Graikijos architektūra, turtinga istorija ir giliomis tradicijomis, atspindi tautos gyvenimo būdą, kultūrą ir ryšį su gamta. Šiame straipsnyje panagrinėsime graikų gyvenamųjų namų architektūros raidą, jos ypatumus ir reikšmę.
Senovės Graikijos architektūra
Architektūros Raida Ir Stiliai
Dar šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo formuotis senovės graikų šventyklų ir gyvenamųjų namų prototipas - megaronas. Apie senovės graikų architektūrą trečiajame-antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų rašoma straipsnyje Kretos-Mikėnų kultūra. Ikipolinio, arba Homero, laikotarpio architektūros statinių neišliko dėl nepatvarių statybinių medžiagų (medis, džiovintos plytos). Archajiniu laikotarpiu susiklostė Graikijos architektūros pagrindai.
Brandžiuoju archajiniu laikotarpiu įkurta daug nedidelių polių (miestų-valstybių); jų planai netaisyklingi, dviejų dalių: akropolio su šventyklomis ir gyvenamųjų kvartalų. Polio prekybiniu ir visuomeniniu centru tapo keturkampė aikštė agora; aplink ją statyti visuomeniniai pastatai. Senovės Egipto ir Kretos-Mikėnų kultūros pavyzdžiu šventyklų perdangas pradėta remti medžio, vėliau akmens kolonomis. 7 a. pr. Kr. susiklostė bendru modeliu grįstos atraminės sijinės konstrukcijos iš akmens - orderiai (dorėniškasis orderis, jonėniškasis orderis), lemiantys pastatų proporcijas, jų meninę raišką.
Ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiu karai su persais skatino urbanistikos raidą. Graikijos architektūra ypač suklestėjo Atėnų aukso amžiuje. Plėtėsi senieji miestai. Nuo 5 a. pr. Kr. vidurio miestų gynybinės sienos statytos iš akmenų (iki tol statė ant akmenų pamatų iš nedegtų plytų), sienų kontūras buvo netaisyklingas, derinta prie reljefo. Ištobulintas peripteris tapo pastato pagrindine forma. 5-4 a. pr. Kr. susiklostė racionalaus plano 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Gyvenamojo namo centre - vidinis kiemas (aula) su kolonada ir aplink jį sugrupuotos patalpos.
Helenizmo laikotarpio architektūra, kuri išplito ir Aleksandro Makedoniečio užkariautose žemėse, turėjo įtakos tų kraštų architektūros raidai ir įgavo vietinių bruožų. Statyti nauji miestai; jų gatvės tiestos platesnės, grįstos, jos skirstytos į pagrindines ir šalutines, įrengti šaligatviai. Toliau tobulinta miestų gynybinės sienos (statyta iš akmenų, su bokštais), statybos technika, stačiakampis gatvių tinklas, orderinė sistema. Ypač plėtota visuomeninių pastatų (buleuterijų, teatrų, stojų) architektūra. Susiklostė nauji statinių tipai: namas su peristilu, biblioteka, švyturys, bokštas.
Islamo Įtaka Ir Savitumas
Turkų valdymo laikotarpiu miestų architektūrai darė įtaką islamo meno tradicijos. Vyravo siauros vingiuotos gatvės, statytos mečetės, minaretai, medresės, dviaukščių su čerpių stogais gyvenamųjų namų kvartalai. Dalis stačiatikių bažnyčių perstatyta į mečetes. Graikijos architektūros savitumai išliko liaudies ir sakraliniuose pastatuose.
15-19 a. iš akmenų ir plytų mūrytos paprastos formos kryžiškosios kupolinės vienanavės (kartais trinavės) bažnyčios. Jose žymu bizantiškojo stiliaus ir liaudies architektūros įtaka. Susiklostė gyvenamųjų namų įvairūs tipai. Salose vyravo kubo formos akmenų mūro tinkuoti dviaukščiai gyvenamieji namai su plokščiais (kartais dvišlaičiais arba keturšlaičiais) stogais. Pusę namo užėmė erdvi gyvenamoji patalpa, kitą pusę - dviaukštė galerija su virtuve ir miegamuoju. Kalnuotose vietovėse gyvenamieji namai statyti terasomis su vidaus kiemeliais, laiptais.
Santorini namai
Atkūrus nepriklausomybę statyti nauji ir rekonstruoti senieji miestai. Parengtas Atėnų rekonstrukcijos planas (1832, architektai S. Kleantis, E. Schaubertas, vėliau koreguotas architekto F. K. L. von Klenzeʼs). 1834 pradėta rekonstruoti Sparta, apie 1840 - Patrai (architektas S. Vulgaris). 1830-1900 plito neoklasicistinė ir eklektiška architektūra. Pastatyta daug sakralinių pastatų, kurie išlaikė neobizantiškuosius bruožus.
