Vadinasi, lietuvių teatro kritikos istorija - tai daugiau nei šimtmetį veikiantis forumas, įtraukęs gausų būrį norėjusiųjų viešai pasisakyti teatro temomis ir tapęs neatsiejamu lietuvių kultūros elementu. Šio ribos: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susiformavę intelektualiniai teatro įprasminimo modeliai buvo plėtojami ir vėliau, jau materializavus savarankišką Lietuvos valstybę.
Kregždutė - indų nuomos įkvėpimas
Šiame darbe teatro kritika vertinama kaip savarankis ir įkalbingas kultūros reiškinys, o jo bruožų įprasminimui sukonstruojama teorinė perspektyva. Sudėtingos ir įvairialypės kritikos bei kritikavimo proceso dedamosios, teatrologinės minties įnašo į viešąjį diskursą bruožai, galios santykiai tarp teatro praktikos ir kritikos reikalavo pasiremti meno teoretikų, filosofų, istorikų ir sociologų veikalais. Taip darbas įgavo tarpdisciplininį pobūdį, kuriame menotyrinė analizė derinama su sociologiniais metodais ir juose taikomomis sąvokomis.
Tyrimo Objektas ir Tikslas
Tyrimo objektas - 1920-1940 m. lietuvių teatro kritikos laukas. Darbe analizuojamos pagrindinės kritikos lauko agentės - kritikės diskurso tendencijos, išryškinama ne tik su hermetiškais meno interesais susijusi kritikos pozicija, bet ir kritikės nuostatos, puoselėjusios konservatyvias, tradicionalistines arba "ariergardines" teatro sampratas. Sąmoningai apžvelgiama įtakingiausioje, t. y. šioje periodikoje bendradarbiavusių kritikų raštus. Tyrimo tikslas - išanalizuoti lietuvių teatro kritikos lauko struktūrą ir raidą 1920-1940 m. Nustatyti lietuvių tarpukario teatro kritikos lauke reprodukuotas arba kvestionuotas teatro sampratos ortodoksijas: susieti XIX a. pab.-XX a. pr.
Darbe analizuojamos didžiausią įtaką teatrinės produkcijos pripažinimui turėjusios kritikos lauko agentės kultūrinės dispozicijos. Tikslingai pasirenkami kritikai bendradarbiavę oficialiojoje, t. y. šioje spaudoje arba disponavę didžiausiu specializuoto išsilavinimo užnugariu. Taip pat simbolinis akademinis kvalifikacijs ar atstovavimo oficialiai pozicijai kapitalas laikomas patikimiausia atspirtimi skirtingų kultūrinių dispozicijs platinimui socialinėje erdvėje ir panašių į save gausinimo strategijai.
Tarpukario Lietuvoje dominavusios teatrinės produkcijos legitimumo sampratos apibrėžimui darbe rekonstruojami teatrinės ortodoksijos bruožai, juos susiejant su XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais XX a. metais tautinio atgimimo kontekste suformuluotais teatrinės produkcijos įprasminimo principais. O teatrinės heterodoksijos užuomazgos apžvelgiamos XX a. pradžioje jaunesniosios kartos lietuvių "kultūros reformatorių" inicijuotose diskusijose dėl meno kaip autonomiškos veiklos legitimavimo.
Mokslinis Naujumas ir Aktualumas
Nors lietuvių teatro kritika turi per šimtmetį nusitęsusią istoriją, jos moksliniai tyrimai Lietuvos teatrologijoje dar tik įgauna pagreitį. Iki šiol atskirus kritikos istorijos laikotarpius ar kritinės minties aspektus. Taip pat kritikos tekstai neretai pasitarnauja kaip šaltinis, galintis tiksliau apibrėžti praeities teatro praktikos bruožus. Iki šiol stinga metodikos ir sistemiškos studijos, kuri išryškintų teatro kritiką kaip specifinį meninio produkto recepcijos reiškinį, atskleistų jos reikšmę ir įtaką teatro kūrėjams ir teatro vartotojams. Todėl šis darbas - tai bandymas į teatro kritiką pažvelgti kaip į savarankišką mokslinio tyrimo objektą: 1920-1940 m. lietuvių teatro kritika darbe analizuojama kaip sąlyginai autonomiškas socialinės veiklos "laukas", leidžiantis teatro praktiką, teatrinis produktų recepciją ir juos gaubiantį socio-politinį kontekstą sukoncentruoti nuoseklioje kompleksinėje analizėje.
