Pusę šimtmečio trukusi okupacija pasibaigė. Sovietų okupacija mūsų kraštą ištiko kaip koks potvynis. 1944-1953 m. išvežta 2600 uteniškių, bet jie čia neminimi.
1941 m. Birutės salėje (dabar Vytauto a. kad 14 valandą 30 minučių sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Nusprendęs, kad rusų kariuomenė eis nuo Zarasų, R. draugais nulėkė prie vokiečių kapų (J. sankryža, -B.
„Pasigirdo griausmas, o kartu kažkoks metalinis džeržgimas. Pasidarė nejauku. pritūpėme už kapinių sienos, bet taip, kad galėtume matyti. artėjo, bet daugiau nieko nesimatė. Džeržgesys, ūžimas, dundesys vis stiprėjo. Net šiurpas suėmė. mašiną. Iškilo tamsiai pilkas judantis kalnas. Tai buvo tankas. tai neteko matyti net paveikslėliuose. storas vamzdis. Pamatę, kad tankas baigia priartėti, mudu dar labiau pritūpėme. Matome: tankas aplipęs kareiviais. durtuvais, visi pilkai juodi nuo dulkių. asfaltuotas, dulkės baigėsi. važiavo, vienas paskui kitą. sienos ir žiūrėjome. likome už tų tankų. miestą. Atbėgome iki Valstybės banko, o tankai vis važiavo. kooperatyvo, ant šaligatvio grupelę žmonių. Dauguma jų buvo žydų tautybės. šaukė: „Valio! Ura! Valio! Ura!”. Kartais ir viena kita gėlė lėkė tanko link. Kareiviai į tai nereagavo. Lyg tai ne jiems tos gėlės. atrodė patenkinti. Bet kodėl? Mums tuomet nebuvo linksma, tik įdomu. Baigė važiuoti tankai. Pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Sunkvežimiai mažiukai, tokių mūsų Lietuvoje matyti neteko. privažiavo pilna futbolo aikštė. Buvo matyti ir didesnių mašinų. patrankas. Gal tik maža dalis sustojo Utenoje. Dauguma jų nuvažiavo į vakarus.
privažiavo ant plento stovinčią tanketę. Palindęs po ja, žmogus kažką krapštė. Užklaustas nieko neatsakė. stovėjo rusų kareivis ir su raudona vėliavėle reguliavo kariuomenės judėjimą. „Utenoj jau buvo rusų kariuomenė. nes buvo sekmadienis. Palikau motociklą namie ir grįžau prie plento. birželio vidurio diena. rusų karininkų. rusiškai kalbėjo, kad važiuoja vis buržujai, vis buržujai, kad jų daug... kurgi proletariatas? Ir kur jie vis važiuoja?.. namo (gyvenau aš Molėtų gatvėj, Maželio namuos). kariškių. Ežere maudėsi daugybė žmonių, daugiausia žydelių. kad taip daug. Neiškentęs, aš jiems paaiškinau, kad tai vietos žydeliai. iškėlę Lenino ir Vorošilovo portretus. riebia dešra. be dešros, tik dairės, kad viršininkas nepamatytų. pirko laikrodžius, degtinę. priešų turtus, išdalyti dvarininkų žemę, nacionalizuoti įmones... sudėtį. Dar pora savaičių ir, anot L. kalėjimu Nr. 10. veikla. Komunistų nepasitenkinimą kelia ir mokytojų nuotaikos. 1940 m. dirba aiškių liaudies priešų. mokytojas, - B. sako, kad tai geras žmogus”. ir apie M. Gorkį bei A. pasismagino. LKP (b) sekretorius K. ceremonijų nedaryti. sniegynuose. sūnelis, o jis pats 1943 m. norą pasipriešinti. 1941 06 19 LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius A. Birželio 16-18 d.
