Augalų prigimties supratimas padeda žmogui siekti santarvės su savimi ir gamta. Kuo geriau ją suprantame, tuo gražesnę aplinką aplink save galime susikurti. Augalus galime suprasti ir neturėdami ypatingų botaninių žinių, tiesiog stebėdami, įsižiūrėdami, uosdami. Tačiau tie, kas kuria arba puoselėja parkus, miesto želdynus, privalo suprasti daugiau... Augalai turi savo kalbą.
Augalų kalba ir žmogaus požiūris
Kokia ta augalų kalba? Toji kalba yra prigimtinės augalo savybės. Svarbiausia suprasti, kad augalai yra tokie pat gyvi padarai, kaip ir mes. Jie gyvena, vystosi, auga, sensta, miršta... O žmonės labai dažnai apie augalus galvoja kaip apie plytas. Jiems atrodo, kad pasodins augalą ir jis visą laiką bus toks pat. Sodindami medį nesusimąsto, kad jis bus per arti gatvės, per arti namo, užstos šviesą. Kitaip sakant, žmonės pamiršta, kad medis išauga, o kai išauga, kažkodėl tampa problema... Dar liūdniau, kai tą problemą paveldi palikuonys. Tarkim, medis auga ne vietoj, užstoja šviesą, bet jį pasodino mums brangus žmogus...
Medžiai - miesto istorijos dalis
Medžiai yra miesto istorijos dalis, kaip ir seni pastatai. Mes vertiname kelių šimtų metų pastatą kaip paveldą, jį restauruojame ir saugome, tačiau į dviejų šimtų metų medį kažkodėl žiūrime kaip į grėsmę. Tai nesąžininga, nenuoseklu ir neprotinga. Medis turi itin didelę vertę. Jis ne tik mums, bet ir dešimtims kitų gyvių teikia prieglobstį. Žmonės galvoja, kad, pavyzdžiui, drevė medyje yra jo ligos požymis. O tai - normalus medžio vystymosi etapas. Mes patys esame ir dėmėti, ir skylėti, bet nepaisant to, vieni kitiems gražūs. Taip ir medis su dreve gali gyvuoti šimtą metų, o drevėje gyventi dar kas nors... Kuo senesnis medis, tuo jis vertingesnis biologinei įvairovei. O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Medelynuose suformuotuose jaunuose gražiuose medeliuose nėra vietos paukščiams perėti, juose nėra ertmių kitai gyvybei rastis. Senas medis - didelis, didžiulė jo lapų masė švarina orą, o šakos ir lapija yra tinkama aplinka įvairiems gyventojams. Yra posakis, kad gamta nemėgsta tuštumos. Jei kažką iš savo aplinkos išvejame, būtinai kuriasi kitos gyvybės formos, kurios nebūtinai mums palankios, pavyzdžiui, grybai ar mikrobai.
Harmoninga bioįvairovė dideliame mieste
Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jam reikia želdynų, nes jie kompensuoja mūsų sukuriamą taršą. Triukšmas, kvapai, kietosios dalelės, rūgštūs lietūs - medis sugeba sugerti beveik viską, išvaduodamas mus nuo šių blogybių. Ar gali būti geriau?! To negali užtikrinti jokie filtrai. Kartais pastebime, kad miestuose medžiai būna pajuodę, jų lapai padengti juodom apnašom. Jei jos nenusėstų ant lapų, mes jomis kvėpuotume, jos nusėstų ant mūsų odos, mūsų namuose. Pasaulyje jau sukurtos metodikos, kaip paskaičiuoti medžio teikiamą naudą, net finansinę jo vertę - kiek jis išskiria deguonies, kiek sugeria toksinų. Kuo daugiau medžių auga, tuo brangesni tame rajone esantys butai, o kuo brangesnis butas, tuo daugiau jo savininkas sumoka mokesčių į miesto biudžetą. Tad želdiniai daro tiesioginę įtaką ir miesto biudžeto pajamoms... Protingai suplanuoti želdynai nereikalautų ypatingos priežiūros. Senas medis pats savaime yra tarsi atskiras pasaulis.
