys neretai iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pasirašo preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje aptaria, kokiomis sąlygomis bei terminais sudarys pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, numato kitas jiems aktualias sąlygas.

Tačiau gyvenimo aplinkybėms pasikeitus viena ar kita sutarties šalis gali atsisakyti sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiais atvejais kyla klausimas dėl nuostolių atlyginimo, baudų sumokėjimo ir pan.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pažymėjo, kad atsakomybė priklauso nuo derybų stadijos. Plėtojamoje kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais - ir lūkesčio interesas.

Esant tokiai preliminariajai sutarčiai, kai derybų pažangos laipsnis yra aukščiausio lygmens, kai sukuriamas didžiausias pasitikėjimas tarp šalių ikisutartiniuose santykiuose ir kitai šaliai sukuriamas pagrįstas įsitikinimas, kad sutartis bus sudaryta, toks santykis yra artimas tam santykiui, kuris sukuriamas jau sudarius pagrindinę sutartį.

Todėl tokioje situacijoje atsakomybės apimtis turėtų skirtis nuo tos, kuri galėtų būti taikoma šalims esant tik pradinėje derybų stadijoje. Taigi, pirmiausia nustatoma, kiek toli pažengė derybos dėl sutarties sudarymo, ar šalys tik pradėjo derybas, ar sudaryta rezervavimo sutartis, ar pasirašyta preliminarioji turto pirkimo-pardavimo sutartis.

Atsakomybė nevykdant preliminariosios sutarties

Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti : buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne.

Viena iš sutarties šalių turi įrodyti, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Kaip šiuo atveju gali sutartį atsisakiusi sudaryti šalis gintis? Sutartį atsisakiusi sudaryti šalis, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Pasibaigė sutarties sudarymo terminas. Ar pateisinama priežastis atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį?

Terminas ir jo įtaka

Dažniausiai preliminariojoje sutartyje numatomas terminas iki kada bus/turi būti sudaroma pagrindinė sutartis. Būna situacijų, kad iki nurodyto termino pagrindinė sutartis nesudaroma. Tad kyla klausimas, ar preliminariojoje sutartyje numatyto termino pasibaigimas laikoma pagrįsta priežastimi atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje analizuodamas minėtą klausimą, pažymėjo, kad asmuo, atsisakydamas sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, neturi teisėto pagrindo formaliai remtis aplinkybe, kad suėjo pagrindinės sutarties sudarymo terminas.

Tokiu atveju vertinama, ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas, o nustačius, kad atsisakoma vadovaujantis vien termino pasibaigimu, tai nelaikoma svarbia priežastimi atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį (2023 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-823/2023).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje.

Atsižvelgiant į tai, iš preliminariosios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. organizaciniai veiksmai, kurie sukurtų prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui.

Tuo atveju, jei preliminariosios sutarties šalis tokių veiksmų neatlieka, nededa protingų pastangų pašalinti kliūtis pagrindinei sutarčiai sudaryti ir dėl šios priežasties nustatytu terminu pagrindinė sutartis negali būti sudaryta, yra pagrindas konstatuoti nesąžiningą šalies elgesį ikisutartiniuose santykiuose ir netinkamą preliminariosios sutarties vykdymą, lėmusį pagrindinės sutarties nesudarymą.

Kitaip tariant, per šalių numatytą terminą iki pagrindinės sutarties sudarymo šalys (dažniausiai pardavėjas) turi atlikti tam tikrus veiksmus dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Tuo atveju, jeigu jis jų neatlieka ar atlieka ne taip aktyviai, dėl ko pasibaigia pagrindinės sutarties sudarymo terminas šia aplinkybe sutarties šalis negali remtis, o turėtų būti visgi vertinama, ar jis atliko tuos veiksmus, kurie jam buvo būtini atlikti, kad sutartis būtų sudaryta.

Pavyzdžiui, minėtoje naujausioje LAT nutartyje buvo nustatyta, kad pagrindinė sutartis negalėjo būti sudaryta, kol buto statybos užbaigimas nebus įregistruotas VĮ Registrų centre įstatymų nustatyta tvarka, taip pat kol nebus įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės į jį.

Nors pardavėjas akcentavo, kad statybų eiga nepriklausė nuo jo valios ir jis už šių terminų laikymąsi neatsako, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nustatyta byloje, preliminariosios sutarties 3 punktu pardavėjas (atsakovas) užtikrino ir garantavo, kad jo nuosavybės teisė į parduodamą objektą bus tinkamai ir laiku įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, t.