koridoriaus langus. Paaiškino, kad bus Raudonosios armijos manevrai. dieną buvo tamsu. Praūžė lėktuvai. Kažkas sprogo. sudrebino visą kalėjimą. Vėl ūžė lėktuvai. Karas! Galvydis. duris ir įeina vidun. puikiai pažįstu to prižiūrėtojo žingsnius. pirmosios kameros, pastovi ir vėl toliau nueina. truputį ir vėl toliau nušlepsi. Prie trečiosios nesustoja. kameros... ir pasižiūri pro plyšelį. atšauna geležinį valktį ir tyliai atidaro duris. Duris atidarė ir įėjo visiškai nepažįstamas žmogus. - Rusai išbėgo... užrakinę jus paliko... raktus raštinėje ir atnešiau. Užrakinęs jūsų palikti negaliu... atrakinkite kitas kameras ir išeikite... klausėmės, netekę žado. Jo įsakymą įvykdėme. džiaugsmo ašaromis. Galvydis, Utenos kalėjimas. OKUPANTŲ PALYDOS 1941 M. visuomenės veikėjai jautė, kad artėja šių galingų valstybių susidūrimas. okupuotoje Lietuvoje jau daug kas laukė karo. kėlė sustiprėjusios represijos ir trėmimai. kam atrodė nedovanotina klaida.
Birželio sukilimas
sukilėlių būrys. Jam vadovavo Antanas Ruzgas. 1941 m. išvaikė, o miestelio centre, prie paminklo, iškėlė trispalvę. čekistus. aktyviausius partijos ir komjaunimo veikėjus. kaip 50 vyrų. vykdomąjį komitetą, kitas įstaigas. sprunkančius raudonosios armijos vadus. buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Apie sukilėlių veiksmus irgi kažkas pranešė čekistams. Atskubėjo baudėjai ir pradėjo ieškot nusikaltėlių. sužeistą sukilėlį Joną Stundžią, užbadė jį durtuvais. sovietinį aktyvą, čekistai šaudė kas papuola. partizanai, kuriems vadovavo slapta atvykęs atsargos kapitonas E. Jau antrą karo dieną Saldutiškio būryje buvo 83 sukilėliai. kaimuose. Birželio 24 dieną prie Saldutiškio šaulių namų iškilo trispalvė. Sukilėliai mėgino sulaikyti automatrica iš Utenos važiuojančius komunistus. bėglius nušovė, o tris paėmė į nelaisvę. raudonarmiečiai užkišo visus kelius. bėglius apšaudė. sunkvežimiai. atiteko keli sunkvežimiai ir radijo stotis. Žuvo du sukilėliai. į sukilėlių užnugari nuvedę čekistus. Žuvo 4 partizanai - A. Švogžlys, J. Tarutis, S. Talkačiauskas, A. Užpalių sukilėlių sąraše - 60 vyrų. Galinių kaime, Jono Lukošiūno sodyboje. Būrio vadas buvo Juozas Namikas. partijos komitetui. Kutka nedelsdamas nusiuntė du sunkvežimius čekistų. saugojusį sukilėlį Praną Uborevičių. kur buvo užversti medžiais, privažiuoti buvo sunku, o laiko nebuvo.
čia buvo labiau suvaržyta. vadai, kaip P. Gladkovas, A. Guzevičius, J. Paleckis, I. Meskupas, M. Gedvilas. žmonių) susirinko netoli Utenos - Kimėnų kaime, Agotos Žulienės sodyboje. grupei vadovavo Vacys Smalys. dirbęs K. Grigonis. veikė Juozas Streižys. tanką ir automašiną. Vieną automašiną su 4 kareiviais pats sulaikė. kalinių, daugiausia politinių. vaduoti. laisvę. Marcinkevičius tas grupes buvo sujungęs į kuopą. iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. policininkai Antanas Eimutis ir Petras Kazickas. pistoletėliu kartais užpuldavo gausesnį ir gerai ginkluotą priešą. baigėsi tragiškai. mėgino nuginkluoti 3 rusų karius ir buvo nušautas. iš Surviliškio, mėgindamas nuginkluoti du kareivius. kaimo bandė sulaikyti sunkvežimį su rusų kareiviais. nušautas, kiti, palikę sunkvežimį, pabėgo. Juozapas Kutka, Petras Vasarevičius. Per Lietuvą vokiečiai traukė beveik be mūšių. vėliavos jau plevėsavo iki jų atėjimo. „vaduotojams” nereikėjo.
