Šiame straipsnyje apžvelgiama vienkiemio Zaslių valsčiuje istorija, remiantis vietinių gyventojų pasakojimais ir archeologiniais radiniais. Straipsnyje aptariami piliakalniai, senovės gyvenvietės ir kitos istorinės vietos, esančios šioje vietovėje.
Lietuvos reljefo žemėlapis
Piliakalniai ir senovės gyvenvietės
KAIŠIADORIŲ RAJ. Gale Piliakalnio senovėj buva koki tai pastatai, sklepai, saka, prancūzai ty auksu užkasi. Žmonys kasinėja, ale nieka nerada. Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt piliakalnis. Akmenų irgi yra.
Pasakojama, kad senovėje ant kalno palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdieta. Ji aja tiesiai kur keliukas per Piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusėn Piliakalnia. Seniai tai pas mumį suvėjį baindava kad kas tai ty apipylta tam kalne. Kažin kada seniai seniai, nuo nežinia kokių laikų buva pastatytos nežinia kokios šventyklos ar kas tai buva, toj vietoj, koki tai pastatai, tai šitu girdėjau, ale dabar ty užpylta tas viskas.
Taip pat pasakojama, kad kažkada tai, sakė tėvas, kad jie dar vaikai būdami kasinėjo, ir mes paskui, tai radom plytų, tokios stiprios stiprios buvo, kažkas lyg mūryta. Buvo ir toki grioviai, pylimai koki, kaip lovos. Mes ty bijojom eit, sako, inpulsi. Nuo mūs namų einant ty lyg kalniukas link Kananavičių, paskui krūmai, avietynai, gal tikrai pilkapiai, tokios kaip lovos pailgos, pylimai. Ir bijok eit, žemė minkšta. Levosės kalniukan užlipi, nedidukas toks, tai kairėj raistelis, toliau kalnas.
Kareivonių kaimo Piliakalnis - gražus ąžuolynas, labai ryškiai įsirėžęs tarp jį supančių pelkių. Dar prieš melioraciją Piliakalnį labai apnaikino Kareivonių kaimo žmonės, kai kėlėsi iš gyvenvietės ir eigulys Lankas šiauriniame kampe gavo žemės, kūrėsi visai šalia piliakalnio ir sprogdino, skaldė čia buvusias, amžius stovėjusias akmenų eiles, ir ganant gyvulius buvo apardytos piliakalnio aikštelės ribos. Vakarų link, už kalną juosiančio griovio esma seno akmenimis grįsto kelio liekana, to paties kelio, kur eina per pelkes. Tą vietą dar vadinome Zatočka. Toliau šis kelias ėjo link Strėvininkų, gal per Burbiškes.
Naujai susikūrusio Girelės kaimo naujakuriai Kliukai gavo žemės prie piliakalnio ir iškasė didelį griovį, einantį link miške buvusio griovio kad nusausintų miško pakraščius juosiančias pelkes, balas ir paversti jas ganomomis pievomis. Tada vanduo nutekėjo žemyn ir išdžiūvo šaltiniai, keletas jų dar buvo likę mano atmintyje, tačiau nepereinamas pelkes galutinai nusausino apie 1958 - 1960 metus šiose apylinkėse vykusi melioracija. Tada šios didelės, piliakalnį supančios pelkės, iškasus didelius griovius aplinkui, buvo sunaikintos, vanduo nutekėjo kanalais toli į Kiementos upę, Liutonių kaime įtekančią į Strėvą.
Piliakalnio teritorijoje esama daug įvairių kalnų, pietinėje pusėje nusileidžiančių į pelkes, yra įvairių balų, griovių, krantų, šlapių raistelių. Yra nemažas griovys, kurio šiaurinė pusė žymiai nuolaidesnė už pietinę, į ją mes vaikai negalėdavome lengvai įlipti. Didžiosios pelkės link Kareivonių kaimo buvo maitinamos daugelio nemažų šlaitų šaltinių, nes iš jų ištekėjo upelis link Krasnaselio į Kiemintą. Jis yra likęs ir buvo panaudotas melioracijos metu, kai kur patiesintas, juo teka vanduo ir dabar. Upelis neturėjo vardo. Dar mano vaikystės laike iš šito upelio tėvas parnešdavo lydekų.
