Lietuva - tai kryžių, koplytėlių ir šventųjų skulptūrėlių kraštas. Šie liaudies meistrų darbo mediniai paminklai dažniausiai vadinami vienu žodžiu - kryžiai. Kryždirbystės tradicijos Lietuvoje labai senos.
Jų pradžia sietina su krikščionybės įvedimu, taigi kryždirbystės istorijai apie 400 metų. Ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m., taip pat ji įtraukta į Lietuvos tradicinių amatų klasifikatorių.
Unikali simbolika ir stilius 2008 m. pabaigoje kryždirbystės tradicija buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tyrinėtojai teigia, kad lietuviškas kryždirbystės menas yra unikalus, neturintis analogų pasaulyje. Viena iš priežasčių - unikali kryžių simbolika.
Pasaulyje kryžiai paprastai reiškia kančią ir tikėjimą, o Lietuvoje kryžius buvo ne tik religinis, bet lietuvybės, kovos už laisvę simbolis. Be to, nepaisant dažnai nepalankių istorinių aplinkybių, kryždirbystės menas išliko daugiau nei 400 metų, perduodamas žodžiu ir praktiškai iš kartos į kartą.
Kryžių reikšmė ir simbolika
Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus, kryžiai pirmiausia yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymo tradiciją jis grupuoja taip: kryžių statymas, susijęs su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla bei atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais.
Kraštotyrininkas Antanas Stravinskas, vienas leidinio „Kryždirbystė Lietuvoje“ sudarytojų ir autorių, rinkęs medžiagą apie kalvystę Lietuvoje ir nuosekliai tyrinėjęs kryždirbystės raidą, apibūdina simbolinę lotyniško tipo kryžiaus reikšmę. Anot jo, priklausomai nuo to, kaip mes žiūrėsime į šį svarbiausią katalikų bendruomenės tikėjimo ženklą, jis gali turėti daugialypę prasmę bei reikšmę.
Viena iš jų - kryžius - tikėjimo simbolis, kita -vilties, mūsų atpirkimo, išganymo ir prisikėlimo ženklas. Žvelgiant meilės akimis - tai Dievo ir žmogaus Meilės simbolis. Taigi šis Lietuvoje nuo seno pamėgtas kryžius jungia savyje tris pačias svarbiausias krikščionybės kategorijas: tikėjimą, viltį ir meilę.
Kryžiaus ženklas yra plačiai sutinkamas ir kasdieniniame žmonių gyvenime bei įvairiuose kalendoriniuose, šeimos papročiuose, o tuo labiau - religinių švenčių ir apeigų metu. Kryžių būta labai įvairių, medinių ir metalinių, liturginių (apeiginių), glaudžiai sietinų su sakraline architektūra, liaudies papročiais bei tradicijomis, ir įvairiais istoriniais įvykiais. Ilgą laiką populiarūs buvo mediniai kryžiai, nes medį lietuviai garbino dar pagonybėje. Tik XIX a. išpopuliarėjo metaliniai kryžiai.
Kryžių įvairovė ir regioniniai ypatumai
Įdomu tai, kad kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryžiai skyrėsi savo stiliumi ir dydžiu. Aukštaitijoje statyti labai aukšti, kartais iki 3 metrų koplytstulpiai, Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo žemi, o koplystulpių vietos meistrai visai nekūrė. Miškingiausiose Lietuvos dalyse kryžiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie medžių (tokių galima pamatyti ir dabar, pavyzdžiui, keliose Labanoro girios vietose). Suvalkijoje mėgtos kryžių dekoracijos su augalų motyvais. Žemaitijoje kryžiai taip pat buvo aukšti ir masyvūs, čia labiausiai išplėtotas mažosios skulptūros menas.
Mediniai kryžiai yra paplitę visoje Lietuvoje, nors ir turi kai kurių regioninių ypatybių. Jie buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose ir net laukuose. Netolimoje praeityje beveik prie kiekvieno ūkininko sodybos gražiausioje ir garbingiausioje vietoje - rūtų daržely, šalia pirkios, matydavai stovint puošniai pjaustytą lietuvišką kryžių.
- Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės: Ne tik dominuojantys mediniai, bet ir geležiniai kryžiai pasižymėjo itin didele įvairove. Kai kur pietryčių Žemaitijoje paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis.
- Aukštaitijos kryžiai: Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiomis geometrinėmis puošmenomis.
- Vilnijos krašto kryžiai: Vilnijos krašto, o tiksliau Lydos, Trakų apskričių mediniai, tik šiam kraštui būdingi kryžiai sudaro tarsi kokią etnografinę ribą tarp lietuvių ir baltarusių kryžių statymo papročių.
Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusios Rusijos imperija bei Sovietų sąjunga. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų.
Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai, kiti - storo kamieno, kuriame susipynusios įvairios figūros, - daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai.
