Daugiabučių Namų Statyba Fabijoniškėse: Tarp Niūrumo ir Vilties

Vilniečiai ne itin subtiliai apibūdina šiauriniame miesto pakraštyje, dešinėje Ukmergės gatvės pusėje, prieš ketvertą metų pradėjusį dygti - ir iki šiol tebedygstantį - didžiulių gyvenamųjų namų kvartalą: Niūrusis Vilniaus Bruklinas, Kartoninis skruzdėlynas, Prabangusis sąvartyno getas, Šiukšliniškės.

Iš pirmo žvilgsnio įvertinus šį nelabai stilingą urbanistinį produktą, malonių žodžių išties sunku rasti. Bet, pasiryžus čia gyventi ir apsipratus su akies nežavinčiu vaizdu, greta minusų galima įžvelgti ir šiokių tokių pliusų.

Fabijoniškių panorama

Skandalai ir Kritika

Skandalai, klientų niurzgėjimas, kitų statybos bendrovių tyčiojimasis ir specialistų kritika bendrovės „Mabilta“ sukurtą daugiabučių kvartalą Fabijoniškėse lydėjo nuo pirmosios statybų dienos.

Pirmiausia statytojams buvo priekaištaujama, kad didžiulius namus jie stato ant žemės, kurią gerokai patręšė greta buvęs sąvartynas, baigtas eksploatuoti tik 1987-aisiais. Nesulaukė palaikymo gremėzdiška pastatų architektūra, niūrios spalvos, mažyčiai atstumai tarp namų, kvartalui suteikę aklino kalėjimo įspūdį.

Pasitikėjimo nekėlė ir spaudoje išdėstyta šių namų autorės - kvartalo architektės Loretos Grikinienės pozicija. Visus kaltinimus architektė priėmė linkčiodama galvą ir aiškindama, kad ji gavusi užsakymą sukurti bendrabutinio tipo namus ir šį užsakymą įvykdžiusi. Keista - pardavinėdama butus, „Mabilta“ apie jokius bendrabučius neužsimena, o butai ir neprimena bendrabučio. Dar keisčiau, kai projekto autorė pareiškia, kad pati tokiuose namuose gyventi tikrai nenorėtų. Ar kas nors po to trokštų ją samdyti?

Daugiabučiai namai Fabijoniškėse

Statybos Brokai ir Gyventojų Nusiskundimai

Vis dėlto, Vilniuje siaučiant nekilnojamojo turto bumui, namai bokštai augo kaip ant mielių. Statybininkai dirbo ir lyjant, ir sningant. „Ar taip skubant nebus padaryta klaidų?“ - stebėdami sparčias statybas, baiminosi būsimieji gyventojai. Ir neklydo - netrukus jie sužinojo, kad kai kurių kvartalo namų lauko sienos mūrijamos tiesiog iš gipskartonio.

Gyventi kartoniniuose namuose žmonės nepanoro - kilo triukšmas, susizgribusi statybos įmonė ėmė taisyti klaidas. O jų radosi vis daugiau: trupėjo laiptinės, drėko ir skilo sienos, prastai veikė ventiliacijos sistema. Naujakuriai burnojo iš kaimynų butų užuodžiantys visus kvapus ir girdintys visus garsus - tarp jų ir tuos, kurių visai nenorėtų girdėti. Kažkas net skundėsi apsinuodijęs smalkėmis.

Atrodė, kad Fabijoniškių mikrorajono naujokai įkūnijo visas naujos statybos namams būdingas blogybes. Tarsi jie atsirado tik tam, kad pamokytų kitus statybų verslininkus, kaip nereikia statyti namų.

Gyvenimas Fabijoniškėse: Asmeninė Patirtis

„Kaip žmonės gali čia gyventi?“ - dar prieš metus gūžčiodavau pečiais pravažiuodama pro dangų raižantį Fabijoniškių kvartalą.