Čia jis pasistatė namus ir gyvenome. Tenai tėvas buvo radęs tokią giloką duobę su mediniais rąstais, tenai laikydavom sviestą, grietinę, pieną. Tėvas ant tos medinės sienos(?) duobėj prikaldavo didelių cvekų ir an jų kabindavom. Tenai buvo labai vėsu.
Senas dieduko namas buvo didelis, jis stovėjo kitoj pelkynų pusėj, palei kelią, einantį an Piktakiemio, pietuosna, link vieškelio. Kieme stovėjo svirnas, atokiau - tvartas ir klojimai. Name buvo priemenė, paskui tokia lyg virtuvė, stovėjo duonkepė krosnis, kuknelė, lovos, stalas, sklepas. Per duris eidavai į didelę trobą, joje stovėjo dideli suolai, didelis stalas, pasieniais - lovos.
Šiandieną jau norėčiau Tamstoms išsiųsti surinktas žinias apie šarvus, buvusius Kietaviškių vidurinėje m-loje apie 1961-6? metus. Šarvai buvo rasti prie Girelės ( Kareivonių, tikras senasis vardas - Gomantų) piliakalnio pilkapių, melioracijai sujaukus pilkapius. Tai patvirtina buvusios Kietaviškių vid. m-los mokinės Aldona Bičiukaitė kilusi iš Kareivonių kaimo, gyvenanti Žiežmariuose, Ona Ganusauskienė Stankevičiūtė, kilusi iš Piktakiemio (Gomantų)kaimo, gyvenanti Elektrėnuose, Levosė Kananavičienė, gyvenusi Kareivonių kaime.
Buva iškasį kareiviškus šarvus, tokius kur iš dratų sukabyta kap lenciūgėliais.
Algirdas Girininkas mano, jog tai naujojo žalvario amžiaus piliakalnis.
Girelė - du Kliukai , Antanas ir Kubas (Jokūbas), toliau rytų link prie keliuko Kerteniai - jų buvo daug vaikų, Vladas kairėj, Jonas dešinėj, netoli Kliukų, sodelis an kelio, grūšios stovėjo ilgai. Link kalniuko, už posūkio link pietų, abiem kelia pusėm stovėjo Lipsevičių namai, dar ilgai buvo likį akmenų, an kalniuko stovėjo duobės, gal sklepų liekanos. Vadina Lepšia sodelis. Už jo - kelias Kietaviškės - Taduliškės.
Kaime buva tokis žemis priedas, vadina ,, zaivanie“. Kertenia Stasys ir Lipsevičia Daminas nupirka iš rūsa, Mankos brolia žemis Lūžiškių kaime ir kaip aja an sklypų, tenai pasistati. Tada abudu kaimus sujungi vienan ir vadina Girełė, Lužiškės išnyka, paskui ir paskutiniai rūsai iš čia išvažiava.
Kliukai lika kiemavietij, Kerteniai isiskirsti abiem pusėm - broliai Vladas ir Ignasius išeja link Kreivonių, pasistati namus, jų brolis Olesius nusikėłi link Taduliškių kaima, ty pasistati, Pranas lika neženotas, išeja kur tai dyrbt’, grįždinėja tai pas vienu, tai pas kitu, savų namų neturėja. Kitos šakos Kerteniai - Janucis ( Jonas) pasistati šone Piliakalnia, link Taduliškių.
Gyventojų gyvenimas ir papročiai
Manu tėvas atsikėłi iš kiemavietis, kai aju an sklypų. Jisai žemis neturieju, dirbu aiguliu, ale mamyti turieju kelis hektarus, tai atsikėƚi čia palei mišku, kur anksčiau niekas negyvenu, žemi buvu valdiška, tai ir pasistati.
Pirmiau čia buva pelkis, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam - sausas kelias. Čia ir toj senobinė gyvenvieti, kur yra titnaga, kur Gudelieni su vaikais rinka. Seniau tai buva daug šita titnaga, mes vaikai skeldavam ugni, seniai rodi.