Nekilnojamasis turtas yra rinkos ekonomikos pagrindas. Nekilnojamojo turto sandoriai šiandien sudaro didelę civilinės apyvartos dalį ir yra reikšmingi fizinių ir juridinių asmenų veiklai. Į civilinę apyvartą nekilnojamasis turtas įtraukiamas sudarant tokius sandorius kaip pirkimas ir pardavimas, nuoma, paveldėjimas, mainai ir kt.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra pagrindinis nekilnojamojo turto įgijimo būdas. Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyko specifikos, kurią lemia nekilnojamojo turto prigimtis, taip pat nekilnojamojo turto socialinio, ekonominio ir politinio reikšmingumo, didelės vertės, palyginant su kitais civilinės apyvartos objektais, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi tam tikrų ypatumų, todėl yra atskirai reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeštosios knygos („Prievolių teisė“) IV dalies („Atskiros sutarčių rūšys“) XXIII skyriaus („Pirkimas-pardavimas“) aštuntajame skirsnyje („Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartys“).

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties šalys

CK normos, reguliuojančios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, neapibrėžia šios sutarties šalių. Vadinasi, šios sutarties šalys gali būti bet kurie civilinės teisės subjektai, t. y. Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai arba juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl žemės sklypų įsigijimo.

Pirma, nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo konstitucinį įstatymą[1] nuo 2004 m. gegužės 1 d. užsienio juridiniai asmenys, atitinkantys europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, turi teisę įsigyti žemės, miškų ir vidaus vandenis ta pačia tvarka ir sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai ir juridiniai asmenys, tačiau jie negali įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės iki Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje apibrėžto 7 metų pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2011 m. gegužės 1 d., išskyrus tuos užsieniečius, kurie ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje filialus ar atstovybes.

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą ir fiziniai, ir juridiniai asmenys gali įsigyti tik tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha, o bendras iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 300 ha, išskyrus kai žemė įgyjama paveldėjimo ar nuosavybės teisės atkūrimo būdais.

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos

Kiekvienos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos yra sutarties dalykas (CK 6.396 str.) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 str.). Jeigu šių sąlygų nėra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje, sutartis laikoma nesudaryta.

Sutarties dalykas

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra neišimti iš apyvartos nekilnojamieji daiktai [2]. Pažymėtina, kad šios sutarties dalykas negali būti būsimasis nekilnojamasis daiktas. [3] Tai yra šios sutarties specifika, nes pagal bendrąją CK 6.306 str. 1 dalies nuostatą pirkimo-pardavimo sutarties dalykas gali būti ir būsimas daiktas.

Pagal CK 4.2 str. 1 dalį nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamais pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 str. 2 d.).

CK nenustato baigtinio tokių daiktų sąrašo, pateikiamas tik pavyzdinis jų sąrašas: pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji (CK 1.98 str. 2 d.). Nekilnojamiesiems daiktams prilyginami ir kai kurie įstatymuose numatyti iš prigimties kilnojamieji daiktai - laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma registracija (CK 1.98 str. 3 d.). Taip yra padaryta dėl šių daiktų ypatingo ekonominio statuso, kurį lemia jų didelė vertė.

Pagal CK 6.306 str. 4 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę sąlyga dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamasis daiktas yra individualiais požymiais apibūdintas daiktas, todėl jis sutartyje negali būti apibūdinamas nurodant jo kiekį.

Antra, atsižvelgiant į nekilnojamųjų daiktų specifiką - daugumos jų sąsają su žeme, didelę vertę, ypatingą socialinę reikšmę, reikalavimai apibrėžiant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyką yra sukonkretinti: sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie parduodamą nekilnojamąjį daiktą, taip pat to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba perduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (CK 6.396 str. 1 d.).

Kiekvienoje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyti šie nekilnojamąjį daiktą apibūdinantys duomenys: nekilnojamojo daikto tipas (žemės sklypas, pastatas, įrenginys ir kt.), adresas, bendras plotas, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, unikalus numeris viešajame registre [4]. Jeigu perkamas žemės sklypas, dar būtina nurodyti žemės sklypo kadastro numerį.