Šio įprasminti ją remiantis meno lauko kategorijomis - meninis stilius ar mokyklos apibrėžtimis (pozityvistinė kritika, simbolistinė kritika, modernistinė kritika, romantinė kritika ir pan.). Iki šiol visiškai neįvertinamas antrasis jos kilmės parametras, t. y. visuomenėje cirkuliavęs ar cirkuliuojantis kultūrinis pasirengimas, kuris įgalina ne tik kritinę meno refleksiją, bet neretai ir paties meno formų galimumą. Šio socialinei erdvei savita kultūrinio sąmoningumo mozaika, kur kritika, atspindėdama ne tik teatrą, bet ir jo adresato - publikos - recepciines ypatybes, pati yra veikiama laikotarpiui būdingų kultūrinių pasirengimų įvairovės.
Darbe tarpukario visuomenės (ar bent jau teatrinius interesus puoselėjusios jos dalies) heterogeniškumas laikomas ir skirtingų teatro kritikos pozicijs įtakomis. Šiomis klasės, dominavimo, kultūrinio pasirengimo, kultūrinės atskirties ar intelektualinės opozicijos kategorijomis.
Jau buvo minėta, kad atraminių, teatro kritikai skirtų studijų Lietuvos teatrologijoje nėra, todėl didžiąją teorinės literatūros dalį sudaro įvairūs užsienio autorių darbai. Lietuvių mokslininkų veikalai, nagrinėjantys socio-kultūrinę XIX a. pabaigos ir pirmosios XX a. pusės Lietuvos situaciją tapo esminga paspirtimi nagrinėjant tarpukario kritikos sąsajas su kitais socialinės veiklos laukais.
Pirmiausia minėtini Bourdieu veikalai, įgalinantys teatro kritiką tapatinti su sąlyginai autonomišku galios ryšių lauku. Knygoje Les Règles de l’art. Genèse et structure du champ littéraire ("Meno taisyklės. Literatūros lauko genezė ir struktūra") sociologas nagrinėja literatūros lauko susiformavimą ir raidą XIX a. Prancūzijoje, kur sąlyginai autonomiško meno lauko įsikūrimą skatino tuo metu atsiradusi "autentiška struktūrinė subordinacija" kultūrinis prekis rinkai ir "aukštosioms" socialinės erdvės frakcijoms. Šis veikalas atskleidžia, kad "lauko sociologijos" teoriją prasmingiausia taikyti tik diferencijuotai visuomenei, t. y. šis (politinės, meninės, religinės, ekonominės ir kitos) autonomijas. Atskirą socialinės veiklos lauką apibrėžiantį nomos ("įstatymas") arba pamatinę nuostatą (pavyzdžiui, meno lauką čia kiti lauks čia skiria "įstatymas" "menas yra menas") Bourdieu mato kaip atvirą doxa (gr. nuomonė, teiginys) įtakai. Sąvoką doxa bendrąja prasme Bourdieu apibūdina knygoje Esquisse d’une théorie de la pratique ("Praktikos teorijos apybraiža"): doxa nurodo tai, kas duotoje visuomenėje yra savaime suprantama, t. y. nekvestionuojams prielaids fenomenas, kuris padeda subjektyvų pasaulio buvimą įprasminti objektyviu ir kolektyviniu jo vaizdiniu.
Šio parametro samprata: jį Bourdieu apibrėžia veikale La distinction: critique sociale du jugement ("Distinkcija: socialinės sprendimo galios kritika"). Pasak sociologo, pirminė socialinio pasaulio patirtis - tai doxa patyrimas, t. y. sutikimas išpildyti tvarką, kuri, kaip privalomas pasaulio suvokimo elementas, pripažįstama nekvestionuojant. Taip palaipsniui įsisąmoninama visuomeninė sankloda, o šį procesą skatina įvairios su skirtingomis egzistencijos sąlygomis susijusios distingavimo ir distingavimosi priemonės. Vadinasi, doxa simboliškai apibrėžia ir apriboja vartojimo savitumus.
Matyti kultūrinis produktų pasirinkimo ypatybėse. Darbo tikslams itin aktualus Bourdieu įrodytas estetinis preferencijs politiškumo aspektas. Šiai pažymėti Bourdieu įveda habitus (ikikognityvinis ilgalaikis dispozicijs visumos) sąvoką. Ethos ir aisthesis jungtis (kaip ir konfliktas) atsiskleidžia "masinės" (populaire) bei "grynosios" estetikos diferencijavime.