Parkai - gamtos grožio atspindys
Parko paskirtis - parodyti ir supažindinti su tuo, kas geriausia ir gražiausia gamtoje. Europoje parkų kultūra kėlėsi į miestus, o miestų želdiniai vystėsi pagal parkų kultūrą. Mums ir čia nepasisekė, miestai vystėsi sau, o parkai - sau. Be to, prisiminkime tarybinių laikų auklėjimą: viskas, kas iš dvaro, taip pat ir parkai, buvo suvokiama kaip blogis. Todėl mes turėjome tik miško parkus. Ir miesto parkai buvo panašūs į miško parkus, tik su šaligatviais. Norisi tikėti, kad dabar esame protingesni ir suprantame, kad parkui turi atsirasti vietos ir mieste.
Lietuva ir parkų kultūra
Svečiose šalyse istorinius želdynus, parkus matome kiekviename žingsnyje, nes tai visais laikais buvo suvokiama kaip vertybė, ypatinga miesto puošmena. Lietuvoje net turime miestą, prasidėjusį nuo parko. Taip grafas Vladislovas Tiškevičius XX a. pradžioje kūrė Lentvarį. Jame išlikę maumedžiai ir juodosios pušys - Tiškevičių laikų parko likučiai.
Ko miesto želdintojai galėtų pasimokyti iš parkų?
Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Didžioji dalis parkų augalų - vietiniai, bet esama ir mūsų kraštams nebūdingų medžių, krūmų, gėlių - jais tenka rūpintis daugiau... Greta pasodinus totorinį ir vietinį sausmedį, sukuriamas ypatingas grožis, nes mūsiškis žydi baltai ir geltonai, o totorinis - rausvai. Toks derinys gamtai nėra būdingas, todėl palieka mums įspūdį. Be to jis pritraukia daugybę vabzdžių, o juos kažkas lesa... Formuojasi mitybos grandinė, kartu ir biologinė įvairovė. Ji ne tik turi teisę čia būti, bet ir sukuria parkui pridėtinę vertę. Juk tūkstančiai žmonių važiuoja stebėti paukščių, grožėtis pražydusiais augalais. Yra ir tokių, kurie keliauja po pasaulį, stebėdami šikšnosparnius.
Bioįvairovė ir jos svarba
Kodėl senuose parkuose gyvena šikšnosparniai, o kitur jie nyksta? Todėl, kad parkuose yra ne tik drevėtų medžių, bet ir senų pastatų su rūsiais ar palėpėmis, kuriuose šie gyvūnai mėgsta įsikurti, o želdiniuose yra atvirų erdvių, tinkamų medžioti vabzdžius. Nemažai paukščių peri ne medžiuose, o krūmuose ir žolėje, jiems taip pat reikalingos parko erdvės, pakrūmės.
Pagarba gamtai
Kai žmogus kokį medį pavadina menkaverčiu, dažniausiai klausiu, o ar jis pats yra vertingas? Dažniausiai įsižeidžiama. Tada paaiškinu, kad kitame pasaulio krašte gyvenančiam žmogui mes esame beverčiai, nes jie nieko apie mus nežino. O tiems, su kuriais gyvename, esame brangiausi pasaulyje. Taip ir su krūmu: mums jis gali būti menkavertis, bet kažkam - namai...
Svetimžemiai augalai
Dažniausiai mums viskas, kas kitoniška, iš užjūrio, atrodo vertinga. Kaip ir užsieniečio nuomonė dažnai atrodo vertesnė dėmesio... Reikia žinoti, kad jei augalas nebūdingas mūsų kraštui, jam reikės daugiau priežiūros. Štai pušis auga pati, o introdukuotu augalu reikės rūpintis. Kita vertus, atsiranda vadinamųjų invazinių atvežtinių augalų, kurie pradeda labai intensyviai plisti, tad tenka su jais kovoti.
Parkų kūrėjų išmintis
Parkams svarbi augalų įvairovė. Tam jie ir buvo veisiami. Eduardas Fransua Andrė kūrė taip, kad didžiąją parko dalį sudarytų vietiniai augalai, o introdukuoti turėjo juos papildyti. Kiti parkų kūrėjai sodino daugiau atvežtinių, kartais - vien svetimžemius. Galime į gėlių darželį atsinešti pievų gėlių, jas prižiūrėti ir taip sukultūrinti (dabar tai gana madinga), tačiau vis tiek norime kažko ryškesnio, neįprasto. Peizažinio parko principai įpareigoja augalus komponuoti taip, kad kompozicijos atrodytų natūraliai. Bet tarp mūsų žalialapių medžių įterpus tokį, kuris trumpam nusidažo raudonai, sukuriamas netikėtas įspūdis. Užutrakio parke auga paprastojo klevo Švedlerio forma, kuri pavasarį dviem trims savaitėms pasipuošia tamsiai raudona spalva, kuri palaipsniui pažaliuoja, ir medis tampa nebeatskiriamas nuo paprasto klevo. Kaip į namus atnešta gėlių puokštė.
