Gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija - visa tai telpa į „Lindyhopera“, kuri ištrauks iš kasdienybės, pažadins snūduriuojančią gyvastį, perpils miegantį kraują.
Lindyhop šokis. Šaltinis: Wikipedia
„Lindyhopera“ - Laisvės Repeticija
Spektaklio pagrindinis dramaturgas yra kūnas, o tiksliau - Vilniaus senojo teatro aktoriai ir jų kūnai. Režisierius - muzika ir ritmas.
Ne veltui džiazas, svingas yra tapę laisvės sinonimais, o lindyhopas neabejotinai yra laisvės repeticija. Svingo muzika turi aiškiai apibrėžtą muzikinę formą, struktūrą, ją muzikantai žino ir seka, tačiau joje esama erdvės improvizacijai, saviraiškai.
1930-aisiais, svingo suklestėjimo metais, afroamerikiečiai taip pat gyveno įtampoje tarp struktūros, disciplinuotos kasdienybės ir laisvės, t. y. galimybės šokti ir improvizuoti. Džiazas yra visoks ir visur, jo kalba pagrįsta ritmika, improvizacija, individualumu ir ekspresija. Šie elementai turi galią kurti identitetą, ryšį su savimi ir kitu.
Džiazo šokiai gimė, vystėsi kaip klubiniai šokiai, bet buvo šokama tiek gatvėse, tiek namų svetainėse.
Lindy Hop pamokos naujokams!
Ši ekspresijos fiesta visiems: jaunam, brandžiam, pagyvenusiam, tam, kam patinka džiazas ir nenori sukti galvos dėl „rimtų reikalų“, t. y. mažmožių.
„Jau daug metų grojame džiazą, skirtą šokėjams. Kol buvome jauni, dažniausiai rūpėjo tik natos. Dabar, kai natos jau plaukia savaime, atsiranda laiko stebėti šokančius. Muzika yra vėjas, o šokėjai - tai miškas, atliepiantis vėją.
Šokio mizanscenose - individai, kurie judesiu siekia išsivaduoti iš prisiimtų ar primestų vaidmenų, socialinių konstruktų, lūkesčių ir stereotipų. Jie mėgina būti grupės dalimi, bet neprarasti ir savo identiteto, priklausyti, bet nesijausti įkalinti.
Kūrybinė Komanda
- Elzė Višnevskytė - džiazo šokėja, choreografė, edukatorė. Nuo 2017 m. vadovauja studijai „What a Jazz“. Dalyvauja tarptautiniuose džiazo šokio festivaliuose Europoje, Azijoje, JAV. 2018 ir 2019 m. su šokių trupe užėmė 1-ąją vietą tarptautiniame šokių konkurse „International Lindy Hop Championships“ JAV. Ji pirmoji Lietuvos teatro scenoje 2017 m. sukūrė šiuolaikinį lindyhopo spektaklį „Partneriai“ (Menų spaustuvė, Vilnius).
- Remis Rančys - muzikantas, kompozitorius, edukatorius. Aktyviai dalyvauja Lietuvos bei užsienio džiazo scenose, vienas talentingiausių šalies džiazo atlikėjų. Grupės „The Schwings Band“ įkūrėjas. Yra išleidęs 3 autorinius elektroninės, indie-pop bei world stilių albumus. Jam artima ir orkestrinė veikla: 2009-2012 m. dirbo Šiaulių bigbendo vadovu, dirigento asistentu, aranžuotoju ir muzikantu; 2012 m. inicijavo ir suformavo „Vilnius Jazz Orchestra“; 2014 m. „The Schwings Band“ - vintažinio džiazo, svingo bei New Orleans džiazo ansamblis, kurį 2011m. subūrė multiinstrumentalistas Remis Rančys. Ansamblis populiarus vietinėse Lietuvos džiazo festivalių, klubų bei džiazo šokėjų scenose, daug koncertuoja užsienyje. Yra išleidęs daugiau nei 10 džiazo-svingo albumų, dalis jų („Teisutis“, „Fyodor“, „Good Thing“, „Plazi“) yra tapę „Bandcamp“ įrašų platformos bestseleriais džiazo-svingo kategorijoje.
Balkonų Istorijos: Nuo Snaiperių Iki Popiežių
Lietuvos nacionalinis muziejus šiais metais mini 170-ąsias įkūrimo metines. Šia proga kiekvienas iš padalinių rengia vieno eksponato parodas. Kaip savo eksponatą Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai pasirinko ir pristato legendinį pastato balkoną.
Muziejaus gimtadienio proga Signatarų namuose vyko architektūros istorikės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės dr. Marijos Drėmaitės paskaita apie balkonus kaip politinius ir architektūrinius fenomenus. Šis renginys - tai platesnio ciklo, skirto aptarti balkono fenomeną kultūroje, kasdienybėje ir mene, dalis. Renginius kuruoja Nacionalinės premijos laureatė, menininkė, parodų kuratorė, aktyvistė dr.