Kalbant apie reikalavimą nurodyti nekilnojamojo daikto vietą atitinkamame žemės sklype arba perduodamo nekilnojamojo daikto vietą kitame nekilnojamajame daikte, toks reikalavimas įvykdomas nurodant atitinkamą žemės sklypą ar kitą nekilnojamąjį daiktą apibūdinančius duomenis ir pridedant šio žemės sklypo ar kito nekilnojamojo daikto planą, kuriame pažymima perkamo nekilnojamojo daikto vieta šitame nekilnojamame daikte.

Kai nekilnojamojo turto atžvilgiu galioja tam tikros daiktinės teisės arba jam taikomos specialios naudojimo sąlygos, arba viešajame registre yra įregistruoti tam tikri juridiniai faktai, tai patartina nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje, siekiant ateityje išvengti nepagrįstų pirkėjo reikalavimų nutraukti sutartį ar sumažinti kainą dėl to, kad jis nežinojo šių aplinkybių [5].

Aptariant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyką reikėtų paminėti, kad specifiniai reikalavimai taikomi, kai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra šeimos turtas. Šeimos turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa, kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, taip pat teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo ji buvo ar yra (CK 3.84 str.).

Paminėtina, kad aptartas turtas šeimos turto teisinį statusą įgyja nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas.

Pagal CK 3.85 straipsnį šeimos turtui taikomas specialus teisinis režimas, nustatytas siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų bei silpnesnio ekonominiu požiūriu sutuoktinio teisėtus interesus, pagal kurį sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali parduoti nekilnojamąjį daiktą tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą.

Kai sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, pardavimui būtinas teismo leidimas. Tiek sutuoktinio rašytinis sutikimas, tiek teismo leidimas turi būti gautas prieš sudarant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. [6] Be rašytinio sutikimo sudarytą sutartį gali ginčyti sutuoktinis, nedavęs tokio sutikimo, o sutartį, sudarytą be teismo leidimo, turi teisę ginčyti vaikas (jo globėjas, rūpintojas), tas iš vaiko tėvų, kuris nesudarė sutarties, arba vaiko ar jo įpėdiniai, vaikų teisių apsaugos institucija ar prokuroras.

Sutarties kaina

Tai pinigų suma, kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui už perkamą nekilnojamąjį daiktą. Atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartims netaikomos CK 6.313 str. 2-6 dalyse nustatytos taisyklės (CK 6.397 str. 1 d.):

1. CK 6.313 str. 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, leidžianti pripažinti, kad kai pirkimo-pardavimo sutartyje kaina nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta ar nenurodyta tvarka jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai mokama toje prekybos srityje už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja - protingumo kriterijus atitinkanti kaina. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčių atžvilgiu galioja kitokia taisyklė: jeigu kaina sutartyje nenurodyta, laikoma, kad sutartis nesudaryta (CK 6.397 str. 1 d.);
2. CK 6.397 str. 4-6 dalyse įtvirtinta taisyklė, leidžianti nenurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje konkretaus perkamo daikto kainos dydžio, o tik aptarti kainos nustatymo tvarką (pavyzdžiui, kas ir kada nustatys kainą, kokiais kriterijais remiantis ir pan.). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta konkreti parduodamo nekilnojamojo daikto ar jo dydžio vieneto kaina, t. y. šioje sutartyje nepakanka aptarti tik kainos nustatymo tvarką.

Jeigu nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta tik nekilnojamojo daikto dydžio vieneto kaina, tai viso daikto kaina nustatoma pagal faktišką pirkėjui perduodamo nekilnojamojo daikto dydį (CK 6.397 str. 3 d.).

Taip pat pažymėtina, kad nors nekilnojamojo daikto kaina nustatoma šalių susitarimu (6.313 str. 1 d.), tačiau nustatant kainą šalys turi atsižvelgti į perkamo nekilnojamojo daikto vertę rinkoje, nes pirkimo-pardavimo sutartimi siekiama gauti prekės vertę atitinkantį piniginį ekvivalentą, todėl akivaizdžiai daikto vertės neatitinkanti kaina prieštarauja atlygintino sandorio prigimčiai ir protingumo principui. [7] Tokia kaina yra pagrindas ginčyti nekilnojamojo daikto sutartį dėl tikrosios sutarties šalių valios.

Papildomos sąlygos

Tam tikroms nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties rūšims įstatymas nustato papildomas sąlygas, kurios laikytinos esminėmis:

1. esminė gyvenamojo namo, buto ar jų dalies pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga yra išvardijimas (sąrašas) asmenų, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir pasikeitus jos savininkui (CK 6.401 str.);

tags: #nekilnojamo #turto #pardavi #sutartys #ck