Žymiausi 19 a. vietiniai architektai L. Kaftandzoglu (1811-85), S. Kleantis (1802-69) kūryboje derino neoklasicizmo, istorizmo ir liaudies architektūros bruožus. Atėnuose pastatyta Bizantijos ir krikščionybės muziejus (1848, architektas S. Kleantis), neoklasicistinė mokykla Arsakion (1852), Nacionalinio technologijos universiteto naujasis pastatas (1876, abiejų architektas L. Kaftandzoglu), atstatytas ir atnaujintas antikinis stadionas (1870, architektas A. Metaksacas).
Modernizmas Ir Regionalizmas
1900-45 Graikijoje greta neoklasicizmo plito modernizmo ir regionalizmo architektūra. Daugiausia statyta uostamiesčiuose (Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje). Žymiausias 20 a. pirmos pusės Graikijos architektas A. Zachosas (1872-1939) plėtojo vietinės architektūros tradicijas, jas pritaikė ir urbanistikoje (Salonikų rekonstrukcijos projektas, 1919, su architektu K. Kicikiu ir kitais).
Architektai D. Pikionis (1887-1968), N. Micakis (1899-1968) modernios architektūros pastatuose naudojo liaudies architektūros elementus. 1-3 aukštų privatiems ir dviaukščiams daugiabučiams gyvenamiesiems namams būdinga lodžijos, terasos, dažniausiai kiekvienas butas turėjo atskirus laiptus (gyvenamieji namai Salonikuose, Atėnuose, architektas K. Kicikis, 1892-1969). 3 dešimtmečio viduryje pradėtos naudoti naujos statybinės medžiagos (gelžbetonis, plienas, stiklas), reiškėsi racionalizmas (nesusiklostė kaip savarankiška kryptis).
Tarptautinę patirtį įgiję žymūs 20 a. vidurio architektai modernistai J. G. Despotopulas (1903-92), P. Karantinas (1903-76), P. Michailidis (1907-42), S. Papadakis (1901-72) suprojektavo mokyklų, sanatorijų, privačių gyvenamųjų namų. Po II pasaulinio karo Graikijoje dažniausiai stichiškai statyti gyvenamieji namai, pramoniniai pastatai. Pajūryje statyta viešbučiai, moteliai, vilos, privatūs gyvenamųjų namų kvartalai (architektai D. Pikionis, A. Zachosas, D. Tripodakis, 1907-79, ir kiti). Pastatuose stiklas, gelžbetonis derinti su liaudies architektūrai būdingais akmenimis, medžiu, plytomis.
Jos principai taikyti ir po žemės drebėjimo atstatant Tyros salos pastatus (1960, architektas P. Vasiliadis, 1912-89, ir kiti), viešbutyje Xenia Kalambakoje prie Trikalos (1960, architektas A. Konstantinidis, 1913-93). Nuo 1959 pradėta statyti karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiai pastatai (viešbutis Hilton Atėnuose, 1963, architektai P. Vasiliadis, S. Staikas, g. 1913). Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje pastatyta daugiaaukščių (iki 8 aukštų) gyvenamųjų namų, pritaikytų prie vietinio klimato - kiekvienas aukštas su lodžija, ant stogo atviros terasos (architektai P. Sakelarijas, g. 1905, E. Vurekas, g. 1905, A. Kicikis, g. 1924).
Ši lentelė apibendrina pagrindinius Graikijos architektūros stilius ir laikotarpius:
| Laikotarpis | Bruožai | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Archajinis | Orderių formavimasis, taisyklingi planai | Heros šventykla Olimpijoje, Apolono šventykla Korinte |
| Klasikinis | Miestų plėtra, peripterio tobulinimas | Atėnų akropolis, Partenonas |
| Helenizmas | Naujų statinių tipai, tobulinta gynyba | Aleksandrijos švyturys, Vėjų bokštas Atėnuose |
| Turkų Valdymas | Islamo įtaka, siauros gatvės, mečetės | Gyvenamieji namai su čerpių stogais |
| Neoklasicizmas ir Eklektika | Sakraliniai pastatai su neobizantiškais bruožais | Bizantijos ir krikščionybės muziejus Atėnuose |
| Modernizmas ir Regionalizmas | Liaudies architektūros elementai, naujos medžiagos | Gyvenamieji namai Salonikuose ir Atėnuose |
Graikijos architektūra yra nuostabus istorijos, kultūros ir meno sintezės pavyzdys, kuris įkvepia architektus ir menininkus visame pasaulyje.
Diena senovės graikų architekto gyvenime – Markas Robinsonas
tags: #graiku #gyvenamieji #namai