Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais.
Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės. Galūnės - tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius santykius (ryšius) tarp žodžių.
- - veiksnys; Ne tu mišką saugai, aš saugau (J. Balt.)
- - papildinys; Miško pelė gyvena miške
- - pažyminys ir vietos aplinkybė.
Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.) žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras, t. y. Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose.
Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų:
- Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, iš kur, iš toli) rodo sintaksinius santykius. Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti (diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo aartėjimą j vidų), eiti iš trobos (rodo tolimą iš vidaus į išorę), eiti nuo miško (tolimas iš išorinės pusės). Neretai vietos prielinksniai kartu su linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais - daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą: šalia tvarto - prie tvarto - netoli tvarto - šiapus tvarto - prieš tvartą - už tvarto - apie tvartą. Lygindami žodžių formas ir prielinksnines konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali pakeisti nnet sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę (papildinys) - Padėk į dėžutę (vietos aplinkybė). Įsidėmėtina, kad prielinksninių konstrukcijų lietuvių kalboje vis gausėja, plg.
- Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau.), kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio dalis arba lygiaverčius dėmenis ((sakinius), ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito. Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis), net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas. Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto atkarpas.
- Dalelytės iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos. Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio modalumą:
- neigiamosios (ne, nė, nei, nebe)
- klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi, negi, nejaugi)
- geidžiamosios (tegu, kad, o kad, tegu tik): Aš gal palauksiu (J. Balt); O kad tu sudegtum! Be to, padeda nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni ? (J. Balt). Kažin?! Tegul eina pas Driežo Katrę (Ž.). O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum, lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė (E. Matuz.).
Ne visose kalbose žodžių tvarka vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti. Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą (žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė.
Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo, kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios, nesiskiriančios.
Kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter („Petras myli Oną“ ir „Ona myli Petrą“). Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius. Štai Tekėti - ne akėti. Vilnius - Lietuvos sostinė pirmieji sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji - tarinius. O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Laukai tolimi - dvinario ssakinio tarinys tolimi, o Tolimi laukai - vienanario sakinio pažyminys.
Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą. Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje kalboje.
Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius? Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas - mano brolis → Gydytoju [yra] mano brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku, plg. vyras bus asilas (→ asilu). Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį paversti rema. Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir daroma: Geras / jis žmogus!
Kaip matome, intonacija ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai prieštarauja. Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam tikra tvarka. Tačiau ir vienodi ssegmentai, išsidėstę ta pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių elementų.
Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste? Čia sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio ritmine-intonacine kreive.
Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2 %%). Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja.
Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį. Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai.
Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir mišką, gerai ir užtvanką ir tt.
Žodžių junginių tipai
- Prijungiamieji žodžių junginiai. Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra pagrindinis dėmuo, o tas, kuriuo į tą klausimą atsakoma, - priklausomasis. Tas pats žodis ttame pat sakinyje vienu atveju gali būti priklausomasis, kitu - pagrindinis.
- Sujungiamieji žodžių junginiai. Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija.
- Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai. Tarpusavio sąsajos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio dalys -veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys tegali būti vienas (Anksti rytą žvejai išplaukė į marias. Didi išmintis mažoj galvelėj ssutelpa.), o sudėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėjas krepštelėjo langinę, ir visų akys susmigo į stiklą.
Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai.
Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Jei sakinys tokių žodžių neturi, klausiamoji intonacija yra ypač ryški.
Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais.
Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma.
Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo minėta, nėra susiję klausimais, t. y. Įspraudai artimi įterptiniams žodžiams, bet jie labiau nutolę nuo pagrindinės sakinio minties.
Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be abejo, žinoma, rodos, matyt(i), žodžiu, mūsų nuomone, mano galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja, atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta ir kt.
Įterpiniai turi savitą intonaciją - jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant jie paprastai išskiriami kableliais.
Įterpinių tipai pagal reikšmę
- autoriaus įsitikinimą, tikrumą (aišku, savaime aišku, aiškus daiktas, be abejo, suprantama, teisybė...), abejojimą ar spėjimą (rodos, atrodo, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero...)
- minčių šaltinį, nuomonę (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai...)
- minčių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, antra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi...)
- emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja...)
- kontakto su pašnekovu siekį (žiūrėk, matai, patikėk, supranti)
- papildomą pastabą
Prijungimas
Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas.
Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir pagrindiniai žžodžiai (aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam kalnui., aukšti kalnai, aukštų kalnų.). Kiti būna tam tikro linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga.). Jei priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo, sėdi namie, gyvena nnetoli.).
Derinimas
Derinimas yra toks prijungimo būdas, kai priklausomojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal pagrindinį žodį.
Šliejimas
Šliejimas - tai toks prijungimo būdas, kai su pagrindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žodis.
Sujungimas
Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kkito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, gretinama, priešinama, skiriama.
Tarpusavio sąsaja
Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai - iš antrojo pirmajam.
Lietuvos dialektai