Įtraukiamas racionalus funkcionalumo kriterijus. O "grynuoju žvilgsniu" pagrįstas kūrinio "vartojimo" būdas implikuoja intelektualinę distanciją ir specializuots žinių arsenalą. Kita stambi darbe naudojamos literatūros grupė - tai sociologų Jürgeno Habermaso, Zygmunto Baumano ir literatūrologo Terry Eagletono veikalai. Tiksliau nužymėti tarpukario teatro kritikos ištakas ir atsakyti į klausimus, kokie visuomeniniai procesai įgalino jos atsiradimą, kokioje visuomeninėje terpėje ji užsimezgė ir pagaliau, ką tarpukario teatro kritika paveldėjo iš savo pirmtakės, funkcionavusios dar prieš materializuojant nepriklausomą Lietuvos valstybę, pasitelkėme Habermaso "viešosios sferos" koncepciją, išdėstytą veikale Strukturwandel der Öffentlichkeit ("Struktūrinė viešosios sferos transformacija").
Privatūs individai susitinka kaip visuomenė. Šis individs suburtas viešas organas, kuris diskursu spaudoje veikė prieš režimą. Taigi pamatinė "viešosios sferos" funkcija buvo konsoliduoti potencialius naujojo intereso gynėjus prieš santvarką, kurioje privatus individas buvo už galios monopolio ribos. Idealios aplinkybės, kuri siekė "viešoji sfera", Habermaso manymu, materializavosi teritorinėse ir nacionalinėse valstybėse.
Šiuosius sutelkusios kritinės masės atsiradime. Šioje socialinės erdvės frakcijoje puoselėjams nuostatų plėtros įrankis ir panašis į save multiplikavimo strategija. Ši prieiga padėjo lietuvių "viešojoje sferoje" XIX a. pab.-XX a. pr. Šia klase. Atskirą darbe naudojamos literatūros grupę sudaro lietuvių mokslininkų veikalai. Tiksliau apibrėžti socialinius ir ideologinius lietuvių bendruomenės virsmus XIX a. pab.-XX a. pr.
2026 m. Vasario 16-osios minėjimas Balkone ir Kapčiamiestyje
Šiau kai kurie jos praktikos etapai yra susilaukę vienokio ar kitokio tyrėjų dėmesio. 1985 m. Ėienės darbas "Lietuvių tarybinė teatrologija 1940-1956 m.". Nepriklausomybės metais Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje bei Vytauto Didžiojo universitete taip pat imta domėtis kritikos praeitimi ir dabartimi: apžvelgta kritikos būklė ir jos ypatybės atskirais periodais (Drobyaąaitė E. Lietuvos teatro kritikos tendencijos (1990-1997) // Teatrologiniai eskizai. Kaunas: Vytauto Didžiojo leidykla, 2000, p. 9-42.; Blynaitė L. Iš lietuvių teatro kritikos istorijos // Kultūros barai, 2004, Nr. 3, p 79-82. ir Kultūros barai, 2004, Nr. 4, p. 78-81; Blynaitė L. Lietuvių teatro kritikos žingsniai (1904-1914 m.) // Menotyra. T. 41. 2005, Nr. 4, p. 46-48.; Blynaitė L. Lietuvių tarpukario režisūros poslinkiai teatro kritikos veidrodyje // Menotyra. T. 45. 2006, Nr. 4, p. 11-15. ir kt.). Šiuos tekstus vienija pirmosioms lig tol netyrinėto objekto analizėms būdingas bruožas: vyrauja istorinis-aprašomasis metodas, fakts apibendrinimai stokoja ryškesnio konceptualaus lygmens, pabrėžiamas teatro praktikos primatas kritikos atžvilgiu.
| Kritikos laikotarpis | Pagrindiniai tyrėjai | Pagrindinės temos |
|---|---|---|
| 1940-1956 m. | Ėienė | Tarybinė teatrologija |
| 1990-1997 m. | E. Drobyaąaitė | Teatro kritikos tendencijos |
| 1904-1914 m. | L. Blynaitė | Teatro kritikos žingsniai |
| Tarpukaris | L. Blynaitė | Režisūros poslinkiai |
Lietuvos Nacionalinis dramos teatras