Mes gyvenom palei Piliakalnį. Dar mano tėvukas, dar aš maža buvau, tai jis būdavo, vis sakydavo, neikit vaikai ty, ba ty rodasi. Ugnis dega an kalno nuo Kareivonių pusės.
Girelės kaimo vietovė apie 19 a. Seniau aplinkui piliakalnį negyveno niekas, trobos pastatytos iš visų pusių jau kaimus skirstant an sklypų apie 1930 metus. Tada čia iš Kareivonių kaimo pusės ir pasistatė sodybą eigulys Lankas. Šalia jo, ant labai gražios kalvelės dar įsikūrė kitas kareivonietis - Kananavičius. Tada suskaldė daugybę akmenų, pradėjo dirbti žemę. Iš šiaurės pusės Girelės kaimas kūrėsi apie 1867 metus, po sukilimo, kai buvo iškirsti ištisi ąžuolynai.
Einant an Kananavičių nuo Lanko Prano tenai seniau buvo alksnynėlis, paskui Pranas kirsdavo tuos alksnius malkom, pasidarė dirvonas, tada, kai pradėjo arti traktoriai, jau ją,tą vietą, pradėjo art’. Kai traktorius arė gana giliai, tai užkabino, išvertė kokį tai labai tamsiai raudoną molį su daug plytgalių. Ta vieta an paties kalno, kur keliukas pasisuka an mumį, pakrašty miško.
Seniau buvo mada sėdėt’ an pečiaus. Mūs bobutė buvo labai gera, aš vis lėkdavau per raistą takeliu pas ją, net takelis buvo išmindytas. Menu, valgo mutinį, nu duoną su saldintu vandeniu, tai ir man duoda, sėdim abi an to pečiaus ir valgom. Ji vis juokiasi iš manį, sako, kazačka, neburačka, nu reiškia seniai buvau pas ją. Ir miegam abi. Ji mane paguldo savo lovon, o pati gulasi prie tos kuknelės pasiklojus. Buvo tokia mada. Dar gyvenom pas dieduką.
Visi susės aplink stalą, šeimyna didelė, jau trys sūnūs su šeimomis, tai kiek žmonių. Tai susės ir niekas nevalgo, visi laukia, kol diedukas visko nepadalins, patys neims, nevalgys. O jis buva skūpus ir pirmiausiai pasiimdavo sau. Prisikrauna, kiek nori mėsos, o kas lienka, tą padalina. Sriubą, mama pasakojo, verda, o mėsą paslepia, šeimynai neduoda, diedukui palieka. Šeimyna gali ir prasčiau. Mano mama nebuvo pratus prie tokios tvarkos, greitai jie atsidalino, tėvui diedukas paskyrė žemę ant Piliakalnio, an kalnelio ir pasistatė namus, išėjo.
An kalno, aukštai link vieškelio gyveno Graliauskas, jie buvo turtingi, stiprūs ūkininkai, turėjo bernų, mergų, daug žemės, daug gyvulių. Paskui jis už kokius tai valdiškus reikalus prie rusų sėdėjo kalėjime. Patinskas iš Verdinių kaimo buvo policininkas, dirbo Žiežmariuose, paskui kur tai pasienyje ir paėmė žmoną bajoraitę, atsivežė iš pasienio. Ir jos motiną atsivežė. Kaime vadino ,,caca lialia“, tai vyras jai tik rankutėn pakšt, pabučiuoja, paskui jie satėsi palei tėvą savo namus, turėjo sodą, bityną. Jiem ir žąsis namo pristatinėjo, ir gyvulių daug turėjo, bet paskui seni namai sudegė ir bitynas sudegė, kaimo žmonės ėjo kapstėsi po degėsius aukso ieškodami, sako, pas juos buvo daug auksinių daiktų, paskui užėjo rusai, namai nauji dar nebaigti, jį paėmė kalėjiman, mat prie vokiečių jis dirbo policijoj, tada Patinskienė viena su motina ir vaikais gyveno.
