Konstitucinio nuosavybės neliečiamumo suvaržymai ir apribojimai Lietuvoje

Nuosavybės teisė yra viena pamatinių žmogaus teisių, tačiau ji nėra absoliuti ir gali būti ribojama dėl įvairių priežasčių. Šiame straipsnyje aptariami konstitucinio nuosavybės neliečiamumo suvaržymai ir apribojimai Lietuvoje, jų teisinis pagrindas, praktinis įgyvendinimas ir visuomenės požiūris į šį klausimą.

Privatus gyvenimas ir jo apsauga

Teisė į asmens privataus gyvenimo gerbimą priskiriama vadinamosioms antrosios kartos žmogaus teisėms, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, siekiant geresnės kultūrinės (taip pat socialinės, ekonominės) visuomenės narių padėties. Tam pirmiausia pasitelkiamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kurios numato individo privataus gyvenimo apsaugos atvejus, būdus bei priemones ir taip užkerta kelią įsibrauti, atskleisti ar panaudoti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo ar jam nežinant.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokio pasikėsinimo.

Šios pusiausvyros ir leistino elgesio, susijusio su informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą disponavimu, pažeidimas, sudaro pagrindą taikyti pažeidėjui civilinę, o tam tikrais atvejais ir baudžiamąją atsakomybę. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisės pažeidimus numatymas, atsižvelgiant į baudžiamosios teisinės atsakomybės prigimtį bei tikslus, rodo šio teisinio gėrio svarbą šiuolaikinėse visuomenėse.

Šiuo, šio teisinio gėrio apsaugos, taikant baudžiamosios teisės priemones, efektyvumą. Priešingu atveju, gyventojų sąmonėje konstruojama kriminalinė tikrovė gali visiškai nesutapti su ta tikrove, kuri yra baudžiamosios justicijos objektas. Svarbi ne tik privataus gyvenimo neliečiamumo, tinkamo kvalifikavimo, bet ir šių veikų baudžiamumo, arba kriminalizavimo vienodo vertinimo visuomenėje problema.

Tyrimų apžvalga

Privataus gyvenimo neliečiamumui baudžiamoji teisinė kvalifikacija ir baudžiamumo (kriminalizavimo) vertinimas. Privataus gyvenimo neliečiamumui sudėtis, atribojant baudžiamosios ir kitų rūšių atsakomybės už padarytas veikas taikymą, ištirti skirtingų kategorijų visuomenės atstovų požiūrį į šių veikų baudžiamumą (kriminalizavimą).

Teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės apsaugos tarpusavio santykio problemos Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos rėmuose analizuotos M. Lankausko darbuose. Privataus gyvenimo neliečiamumo teisinio režimo, taipogi informacijos apie privatų žmogaus gyvenimą rinkimo teisėtumo problematiką analizavo K. Jovašas. Privataus gyvenimo neliečiamumo klausimus tarptautinės ir nacionalinės žmogaus teisių apsaugos rėmuose nagrinėjo K. Žilinskas ir D. Žienė.

Informacijos laisvės apsaugos taip pat teisės į informaciją problematiką savo darbuose analizavo E. Jarašiūnas. G. Švedas analizavo privataus gyvenimo teisės ribojimo baudžiamajame procese problematiką. Privataus gyvenimo neliečiamumui baudžiamojo teisinio kvalifikavimo problemos ne kartą aptartos O. Fedosiuk darbuose.

Privataus gyvenimo neliečiamumas kaip konstitucinis principas

Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Privataus gyvenimo neliečiamumas, dabartinėse visuomenėse dažniausiai yra suprantamas ir vertinamas kaip konstitucinės teisės principas. Šis principas šiuolaikinėse valstybėse teisėje atsirado palyginti neseniai, maždaug antroje XX a. pusėje, nors jo ištakas reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose.

Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip teisės principas, pirmiausia buvo bandomas apibrėžti moksliniuose straipsniuose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį "Teisė į privatumą" (The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę, kaip teisę būti paliktam vienam (right to be alone). Privataus gyvenimo neliečiamumas gynė nuo nepagrįsto kitų asmenų (draugų, kaimynų, darbdavių, žurnalistų) kišimosi.

Dabartinė JAV jurisprudencija praplėtė privatumo koncepciją ir ji apima tokias sritis, kaip santuoka, palikuonys, vaiko auklėjimas ir lavinimas. Taip Didžiojoje Britanijoje teisė į privatumą nėra pripažįstama kaip savarankiška teisė, o jos teisinė gynyba gali būti užtikrinama tik pareiškus ieškinius kitais pagrindais. Europos Tarybos Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 428/1990 asmeninio gyvenimo sampratą traktuoja kaip žmogaus teisę gyventi asmeninį gyvenimą, į kurį, būtinai prireikus, kišamasi kuo mažiausiai.

Šiuolaikinėje teisėje privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Siekiant tinkamai įgyvendinti privataus gyvenimo neliečiamumo teisę, svarbia tampa sąvokų "privatus" ir "privatumas" analizė bei suvokimas šiuolaikinės teisės doktrinoje ir taikymo praktikoje.