paversti savo tarnaite, pastumdėle, ši 1941 08 05 atsistatydino. Iš kitataučių Utenos apskrityje daugiausia buvo žydų. kaime. Užpaliuose irgi dvi. turėjo banką, daugybę krautuvių, futbolo komandą. prekybininkų, gerų gydytojų, teisininkų. Žydų atstovų buvo ir savivaldybėje. tolerantiški. Atvykęs į Uteną, prezidentas A. Rusijai. išsigelbėjimo tikėjos iš rytų - iš sovietų Rusijos. komunistų, komjaunuolių. Dauguma jų mokėjo rusų kalbą, todėl 1940 m. represinėse struktūrose. dalis nebuvo nieko nusikaltusi. specialistas gen. F. V. Štalekeris. lietuvius ir žarstyti žarijas svetimomis rankomis.
Žydų žudynės
Jeigu Jono Zabuko, g. iškastos iš anksto. m. Duobes kasę Biržietis, Šapoka ir kt. Tokių duobių buvę paruošta apie 20. Utenos ir aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į Ežero gatvėje įrengtą getą. Kai duobės buvo iškastos, prasidėjo planingos žudynės. grupelėmis maždaug po 50 žmonių. Šaudę duobėse ir prie duobių. Dalyvavę P. Petrauskas, B. Zitikis, S. Malinauskas, A. 1941 m. liepos 31d. 1941 m. rugpjūčio 7 d. 1941 m. rugpjūčio 29 d. vaikai. uteniškių galėjo būti apie 3080. pasmerktųjų prakeiksmai lydėjo žudikus ne tik prie šaudymo duobių. kaimynai, giminės, kunigai. A. dvaro rūsius, nebuvo kam šaudyt. ir ten neatsirado norinčių susikruvinti rankas.
Stalingrado, Hitlerio galybė išsikvėpė. partizanai. Vokiečiams trūko karių, darbininkų. frontai. atkūrimui. vokiečiams, gali susidaryti sąlygos Lietuvai atgauti nepriklausomybę. skubiai atkurti savo kariuomenę. pavojingi. Tik po ilgų derybų 1944 m. vasario mėnesį vokiečiai nusileido. Lietuvos spaudą, o 1944 m. vasario 16 d. partizanų. tarnybą buvo ir anksčiau, bet lietuviai tarnauti vokiečiams nenorėjo. vyrų. amunicijos. Be to, buvo leista sudaryti tik 20 batalionų. vyresnės klasės tiesiog liko be berniukų. karo gydytoju - leitenantas Kviklys. (apie 350 vyrų), o jų vadais paskirti Jonas Augutis ir Jurgis Sirgedas. Povilas Protas, Edvardas Rašimas, Albinas Repšys, J. mokiniai, įstoję į LVR karo mokyklą Marijampolėje. (dabar Vyžuonų g. vedami į šaudyklą ir kt. Lenkijos. Tose apylinkėse žmones terorizavo Armijos krajovos partizanai. Ašmenos plechavičiukai pėsti patraukė į Gražiškių miestelį. raštinės reikmenis ir kitus būtinus daiktus vežė pastotės.