Kerteniai visi buva meistrai, gerai gyvena.
Saki, seniau kaimas turėja bendra miška, tai iškirta, pinigus pasidalina visi, medžius pirka žydas iš Strėvinykų, veži Kaišiadorysna metrais, menu. Menu, buva ąžuolų, buva beržų, drebulių, buva lazdynų, viską kirta. Mana tėvas Vaclovas iškirstoj žemėj pasistatė namus. Mūs tėvas neturėja žemis, diedukas kadaise andliavoja gyvuliais, baba su mama gyvena Lūžiškių kaime, tėvas iš ty paėmi mamu. Baba ty gyvena, jos sūnus žuva savanoriu, gava žemis, jai davi 12 hektarų palei Kalvius, tai padalina vaikam. Gava mūs tėvas, teta Petruska irgi grinčiuki pasistati. Seniau pasistati grinčiuki nedidełi, paskui užiaja karai, medžia buva, tai isibudavoja namus.
Menu, padėjau jiem kult’, pirkeliuki maža, dūmini, priemenėj - karvi, arklys. Šniūrai buva. Menu, aja iki raistų. Kas turėja daugiau žemis, Kliukai abudu po 16 hektarų, Kerteniai, tai šniūras didelis, platus, mūs - jau pusiau, o Jurkevičia visai siauras, visai šniūrelis. Paskui, kap aja an sklypų, žemi buva padalyta ir visas kaimas isiskirsti kas kur.
Etninė Lietuvos sudėtis 1939 m.
Karas ir pokaris
Gaudė vyrus. Kartą tėvas su dieduku kūlė rugius kluone, kad ir atvažiuoja. Tėvas palindo po pėdais, nebuvo kur, o diedukas toliau kulia. Atėjo, nieko nėra, tik vienas invalidas. O spragilai du. Mūsų diedukas buvo kontūzytas Pirmajame kare, buvo invalidas, vaikščiojo pasiremdamas lazda, stipriai šlubuodamas, jo koja buvo sutrupyta. Išgyveno daug siaubo. O dar pokaris. Kai jo sūnus, mano dėdė Bolius pabėgo iš rusų kariuomenės, tai vis atvažiuodavo ir atvažiuodavo, ieškojo. Tai ir mano tėvas, ir jo brolis Ignasius, visi slapstėsi. Mama, sako, eini, neši valgyt’, tai kulkos tik zvimbia aplink ausis, buvo šaudymų, gaudymų, ale jie kažkaip tai išsislapstė.
Stankevičiai Taduliškėse tai gyveno nuo seno, jie irgi turėjo daug žemės, turėjo kokį tai dvarelį, paskui visko buvo, šnekėjo, kad sūnus Viktoras abiem valdžiom tarnavo, ėjo su žaliukais, o ir Žiežmariuosna pranešinėjo, žinias nešė kam reikia. Paskui jį nušovė Graliausko uosynėlij, gulėjo kelias dienas tenai, net tėvai bijojo. Paskui jau paėmė, laidojo. Menu dar laidotuves.
Tačiau nederlingą žemę vėliau pardavė Matui Sližiui. 1925 m. išparceliuotas Ščiukiškių dvaras su Koncepto palivarku. 1931 m. 1932 m. žemę iš A. Akselrodo nusipirko Laimučiai, tačiau jų laukė tragiška lemtis - sovietinei valdžiai „prijautusi“ 3 asmenų šeima 1946 m. birželį Koncepte buvo sušaudyta. Iš jų nugriautos sodybos pastatytas pirmas kolūkio sandėlis.
Saugumas, perėmęs DKA vadovybės kontrolę 1946 metais, stengėsi jį izoliuoti, siuntė agentus, net kariuomenės būrius, ieškojo išdavikų jo aplinkoje, tačiau jo likviduoti ar suimti nepavyko. Jo asmenį gaubė paslaptis. Net Atgimimo metu apie Žalio Velnio mirtį buvo skleidžiama daug klaidingų faktų. Siekta jį sumenkinti, sukelti abejonių dėl jo mirties. Atsirado „liudininkų“, kurie tarsi kartu kalėjo lageryje. Jono Misiūno-Žalio Velnio partizanai veikė dabartiniuose Kaišiadorių, Ukmergės, Širvintų, Trakų rajonuose.