„Balkonas yra ribinė erdvė. Jis yra namų dalis, tačiau kartu leidžia išlaikyti ryšį su išore, su žmonėmis, vis dar saugiai būnant savo namuose“, - paskaitoje teigė M. Pirmiausia profesorė aptarė balkonų panaudojimo per ilgą jų gyvavimo istoriją klausimą.
„Juk tai ir snaiperio šūvių vieta, iš jo buvo pilamos pamazgos, bet iš jo laimina Popiežius, pasirodo menininkai, reiškiantys savo menines ambicijas, skalbinius džiausto namų šeimininkės, prabyla diktatoriai, vyksta intymios intrigos“, - dalijosi M. Marija Drėmaitė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai. Šaltinis: Limis.lt
Renesanso laikotarpiu balkonai tapo architektūriniu puošybos elementu, demonstruojančiu statusą ir prestižą. Balkonas - miesto, civilizacijos reiškinys.
„Jo nerasime žemdirbiškoje, vieno aukšto architektūrinėje aplinkoje. Balkonas pasirodo pilių (vadinasi, gynybiniame kontekste), rūmų ir dvarų (parodomasis, rezidencinis kontekstas) ir miesto, daugiaaukštėje aplinkoje, tad ir jo simbolinės prasmės yra susijusios su šiomis aplinkomis“, - kalbėjo M.
Pasak architektūros istorikės, paskutinį kartą balkonų reikšmė visuomenėje smarkiai išaugo per COVID-19 pandemiją. „Žmonės rado prieglobstį šioje ribinėje erdvėje - ji leido palaikyti ryšį su aplinka, stebėti pasaulį, net jei negalima buvo jo tiesiogiai patirti“, - pažymėjo M.
„Nuo rūmų balkonų buvo vadovaujama masėms, jie tapo vieta, iš kurios kalbėjo lyderiai, pasirodė menininkai, o kartais ir diktatoriai“, - pasakojo M. Popiežius savo palaiminimą suteikia iš Vatikano Šv. Anot profesorės, ispanų kalboje yra veiksmažodis „balconear“, reiškiantis atidų įvykių stebėjimą iš šalies, nedalyvaujant.
„Uždarymas namuose buvo tipiška moterų būsena, todėl balkonas tapo jų erdve, leidžiančia bent dalinai dalyvauti viešajame gyvenime. Galime prisiminti viduramžių rašytojos Christine de Pizan 1405 m. aprašytą įsivaizduojamą vietą, kur moterys gali būti laisvos, „toli nuo vyrų, nepasiekiamos ir nematomos, o namai - griežtai be virtuvės - sujungti vieni su kitu per daugybę galerijų“. Šis aprašymas tikrai primena balkonus“, - citavo italų kilmės prancūzų rašytoją Ch. de Pizan profesorė M.
Kitas gerai žinomas pavyzdys - Džuljetos balkonas, tapęs romantikos simboliu. Viduramžiais moters buvimas balkone galėjo reikšti ir kitokius dalykus. Menininkai ir architektai balkonams skyrė ypatingą dėmesį. Antai Édouard’o Manet paveikslas „Balkonas“ (1868-1869) buvo kritikuojamas dėl to, kad kvietė pažvelgti į privatų gyvenimą. 1950 m. René Magritte’o sukurtas paveikslas „Balkonas“, referuodamas į minėtąjį Manet paveikslą, vaizduoja keturis karstus balkone.
Balkonai svarbūs ir italų neorealistiniame kine.
„Balkonas kaip bendra erdvė norint patekti į butus ir tapo pagrindine bendruomeninių, socialinių santykių vieta, naudota drabužiams kabinti, išeiti parūkyti, teirautis informacijos ir skleisti apkalbas, organizuoti kolektyvius renginius kieme“, - pasakojo M.
Paklausta apie balkonus Kauno tarpukario architektūroje, profesorė teigė, kad jie tapo neatsiejama pastatų kompozicijos dalimi. „Kaunietiškas kokybiškas, liukso klasės butas būtinai turėjo balkoną. Jie dažnai užapvalinami, užsukami į kitą pusę ir tampa svarbiu tūrio ir kompozicijos akcentu“, - sakė M.
Signatarų namų balkonai atsirado XIX a. pabaigoje, Štralių šeimai ėmusis pastato rekonstrukcijos pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. 1918 m. vasario 16-ąją trečiame aukšte esantis butas buvo nuomojamas Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, kur susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą.
Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė tik 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Jos sumanytojas - tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis, o režisierius - Eimuntas Nekrošius. 2018 m., minint valstybės atkūrimo šimtmetį, prie šios tradicijos prisidėjo Nacionalinės emancipacijos dienos iniciatyva - iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono buvo perskaityta 100 moterų vardų ir paskelbta Vasario 17-osios deklaracija. Nuo 2022 m.
tags: #kostiumu #nuoma #basanaviciaus #g