Seni pasirinkimai
Močiučių sodybose esame pratę matyti senas alyvas ar jazminus. Miške mes jų nerasime, nebent prie kolektyvinių sodų, kur dabar net bambukai peržiemoja. Alyvos ir jazminai taip pat yra atvežtiniai augalai, bet jie tapo savais, prigijo. Be to, jie neplinta į gamtą - auga ten, kur pasodino žmogus. Tai tobulas senas pasirinkimas. Rožes auginti sunkiau. Tai lepūnė, pietų augalas, jai pas mus per šalta, per drėgna, per mažai saulės. Taigi, prieš sodindami turime pasverti, ar šio augalo grožis vertas įdėto darbo. Ar norime daugiau laiko praleisti parke dirbdami, ar džiaugdamiesi juo?
Parkų priežiūra
Parkas, skirtas ramiam poilsiui, dažnai tampa nuolatinio triūso reikalaujančia vieta ir nuolat birbiančių mechanizmų sala. Dalgiu šienauti nebemokame, nieko rankomis dirbti nebenorime, todėl parko tvarkymas dažniausiai siejamas su technika. O tai jau neteisinga. Verta susimąstyti, gal auginame per daug introdukuotų augalų, reikalaujančių karpymo, purenimo, tręšimo, ravėjimo, nuolatinio purškimo nuo kenkėjų. Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, nupurškus augalus nuo vieno lapus graužiančio kenkėjo, jie tampa nuodingi visiems vabzdžiams. Tai bėda. Civilizuotuose kraštuose visuomeniniuose želdynuose jau draudžiama naudoti agresyvias chemines medžiagas, nes jos žalingos viskam, kas gyva. Prieš šimtą ar daugiau metų apie chemikalus nebuvo kalbos, o parkai klestėjo. Nes buvo protingi kiekiai augalų, geriau mokėta augalų kalba, suprasta, kam kiek reikės priežiūros, o kam ji bus visiškai nereikalinga, kas ir po šimto metų bus toks pat gražus. Ankstesniais laikais viskas buvo daroma rankomis (dvaras turėdavo daug gyventojų, net ir vaikai galėjo ravėti parko takelius), ir visi darbai turėjo būti pabaigti anksti ryte, kad atsibudus šeimininkams parke nebebūtų pašalinių. Dabar paryčiais nebesikeliame, o kai dirbame kiaurą dieną, tuo metu, kai parke yra lankytojų, - tai blaško, parkas nebeatlieka savo paskirties. Grožis, poilsis ir harmonija. Žmogus parke turėtų rasti vietą pabūti su savimi. Parkai dažnai yra arčiau mūsų nei kita gamta ir puikiai mums ją pakeistų. Bet jei toje aplinkoje ūžiama, purškiama, jaučiamas degalų kvapas, apie kokią harmoniją galime kalbėti?
Žydinčios pievos
Anksčiau žolę parke pakakdavo nupjauti tik kartą per metus. Dauguma tų pievų žolių auga natūraliai, jos papildytos tik viena kita užjūrio žolele. Pavyzdžiui, krūminiu kiškiagrikiu, kurį turime Užutrakyje. Jis auga kartu su mūsų dobilais, baltagalvėm, dirvuolėm, miglėm ir smilgom. Jei nori turėti žydinčią pievą, užtenka ją šienauti vieną kartą, daugiausiai - du kartus. Intensyviai pjaunant, per dvejus metus natūralią pievą galima sunaikinti. O jei nori turėti žalią veją, pjauti žolę reikia nuolat. Pavyzdžiui, žaliai vejai daug palankesnis Anglijos klimatas, ji ten lengviau prižiūrima, nes žiema yra trumpesnė, ne tokia ryški temperatūrų kaita, nesiveisia pelėsiniai grybai. Beje, ir ten ji nėra tokia žalia, kaip įsivaizduojame - joje ir saulutės, ir dobiliukai žydi. E. F. Andrė kurtuose parkuose žalia veja tebūdavo prie rūmų. Baltagalvės (vadinamas ramunėmis, „myli-nemyli“), įvairių rūšių dobilai - balti, raudoni, rausvi, mėlynos veronikos, rausvai baltos saulutės, geltoni vėdrynai, mėlynos liucernos ir katilėliai... Daug tų augalų - nuo visiems įprastų iki įrašytųjų į Raudonąją knygą. Svarbios ir varpinės žolės („smilgos“). Pavyzdžiui, miškinės šunažolės. Mums geriau pažįstamos paprastosios šunažolės.