netoli Gražiškių uteniškiai papuolė į lenkų pasalą. palaužti nepaklusnius lietuvius, užsiundė lenkų partizanus. užėmę geras pozicijas, lenkai pradėjo mūsų karius supti. kulkosvaidžius, ir viskas. Vyrai nepatyrę, vietovė nepažįstama. ginkluoti. Po atkaklių kautynių lietuviams teko trauktis. Povilą Protą, krito Jonas Matulionis... žuvo 21 karys. ir atvežti. Trim kariam buvo nukirstos galvos, ir liko neatpažinti. jų ir 2003 m. miręs Jonas Pajarskas). Skubiai padaryti karstai. Vokiečiai nutarė nepaklusnią Vietinę rinktinę sulikviduoti. Jie suėmė P. konc-lagerį. patylomis aleido namo arba išvedė į miškus („Miško durys atviros”- prasitaręs P. Plechavičius). darbams į Vokietiją. Viltis atkurti Lietuvos kariuomenę sužlugo. Karininkas A. Ašmeną (1952 m. Karyje Nr. 1. pik. O. Urbonas mini, kad pik. Svyrius). Ašmeną pasiekėme dar prieš 12 val. prisiglaudėme prie 301 b-no štabe. Čia tuojau sužinojome blogą naujieną. 5 d. mjr. Andriūno 308 b-no, berods, 3 ir 4 kuopos žygiavo į Graužiškius. nebetoli nuo Graužiškių, plačiame slėnyje, vadovaujantysis abiem kuopom ltn. Augutis (gal dėl pavardės ir apsirinku) ir 4-tos kuopos ltn. pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems atrodė lyg maži bunkeriai. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. nuo Graužiškių aukštumų lenkų partizanai ėmė šaudyti į mūsų kuopas. užimti bunkerius. Į lenkų šaudymą mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. kautynės, lenkams vyraujant aukštumose. bet traukėsi su nuostoliais atgal. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. pasitraukimą atkirsti. Be to, iš gyvenviečių irgi šaudė į mūsų kuopas. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. pastotininkų ir traukėsi toliau į Ašmeną. pastotininkus. Besitraukiant neteko surinkti nei savųjų nukautų, nei sužeistųjų. 4-tos kuopos vienas karininkas buvo sunkiai sužeistas. vėliau išsiųstas į Vilnių. Šis karininkas lenkams daugiausia nuostolių pridarė. Būdamas geras šaulys ir, žuvus lengv. kulkosvaidžio tarnybiniui (Nr. sužeistas (gaila, kad nebeprisimenu jo pavardės). paklausė, kas savanoriu gali nubėgti ir atsivaryti gurguolę su sužeistaisiais. Aš sutikau ir, švilpiant kulkoms, pasiekiau gurguolę. prie savų. Deja, vienas po kito arkliai krito, ir mes likome vieni arimuose. tai lenkai, ne bolševikai ir jie šaukia pasiduoti. šešiese. Apie savaitę laiko buvome su uniformomis. į jų gretas ir kovoti su bolševikais ir vokiečiais. gana kariauti - norime namo. Tada aprengė skarmalais, ir dirbome jų virtuvėse. Kai frontas visai priartėjo, lenkai pradėjo kraustytis iš Graužiškių. kaip jų vadai nutarė pasitraukiant mus likviduoti. „Bėkit, vaikeliai!”- patarė. Reikėjo rizikuoti. Sutiko ir tie, kurie vis dar abejojo. Šv. audringa, lijo. aruode... akmenų. Naktį kiek paklajoję po mišką, dieną atsidūrėme Ašmenoje. į Belgiją priešlėktuvinei gynybai. civilių. Teko atrakinti mūsų buveinę, ir visi susimaišėme. nesaugojo, ir išsinešdinom kur kas.
vėl užėmė Uteną. Utenos rajone. į priešus. laužė užrakintas duris, daužė langus. 1944 m. liepos 13 d. skyriaus viršininkas, valstybės saugumo vyr. ltn. D. Česnakovas. savaitės pasirodo pavaduotojas - j. ltn. A. Prokopjevas. valsčius. 1944 m. 1944 m. vyrų. sovietų okupantą. Pakluso okupantui tik maža dalis uteniškių. planuota paimti 800, o atėjo tik 31. Iš jų tinkamų buvo tik 16. tikėtasi 600 vyrų, o pasirodė tik 20, o tinkamų karo tarnybai tebuvo tik 2. Leliūnų laukta 700 vyrų, atvyko 65, tinkamų buvo tik 10. Nuo 1944 08 03 iki spalio 1 d. NKVD pradeda ieškoti antisovietinių agitatorių ir kurstytojų. 