Jo likimą nulėmė gudri saugumiečių operacija jau 1946 metų rugpjūtį. Perėmus apygardos vadovavimą KGB agentui Vytautui Pečiūrai-Griežtui (agentui „Gediminui“), saugumas gavo būrių, kuopų, buvusių A rinktinės sudėtyje, partizanų ir ryšininkų sąrašus. Beliko sučiupti gyvą tiki patį vadą, tada jau tapusį išdaviko pavaduotoju. Tik tai padaryti sunku, mat Žalias Velnias pakeitė kovos taktiką, suskirstė kovotojus į mažas grupeles ir laikinai nutraukė aktyvius veiksmus. MGB planas buvo toks: išvilioti jį į tariamą vadų pasitarimą Vilniuje ir ten suimti. Numatyta susitikimo data ir vieta: 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje.
Agentas Griežtas pasiūlė Žaliam Velniui atvykti į susitikimą Vilniuje, tačiau tas iš pradžių nesutiko, tik vėliau pasidavė įkalbamas. Agento Kibirkšties nurodymu į Abromiškes (dabar - Elektrėnų savivaldybė) su automobiliu išvyko ryšininkė Onutė Trakimaitė-Ožka. Tačiau Žalias Velnias į susitikimą neatvyksta. Tenka važiuoti ir kitą dieną. Apie tai O. Trakimaitė-Ožka pasakojo taip: „Rugpjūčio 13-osios pavakarę Genelis pareiškė, kad reikia važiuoti į DKA atvežti Žalią Velnią. Dvi naktis buvau nemiegojusi, tačiau išvykau su sunkvežimiu į Abromiškes. Nurodytoje vietoje atsirado Žalias Velnias ir Petras Petkevičius-Dramblys. Dramblys atsisėdo prie vairuotojo, o Žalias Velnias atsidūrė prie manęs kėbule. Atsiduso lyg su palengvėjimu, o gal ir jį kažkas slėgė. Aš žinojau, kad nuo gegužės mėnesio apygardai vadovauja „Majoras Griežtas“, tačiau visas vadovavimo krūvis tenka mano broliui, apygardos štabo viršininkui Geneliui. Buvo keista matyti Žalią Velnią tarsi visiškai atsipalaidavusį, be įtampos. Tuo tarpu Dramblys, automobiliui sustojus, vis nervingai dairėsi į šalis. Vilniuje buvome naktį tarp pirmos ir antros valandos. Atvykome į agento Aitvaro butą.
Rugpjūčio 13 dieną atvykusį buvusį DKA vadą Genelį supažindino su 12 dienos posėdžio nutarimais. Rugpjūčio 14-ąją neva susitikti su formuojamo „komiteto vadovais“ agentas Žalią Velnią nuvežė į specialiai paruoštą butą ir ten suėmė. Kad nesukeltų įtarimų dėl vado suėmimo, saugumas net leido Geneliui, Vyteniui ir Drambliui išvykti į apygardą ir laukti nurodymų. Netrukus savieji kovotojai sunerimsta dėl Žalio Velnio dingimo. Kai DKA štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis atvyko pas išdaviką J. Markulį-Erelį ir pareikalavo pasimatymo su vadu, jam atsakoma, kad tas yra Balgudijoje ir tuoj sugrįš. Netrukus Genelis buvo suimtas, kaip ir kiti kai kurie apygardos dalinių vadai.
