Dzūkijos nacionalinis parkas - unikalus gamtos kampelis, kuriame gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš įdomiausių parko gyventojų - kopų žuvėdrą, jos paplitimą, buveinę ir mitybos ypatumus.
Kopų žuvėdra (Larus fuscus). Šaltinis: Vikipedija
Dzūkijos nacionalinio parko geografinės ypatybės
Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys „užkopia“ ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų - Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Apie du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai.
Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės.
Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas - Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta - Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.
Klimatas
Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija - 86 kcal/cm2 per metus - viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą.
Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali - 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis.
Parko teritorijai būdingi ramūs, mažai vėjuoti orai (apie 200 dienų per metus be vėjo), vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Sniego danga susidaro lapkričio - gruodžio mėn., o nutirpsta kovo - balandžio mėn.
Dirvožemiai
Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, vyrauja velėniniai jauriniai, jauriniai šilaininiai silpnai nujaurėję smėlio dirvožemiai. Pagal miško augaviečių charakteristiką net 82,9% miško dirvožemių yra normalaus drėgnumo labai nederlingi arba nederlingi. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse sutinkami velėniniai jauriniai smėlio ir priesmėlio dirvožemiai, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai sutinkami tik epizodiškai ir yra susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių, kalkinių klodų. Sutinkami upių slėniuose, ežerų pakrantėse (pvz. Skroblaus slėnyje).
Žemesnėse, drėgnesnėse reljefo vietose paplitę velėniniai jauriniai glėjiški ir glėjiniai priesmėlio ant smėlio, o taip pat puveningi jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Skroblaus aukštupyje ir vidurupyje, Grūdos aukštupyje, Šilingės, Pakrykštės bei Kempės slėniuose išplitę žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai.
Vandens telkiniai
Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas - 0,55 km/km2. Teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių vandenų. Pietryčių Lietuvos gelmės pasižymi gausiais požeminiais vandenimis. Kvartero vandeningo komplekso storis svyruoja nuo 50-60 iki 260 m , vidutinis storis yra 90-100 m.
Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Labai savitas ir „Bobos daržo“ šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.
Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai - Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko šiaurės vakarinėje dalyje - paskutiniojo apledėjimo kraštinių darinių srityje. Jų dubenys suformuoti ledynų tėkmės vandenų.
Dzūkijos nacionalinį parką galima pavadinti ir upių bei upelių parku. Į jį patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis - iš viso daugiau kaip 30 upių ir upelių. Upes maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis parko teritorijoje (kaip ir visoje Dainavos lygumoje) yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose.
Vakariniu parko pakraščiu 45,0 km teka Nemunas, daugelį šimtmečių buvęs svarbiausiu Lietuvos valstybės vandens keliu. Šiaurine teritorijos dalimi teka Merkys - pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla - didžiausias Merkio intakas. Grūda - mažesnis kairysis Merkio intakas. Skroblus - vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių.
Dzūkijai būdingi ir žemės gelmėse pradingstantys upeliai, kurių keletas yra ir Parko teritorijoje.
Augalija ir gyvūnija
Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis.
Dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės (užimančios 1380 ha), smėlio kopos, gausių upių slėniai tapo prieglobsčiu įvairiems augalams ir gyvūnams. Daugelis iš jų yra būdingi tik šiam kraštui.
Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos.
Per parko teritoriją praeina svarbios biogeografinės ribos, atskiriančios savita fauna ir flora pasižyminčią Dainavos lygumos teritoriją nuo šiauriau esančių Dzūkų aukštumų. Dzūkijos nacionaliniame parke surasta apie 750 aukštesniųjų augalų rūšių, beveik 300 kepurėtųjų grybų rūšių, daugiau kaip 200 kerpių rūšių.
Parke gyvena virš 50 žinduolių rūšių, nemažiau 150 rūšių paukščių, sutinkamos 7 roplių, 9 varl...
Deja, informacijos apie konkrečios rūšies - kopų žuvėdros - buveinę, paplitimą ir mitybą Dzūkijos nacionaliniame parke pateikta nebuvo. Tačiau, remiantis bendra informacija apie šios rūšies paplitimą ir buveines, galima teigti, kad kopų žuvėdros gali gyventi prie didesnių vandens telkinių, tokių kaip Nemunas ar didesni ežerai parko teritorijoje. Jų mitybą sudarytų žuvys, smulkūs vandens bestuburiai ir kita smulki gyvūnija.
Norint gauti tikslesnę informaciją apie kopų žuvėdros populiaciją Dzūkijos nacionaliniame parke, reikėtų kreiptis į parko administraciją arba ornitologus, kurie atlieka tyrimus šioje teritorijoje.