484 baltuosius partizanus (1941 m. šaudymui, patekti į fronto mėsmalę visi vengė. Sugauti iš mokymo stovyklų bėgo. punktų - 99 vyrai. parodomuosius šaudymus. Antai Napoleoną Telksnį, g. k. knygos: Inketrio vienkiemyje 1944 09 17 nušautas 1905 m. Adomėnas; Antanas Sabaliauskas, g. 1911 m. Adomiškio k.; Adolfas Marcinkevičius, g. mirė ligoninėje; Antanas Umbrasas, g. 1915 m. kulka, 1944 10 29 mirė ligoninėje... Vitalis Tamašauskas, g. k., g. faktų. norėjo ją išsivesti. vyrus. Adomą Kisielių iš Mozūriškių kaimo, užvarę ant Smulkio ežero, liepia bėgti. šis nebėga, skrebas J. 6 savo miestelio žmones. Žmonių kankinimas ir terorizavimas nesibaigė ir vėliau. 1945 06 22 Kuktiškių valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas, j. ltn. žmonių pramintas Žvairiu, Matelėnų kaime (namie) suima Juozą Rudėną, g. 1895 m. šakėmis, grėbliakočiais žmogų tiek daužo, kad visi kaulai čežėjo sulaužyti. žmogus nebejudėjo, iškasė šalinėj duobę ir dar gyvą užkasė. (Daugailių vls.) pagyvenusiais vyrais. 6 vaikų tėvą Juozą Žuklį prie klojimo taip sumušė, kad tas nebepaėjo. palošti, išsivarė laukan ir šautuvų buožėmis užmušė: „... Daubaras buvo taip sudaužytas, subjaurotas, kad vos buvo galima atpažinti. dešine ranka gulėjo Jonas Medinis. Lumpickas. Visi užmušti šautuvų buožėmis ir pribaigti automatų serijomis. Istoriko A. Anušausko duomenimis 1944-1945 m.
2022-uosius Seimui paskelbus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, tariame ačiū visiems, prisidėjusiems prie atkaklios kovos už žodžio ir tikėjimo laisvę sovietmečiu. Kronikos sumanytojai, bendradarbiai Lietuvoje ir anapus Atlanto prisiminti bei pagerbti iškilmingame padėkos vakare, kuris buvo surengtas Vilniuje, „Vaidilos“ teatre, per 50-ąjį Kronikos gimtadienį. Gegužės 8 dieną 22 val. 1972 m. kovo 19 d. pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, dar tų pačių metų vasarą atsidūrė sovietų saugumo akiratyje. Kratos bei Kronikos leidėjų suėmimai, prasidėję 1973 metais, nesiliovė, tačiau kaip antausis okupantams buvo vis naujas pogrindinio leidinio numerio pasirodymas, su informacija, kas ir kokiomis aplinkybėmis aptiktas, už ką suimtas, tardytas ir baustas. Kaip sako viena iš 2022 m. Laisvės premijos laureačių s. Laidoje „Istorijos perimetrai“ žurnalistas Rimas Bružas dalinosi, kad kažkada su kardinolu S. „Tuos metus sudėjome, padalinome iš Kronikos numerių skaičiaus ir gavome atsakymą, kad kiekvienas numeris jos leidėjams, rengėjams ir bendraautoriams kainavo apie dvejus metus lagerio. Maždaug tokia statistika. Jie gaudavo daugelį metų kalėjimo ir dar plius lagerio kur nors Sibire. Ką tai reiškia? Kad šie drąsūs žmonės būdavo kuo toliau izoliuojami nuo visuomenės, kad kuo labiau trūkinėtų pogrindinis tinklas ir žmonių nepasiektų tai, kas iš tiesų vyksta, kad žmonės nesužinotų tiesos“, - laidoje pasakojo R. Bružas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekė ne tik Vakarus, bet ir pateko ant tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reagano stalo, ją skaitė dabar jau šventuoju paskelbtas Jonas Paulius II. Kronikos viešinti sovietinio režimo nusikaltimai sklido po visą pasaulį, o tai, kad pramušė geležinę uždangą, buvo smūgis KGB. 1985 metų spalio 5 dieną „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ gavo „Baltijos laisvės“ (Baltic Freedom Award) apdovanojimą, kurį įteikė Baltic American Freedom League - BAFL. Bet bene didžiausias paradoksas, kad būtent KGB prisidėjo prie Kronikos istorinio palikimo išsaugojimo. Net 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti pogrindinio leidinio. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjusia prie Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl, minint 50-tąjį Kronikos gimtadienį, „Vaidilos“ teatre, Vilniuje, buvo surengtas padėk...
Sovietinės okupacijos žemėlapis