Nereikėjo spjaudyti į šulinį, oi, nereikėjo. Vasarą mūsų keturių asmenų šeima tapo šio kvartalo gyventojais. Susiviliojome butu, kuris papirko erdve, šviesa, jaukumu ir kaina.

Žemesnė kaina visada buvo arkliukas, kuriuo „Mabilta“ sėkmingai lenktyniaudavo su kitais statybininkais ir peršokdavo visus nemalonius barjerus. Prieš keletą metų, kai nekilnojamojo turto kainos sostinėje jau buvo pradėjusios solidžiai pūstis ir siekti keturis, penkis, o kai kur - ir dešimt tūkstančių litų už kvadratinį metrą, Fabijoniškių naujajame kvartale kaina nesiekė nė trijų tūkstančių litų. Jauniems žmonėms, šeimoms su mažais vaikais ir šiaip taupiems asmenims tai buvo svarus argumentas.

Augant būsto kainoms visame mieste, jos atitinkamai didėjo ir šiame kvartale. Tačiau ir šiandien kainos čia yra šiek tiek mažesnės negu kituose naujos statybos namuose: kambario butas su daline apdaila kainuoja apie 200 tūkst. litų, įrengtas dviejų kambarių - nuo 280 iki 350 tūkst. litų.

Nuoma čia taip pat pigesnė nei naujos statybos namuose kituose rajonuose. Nekilnojamojo turto agentūros vieno kambario butą čia siūlo išsinuomoti maždaug už 1000, dviejų - už 1400, trijų - už 1700 litų.

„Mabiltos“ pastatytų butų pardavėjus ir nuomotojus galima pagirti už tai, kad jie bent jau nekuria tuščių iliuzijų - pavyzdžiui, nepaisto kaip kitoje Ukmergės gatvės pusėje augantis „Perkūnkiemis“, kad siūlomas būstas - prestižiniame sostinės rajone. Kiekvienas nors truputėlį pažįstantis Vilnių supranta - koks čia prestižas gyventi daugiabučių prigrūstame miesto pakraštyje.

Skelbimuose pabrėžiamas kvartalo būstų pigumas, ekonomiškas autonominis dujinis šildymas, rakinamos laiptinės, pro langus atsiverianti miesto panorama. Tiesa, ji prieinama tik viršutiniuose aukštuose - žemiau gyvenantiems lieka gūdūs gretimų namų šešėliai.

Pabrėžiama ir tai, kad čia gerai išplėtota infrastruktūra, greta įsikūręs didelis prekybos centras, šeimos medicinos centras, mokyklos, vaikų darželiai.

Abejotina tik frazė „puikus susisiekimas su miesto centru“. Jeigu turima galvoje, kad gyventojas gali sėsti į transporto priemonę ir asfaltuotomis gatvėmis nuvažiuoti iki centro, - tuomet tai tiesa. Bet kitas klausimas - kaip greitai iš Fabijoniškių pasieksi miesto centrą. Nepatingėjus atsikelti anksti, galbūt pakaks ir pusvalandžio, bet ilgiau pasivarčius lovoje kelionei iki darbo per spūstis gali prireikti ir pusantros valandos.

Kraustydamasi jaučiau šiokią tokią baimę. Įspėjimų apie Fabijoniškių monstrus buvau girdėjusi tikrai daug. Vėliau pastebėjau paradoksą - labiausiai šį kvartalą peikia tie, kurie čia negyvena. Baisiausi buvo gąsdinimai apie prastą garso izoliaciją. Pirmąją bute praleistą naktį vis taikiausi nugirsti, ką už sienos išdarinėja kaimynai. Tačiau nei tą, nei kitas naktis nieko, išskyrus rytais laiptinėje kaukšinčius kulniukus ir kartais vidurnaktį įjungiamą skalbyklę (elektra čia skaičiuojama pagal dvejopą tarifą - naktį ji pigesnė), neišgirdau.

Gal už tai turime būti dėkingi buto planui - su kaimynais mus sieja tik viena siena. Gal toji siena storesnė už kitas. O gal tiesiog kai kurios legendos tėra legendos.