Teigtina, kad "kontrolės" samprata šiuo atveju tapatintina su informacijos apie privatų gyvenimą kontroliavimu paties, šios informacijos išsaugojimu suinteresuoto asmens. Šiuo atveju, atsižvelgiant į šiuolaikinio žmogaus interesų ir užsiėmimų ratą, tampa labai sudėtinga apibrėžti visa, kas patenka ar galėtų patekti į sąvokos "privatu" turinį.

Informacija, nesusijusi su konkretaus individo savybėmis, nors ir susijusi tam tikromis žmogiškomis ypatybėmis apskritai (pavyzdžiui gimimo data, lytis, santuoka, išsilavinimas, profesija, darbovietė, nuosavybėje esantis turtas ir pan.), negali būti laikoma informacija apie asmens privatų gyvenimą. Informacija turi būti ne tik apie asmens privatų gyvenimą, bet ji turi būti ir jam svarbi. Informacijos svarbos kriterijus visų pirma yra grindžiamas subjektyviuoju žmogaus vertinimu.

Privatumas siaurąja prasme suvokiamas kaip tie privataus gyvenimo elementai, kurių apsauga yra užtikrinama baudžiamosios teisės poveikio priemonėmis.

Trys privataus gyvenimo neliečiamumo aspektai

1. Privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimai.
2. Privataus gyvenimo neliečiamumo sąvoka.
3. Privataus gyvenimo neliečiamumas visų pirma reiškia imperatyvų draudimą.

Privataus gyvenimo neliečiamumą galima traktuoti kaip apsaugą įstatymu. Apsauga įstatymu - tai garantas, kad asmuo, kurio teisė į privatumą yra pažeista, galės kreiptis į atitinkamas institucijas ir ši jo teisė bus apginta. Šia siauriausia prasme reiškia asmens apsaugą nuo galimų neteisėtų kėsinimųsi. Privataus gyvenimo neliečiamumą, jį būtų galima apibrėžti, kaip asmens apsaugą nuo galimo neteisėto kišimosi į jo asmeninę erdvę, į privatumą.

Asmuo pats nusprendžia, kokias savo asmeninio ir šeimyninio gyvenimo neskelbtinumo ribas, atskleisti tam tikras savo privataus gyvenimo detales. Privataus gyvenimo neliečiamumą taip pat saugo baudžiamasis įstatymas.

Teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Informacijai apie asmens privatų gyvenimą, be Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų, skiria daug Lietuvos įstatymų. Tarp tokių paminėtini 1996 m. priimtas ir galiojantis 2000 m. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris buvo priimtas 1998 m. ir šiuo metu galiojanti jo 2000 m. redakcija.

Konstitucija garantuoja asmens privataus gyvenimo neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi Konvencija įpareigoja valstybes - dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje nurodoma, jog niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą, buitį ar susirašinėjimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte.

Civilinis kodeksas saugo asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, asmens susirašinėjimą, susižinojimą telegrafo pranešimais ir kitokiais būdais, pokalbius telefonu. LR CK 2.23 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog privataus gyvenimo duomenų paskelbimas, asmeninio susirašinėjimo paskelbimas, įėjimas į asmens gyvenamąją vietą be jo sutikimo, privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymus yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinis kodeksas gina teisę į pavardę, vardą (vardus), pseudonimą, drausdamas įgyti teises ir pareigas prisidengiant kito asmens vardu, numatant teisės pažeidimo atveju, t.y. kitam asmeniui neteisėtai veikiant jo asmens vardu ar kitokiu būdu pasisavinant svetimą vardą, ar kliudant juo naudotis, pareikšti ieškinį teisme, reikalaujant tokius veiksmus nutraukti bei įpareigoti atlyginti dėl to padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas užtikrina privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Šis įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenis susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą atliekant ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja privataus gyvenimo neliečiamumo bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą.

Baudžiamojo proceso kodeksas užtikrina asmens privataus gyvenimo neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Pabrėžtina, jog šias teises privalu užtikrinti visiems baudžiamojo proceso dalyviams, įskaitant įtariamąjį bei teisiamąjį.

Valstybė užtikrina šios procesinės prievartos priemonės taikymą. Už šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus drausminės bei baudžiamosios atsakomybės institutas pagalba gina privataus gyvenimo neliečiamumą.

Veikos pavojingumas ir baudžiamoji atsakomybė

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nusikaltimas apibūdinamas kaip pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Galima teigti, kad veikos pavojingumas visuomenei yra svarbus jos kriminalizavimo veiksnys: būtent nuo pavojingumo laipsnio priklauso, ar tam tikra neteisėta veikla gali būti traktuotina kaip nusikalstama. LR BK specialiosios dalies normų analizė atskleidžia ir ryšį tarp veikos pavojingumo (sunkumo) bei bausmės griežtumo.

Pastebėtina, kad visuomenėje kriminalinės temos yra populiarios, todėl galima daryti prielaida, kad tam tikrais atvejais nusikaltimų aiškinimas gali iš esmės nesutapti su baudžiamosios teorijos principais ir jų įgyvendinimu. Šiosios visuomenės ar atskirų socialinių grupių vertinimus. Teigtina, kad idealiuoju atveju gyventojų ir atskirų jų grupių požiūris į nusikaltimus turėtų sutapti su kriminalinės justicijos atstovų vertinimu.

tags: #konstitucinio #nuosavybes #nelieciamumo #suvarzymai