Lygiai prieš septyniasdešimt metų, tai yra 1947 m. kovo 11-ąją, dabar prasmingą mums dieną, MGB Maskvos Butyrų kalėjime užgęso partizanų Didžiosios Kovos apygardos (DKA) įkūrėjo ir vado gyvybė. Šį faktą iki šiol gaubia paslaptis, nes Lietuvos ypatingajame archyve Žalio Velnio baudžiamosios bylos nėra. Saugumas ilgai jo žūties faktą neigė. Tik jau 1960 metais Boleslovo Baranausko ir E. Erslovaitės parengtoje taip vadinamos Archyvinių dokumentų skelbimo redakcijos knygoje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ pranešta, kad DKA kariuomenės „liaudies gynėjų“ buvo sudaužytos, J. Misiūnas ir jo pagalbininkai suimti. Žalias Velnias nusižudė…
Visi apie šį žmogų kalbėjo su pasididžiavimu. Tai buvo aukštas (sako, jo ūgis buvo 203 cm), energingas, bebaimis žmogus, turėjęs vadovavimo dovaną ir tapęs pokario partizaninio pasipriešinimo legenda.
1997 m. gruodžio 22 d. Jonui Misiūnui pripažintas Kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties, 1999 m. kovo 19 d. Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke jam pastatyti atminimo ženklai, jo pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Aikštė prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pavadinta Jono Misiūno vardu. Geležinkelio ruože Vilnius-Kaunas, tarp Vievio ir Žaslių esančioje Kaugonių geležinkelio stotelėje, 2005 m. rugpjūčio 26 d. pastatytas paminklas Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui, kurį finansavo bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“.
Žaslių vlsč. ir greitai tampa pavaldūs DKR. KK. SA. 07 mėn. LLA nariai, vadovaujami j. ltn. Vakarus, Pigonių k., Musninkų vlsč., susitinka su partizanais. J. paskiriamas kuopos vadu ir organizatoriumi. KK. 07 mėn. NKVD-KGB įgaliotiniui Lietuvoje pranešta, kad Musninkų vlsč. 200 partizanų Žalio Velnio būrys. KK.
DKR išleido pirmąjį laikraštį „Tikruoju keliu". KK. 1944 10 04. 400 partizanų dalinys. Sovietinę Ukmergės apskr. valdžią apėmė panika. KK. 1944 10 06. Kazokiškėse, Vievio vlsč., užpulti sovietinės armijos kareiviai. SA. 1944 10 09. 20 partizanų būrys Vievio vlsč. susidūrė su 27 vyr. leit. kareiviais. VA. 1944 10 10. Gelvonuose pasirodė apie 200 partizanų būrys. SA.
Nuo 1944 08 02 iki 1944 12 19. Žalio Velnio būriai pasipildė 157 kovotojais. SA. 1944 12 21. Semeliškėse (Trakų apskr.) pasirodė 60 partizanų grupė. SA.
1945 01 15. LLA rajoną priskirta atkuriamam LLA Vilniaus apyg. štabui. apyg. štabą rajono štabo sudėtis liko nepatvirtinta. Vado M. įsakymu DKA štabo sudėtį įėjo: vadas ir oper. skyriaus viršininkas J. Velnias, štabo ir organizacinio skyriaus viršininkas S. ginkluotės - Jonas Urbonavičius-Svajūnas, žvalgybos -E. ūkio - Daminas Matačiūnas-Jazminas. KK.
1945 02 15. Vyr. ltn. pradėjo vadovauti 5-ajam LLA rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA apygarda. J. Misiūnas-Žalias Velnias skiriamas pavaduotoju, štabo ir operatyvinio sk. viršininku. Štabo viršininku tampa Jonas Markulis-Vaiduoklis. SA.
DKA A rinkt, dar turėjo 4 batalionus po 40-50 žmonių. aktyvių veiksmų neatliko. 1-ajam bat. vadovavo P.Petkevičius-Dramblys, 3-ajam A. Praškevičius-Narsuolis, 5-ajam V. Žukauskas-Putinas, 6-ajam K. Gurskas-Riešutas. B rinktinėje - 86 kovotojai. KS.
DKA B rinktinės vadovai A. Morkūnas-Plienas, J. Šibaila-Diedukas ir J. kaip apygardos atstovai dalyvavo ŠRL partizanų suvažiavime. kuriai priklausė ir DKA, pavadint; Karaliaus Mindaugo vardu. KS. 05 17. vadas A. Rukša-Zubrus. KS.
Pietų Lietuvos partizanai
tags: #koncepto #vienkiemis #zasliu #valsciuje