Iš tiesų geriausia terpė garsams sklisti yra ne butai, o kiemas. Iš visų pusių apsuptas stambių gabaritų namų, jis primena tuščią šulinį, kuriame net akmenuko bilstelėjimas sukelia aidą. Smalsioms senutėms šis kiemas - tikras rojus: atidarius langą, girdėti ne tik vaikų šūkavimai, bet ir suaugusiųjų pašnekesiai, pro šalį keliaujančių statybininkų ne visai cenzūrinis plepėjimas, į balkoną išėjusio gyventojo pokalbis mobiliuoju telefonu.

Priekaištus dėl užstatymo tankio „Mabilta“ yra atrėmusi paprastai: normos neviršytos, toks tankis pagal reglamentą buvo leidžiamas. Kaimynas pasakojo sykį skaičiavęs, kiek metrų jį skiria nuo artimiausio namo. Pasirodo - apie 60. Skalbinių virvės kaip Venecijoje nuo balkono iki balkono čia tikrai nenutiesi, bet pasižvalgyti į kaimynų langus galima. Tiesa, privatumą šiek tiek saugo specialūs langų stiklai: jie atspindi šviesą, todėl smalsuolis iš priešais stovinčio namo vargu ar ką įžvelgs.

Remontas ir Šiluma

Visą vasarą keletas namų buvo remontuojami: sienas juosė pastoliai, fasadus dengė žalia plėvelė, darbininkai ardė apdailą, plėšė apšiltinimą ir viską darė iš naujo. Liūdna buvo tai stebėti žinant, kad namams - vos keleri metai. Kita vertus, bendrovė bent jau pripažįsta ir taiso klaidas.

Nešildant buto, niūrų rudenį su marškinėliais namuose nepasivaikščiosi, bet ir vilnonių liemenių nereikia. Termometras kambaryje rodo 18 laipsnių šilumos. Pelėsių niekur nėra. Į svečius užsukę draugai, gyvenantys senuose blokiniuose daugiabučiuose, aikčioja, kaip šiuose namuose šilta. Tiesa, kituose naujos statybos namuose gyvenantys bičiuliai tuo metu mandagiai tyli.

Automobilių Parkavimo Problemos

Minėti bičiuliai jau žino, kad į svečius pas Fabijoniškių gyventojus geriausia važiuoti viešuoju transportu arba taksi. Atvažiavus savo automobiliu, jo nebus kur palikti.

Ką ten kalbėti apie svečius - čia netelpa ir pačių gyventojų automobiliai. Kur pažvelgsi, visur mašinos: jų pilni kiemai, skersgatviai ir net šaligatviai. Vairuotojai ignoruoja draudimą statyti automobilius ant žolės, pėsčiųjų tako, o kai kurie net įsigudrina juos statyti statmenai šaligatviui.

Kvartale mielai lankosi pareigūnai. Kiemuose stovinčių automobilių jie neliečia, blokuoja ratus tik paliktų gatvėse, pažymėtose draudimo ženklais. Pinigų surenka nemažai, bet padėtis nesikeičia.

Būtų galima dėl to kaltinti statybos bendrovę, žemę naudojusią itin taupiai ir prie keturiolikaaukščių įrengusią aikšteles, kuriose vietos pakanka vos kelių butų automobiliams. Tačiau bendrovė gyventojams siūlo civilizuotą išeitį: išsipirkti vietą užtvertose atvirose aikštelėse arba keliaaukščiuose garažuose. Mūsiškė vieta atviroje aikštelėje kainavo 14 tūkstančių litų, aikštelės priežiūra per mėnesį vienam vairuotojui atsieina maždaug 3 litus.

Ne visiems gyventojams toks pasiūlymas priimtinas. Išleidę šimtus tūkstančių butui, keliolikos tūkstančių litų automobilio stovėjimo vietai, žiūrėk, ir pagaili. Todėl kiemai kasdien virsta automobilių skruzdėlynu, o norint juose laviruoti prireikia profesionalo įgūdžių. Kadangi profesionalių vairuotojų čia nėra daug, nuolat kyla didesnių ar mažesnių dramų.