Kryždirbystės draudimai ir atgimimas
Medinius kryžius išretino laikas, ypač Sovietų okupacijos metai, kada buvo sunaikinta daug senųjų paminklų, o naujus statyti uždrausta. Be pavienių kryžių naikinimo net du kartus buvo su žeme sulyginta unikali kryžių sankaupa - Kryžių kalnas.
Vien tik per 1968 m. vajų buvo sunaikinti keli šimtai kryžių. XX a. 5-9 dešimtmetis nebuvo vienintelis istorinis periodas, išsiskyręs kryžių draudimu. Kryžių statymą XIX a. antroje pusėje (po 1863 m. sukilimo) draudė bei ribojo ir Rusijos imperija.
Džiugu, kad jokie draudimai nepajėgė sunaikinti nei pačių kryžių, nei papročio juos statyti įvairiomis progomis. Įvairių draudimų laikotarpiu kryžiai buvo statomi slapta. Tai liudija, kad kryždirbystė lietuvių liaudies kultūroje nėra atsitiktinis reiškinys.
Šiuolaikinė kryždirbystė Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, buvo susirūpinta ir išnykusiais ar jau buvusiais labai prastos būklės kryžiais. Daug jų buvo atstatyta, remiantis gyvų liudininkų pasakojimais, ką dar buvo galima pataisyti, atnaujinta. Vienas iš tokių pavyzdžių - Gyvakarų kaime 1990 metais pastatytas kryžius, kurio meistras - Benius Laucius. Naujas kryžius pastatytas vietoj senojo Gyvakarų kaimo kryžiaus, statyto apie XX a. 4 dešimtmetį.
Dešimtame XX a. dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryždirbystės procesas ypač suaktyvėjo, atsirado šimtai naujų kryžių. Kaip žinoma, kryžių drožimo darbais garsėja ir Prienų krašto medžio drožėjai. Kartu su kraštotyrininkais jie renka medžiagą apie senuosius kryžius, atsiminimus apie senuosius kryždirbius.
Laisvojoje enciklopedijoje ir kituose šaltiniuose galima surasti paaiškinimų apie lietuviškus kryžius. Tradiciniai lietuviški kryžiai - tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus.
Vinco Svirskio palikimas
Vienu svarbiausių kryždirbystės tradicijos nešėjų laikomas Vincas Svirskis (1835-1916 m.), kurio kryžiai pelnytai vadinami kryždirbystės šedevrais. V. Svirskis buvo išsilavinęs, bendravo su knygnešiais ir net pats platino uždraustas knygas. Drožinėti pradėjo dar vaikystėje, o suaugęs eidavo iš kaimo į kaimą, kurdavo kryžius ir taip pragyvendavo.
Meistras sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių koplytstulpių ir kryžių Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Truskavos apylinkėse. V. Svirskio kūriniai nepalieka abejingų - kryžių ir koplytstulpių aukštis siekia 4-5 m, juos puošia reljefai su šventaisiais. Kryždirbys palaidotas Surviliškyje, o išlikę žymiausi kūriniai stovi Ibutoniuose, Iciūnuose, Bakainiuose ir kt. (kai kurie originalai perkelti į muziejus ar restauruojami).
Vėlių šventė ir kryžiai
Lietuviai statė kryžius nuo XV a., jais norėdami paminėti mirusius artimuosius ir pagerbti dvasias. Protėviai joms dėkojo, tikėjosi sulaukti malonės, apsaugos ir dvasinės ramybės. O kartą metuose mirusiuosius pagerbdavo ir šventės, vadintos Ilgėmis, metu.
Ilgės būdavo švenčiamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje, kapinėse ir namuose. Prieš įsigalint krikščionybei Ilgių metu taip pat būdavo kepama duona, aukojami gyvuliai, grojama, dainuojama, žaidžiama. Dvasių palankumui pelnyti įvairiose namų vietose buvo išdėliojama maisto ir gėrimų.
Įsigalėjus krikščionybei Ilges pakeitė Vėlinės. Laikui bėgant senieji papročiai išnyko, o dabar pagrindinis šventės akcentas - kapinių lankymas. Be to, prieš Vėlines stengiamasi sutvarkyti visus, net ir apleistus, kapus, kiekvienam mirusiajam uždegti po žvakutę.
Kryždirbystė ir kryžių simbolika
Sakoma, kad kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą. Kryždirbystės paslaptys perduodamos iš kartos į kartą, o gražiausių kryžių galima pamatyti įvairiose Lietuvos vietose, muziejuose ir pas iki šiol kuriančius kryždirbius.
Žymiausia su šiuo liaudies menu susijusi Lietuvos vieta - Kryžių kalnas (Šiaulių raj.), kuriame kryžiai statomi nuo XIX a. Kalnas buvo kelis kartus sunaikintas, tačiau kaskart atkurtas. O štai svečiuojantis Klaipėdoje galima apsilankyti Klaipėdos kalvystės muziejuje, kuriame pristatoma Mažosios Lietuvos kryždirbystė nuo XIX a. iki XX a. pr.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas - didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą. Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.