Pavyzdžiui, netyčia atsiradus laisvai vietai prie šaligatvio, galima pamatyti nekantriai trypiančią moteriškę, saugančią vietelę netrukus atvažiuosiančiam vyrui. Jeigu ten sumanytų įlįsti kitas vairuotojas, moteriškė, rodos, būtų pasiryžusi gultis po ratais.

Kelių pakraščius užtvindžiusios mašinos nepalieka vietos prasilenkti dviem automobiliams. Susitikus dviem priešpriešiais atvažiuojantiems vairuotojams, kuris nors turi nusileisti ir atsitraukti, kad praleistų kitą. Daugumai lietuvių tai reiškia likti kvailio vietoje. Todėl skersgatviuose kas vakarą galima pamatyti nosis surėmusius automobilius ir piktus žvilgsnius svaidančius vairuotojus, o už jų - išsirikiavusias mašinų virtines.

Teisiųjų čia nebūna. Nebūna teisiųjų ir tuomet, kai kas nors kieme savo automobiliu užstato kitą, o nepatenkintas užstatytasis puola mygti garso signalo. Ir tai daro, tarkime, septintą valandą ryto. Viso to galėjo nebūti, jei statybos bendrovė, pardavinėdama butus, būtų privertusi drauge įsigyti ir automobilio stovėjimo vietą. Bet šaukštai jau po pietų.

Mokesčiai ir Privalumai

Didžiulių senos statybos blokinių daugiabučių gyventojai dažnai džiūgauja, kad nors jų namai ne patys jaukiausi, užtat mokesčiai maži. Šiame kvartale tuo pasidžiaugti negalima. Bet pasitvirtina taisyklė: už vadinamąjį prestižą gyventi dangoraižyje reikia mokėti.

Mokestis už buto šildymą yra kiekvieno asmeninis reikalas: kas kiek nori, tiek ir šildosi. Bet mokesčių už teritorijos priežiūrą ir bendrąsias paslaugas nepasirinksi. Jie vienam butui kas mėnesį siekia maždaug 100 litų. Be informacijos apie įprastus darbus, kaip laiptinių valymas ar lauko apšvietimas, sąskaitoje galima aptikti ir egzotiškų įrašų. Tarkime - aukštuminis langų valymas. Pasirodo, taupydama lėšas, statybos bendrovė laiptinėse sumontavo nevarstomus langus, taigi kartais prireikia ir tokios paslaugos.

Pasitaiko ir kitokių staigmenų - mokestis už valstybinę vėliavą ir jos laikiklį namo gyventojams buvo išdalytas atsižvelgiant į buto plotą. Kadangi mūsiškis nemažas - apie 100 kvadratinių metrų, už vėliavą teko mokėti beveik 50 litų.

Greta blogybių yra ir privalumų - tik reikia mokėti juos įžvelgti. Pirmiausia Fabijoniškės - itin lietuviškas rajonas. Arčiau centro esančiose Šnipiškėse, Žirmūnuose ar Antakalnyje lietuvis neretai gali pasijusti esąs emigrantas. Tuo tarpu čia su kaimynais drąsiai galima šnekėtis gimtąja kalba.

Nors iš tolo kvartalas kelia šiurpą, jo viduje padaryta ir gražių sprendimų. Kalvos, ant kurių stovi pastatai, nenulygintos, namai pritaikyti prie jų. Sutvarkyti pėsčiųjų takai, pasodinta medžių, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės.

Šios aikštelės čia būtinos. Kituose Lietuvos miestuose ir ypač kaimuose demografinė padėtis liūdna, o šiame sostinės kvartale galima įžvelgti demografinį sprogimą - beveik kiekviena moteris čia yra arba nėščia, arba su vaiku ant rankų.

tags: #daugiabuciu #namu #statyba #fabijoniskese #savartynas #2007