Lietuvos gamta literatūroje
Šioje kalboje kalbama, kad gamta ir žmogus Lietuvos literatūroje atskleidžia be galo didelį ryšį, kuris nusako kokia gali būti stipri meilė tarp gamtos ir žmogaus. Lietuvos rašytojai tai parodo per įvairius aspektus, pabrėžia gamtos detales ir būdvardžiais nusako tikrą gamtos grožį, taip sujungdami gamtą ir žmogų, kaip neatsiejamą dalyką. Vienas iš Lietuvos rašytojų Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai“ atskleidžia žmogaus santykius su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai: būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kristijonas Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Taip puikus pavyzdys, kaip žmogus yra susietas su gamta. Gamta jo gyvenimas, jo pragyvenimo šaltinis. Šis kūrinys atskleidžia žmonių gyvenimo ritmą, jų meilę gamtai, o pats žmogus yra tiesiog susietas su gamta. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje taip pat atskleidžiama labai stipri meilė gamtai, ypač tautos gamtai. Taigi šiuose kūriniuose atskleidžiamas ypatingas gamtos ir žmogaus ryšys, Lietuvos literatūros rašytojai gamtos grožį perteikdami per pasiilgimą, būrus ir kt.
Želdynų svarba miestams ir gyventojų gerovei
Bendras skirtingų miestų visuomenininkų, visuomeninių grupių keliamas klausimas galėtų būti būtinybė pritaikyti miestus klimato krizei. Šis orientyras leistų permąstyti želdinių vaidmenį ir vertę. Naikindami savo žaliąją infrastruktūrą atsiduriame taške, kuriame kadaise buvo kiti Europos didmiečiai, dabar vykdantys apželdinimo programas. Kone didžiausią nerimą ir aplinkosaugininkams, ir visuomenei kelia planuojamas medžių iškirtimas, apskritai tapęs skausmingu visuomenei klausimu. Aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus, buvęs savivaldybės tarybos narys, iš tiesų atkreipė dėmesį, kad projektuotojai tarsi vertina tik viršutinę medžių dalį. Ir apskritai miestų projektuose į medžius žiūrima kaip į tam tikrą baldą - gali pastumti, kur nors atsodinti, gal neatsodinti. O tai turi būti prioriteto klausimas, nes šiuo metu Europos miestai vienas po kito priima adaptavimosi prie klimato kaitos programas - ir šalies, ir miestų mastu. Pagrindinis punktas tose programose - žaliosios infrastruktūros plėtra, apželdinimas. Visa tai rodo gebėjimą mąstyti apie tai, kas yra šalia tavęs ir kas gali nukentėti nuo tavo neapgalvotos veiklos.
Gamta - įvykių vieta
Gamtoje visuomet pamatysi mažų ir didelių įkvepiančių epizodų. Ir jie netikėti, neužprogramuoti. Jie praplečia mūsų miesto patyrimą. Gamtos ir miesto žaismas - Vilniui būdingas požymis. Todėl kai vilniečiai pajunta, kad norima atverti architektūros objektus naikinant gamtą - jiems tai tampa natūraliai nepriimtina. Nes jaučiame, kad iš mūsų atimamas mūsų miestas. Jeigu nepavyksta dialogas su atsakingomis institucijomis, jeigu jos pamiršta, kad atstovauja viešajam interesui, tokiu atveju belieka kreiptis į teismus. Svarbus ministerijų aktyvumas. Juk įstatymų vykdymo kontrolės funkcijos yra ministerijų rankose.
Ekologinė katastrofa ir gamtos samprata
Nežinau, kaip Jums, bet man žodis „ekologija“ pirmiausia siejasi su žodžiu „katastrofa“. Ir tai nėra viso labo asociacija. Ekologinė katastrofa nėra tik žmonių reikalas. Tai - visą gyvybę Žemėje aprėpti galintis ateities scenarijus, kuris nykstančiomis gyvūnų rūšimis, augančia tarša, tirpstančiais ledynais ir krintančiais medžiais kuriamas jau daugelį šimtmečių. Žmogiškojo spektaklio kulminacija dar rodosi nepasiekta, nors atomazga gamtai daugiau mažiau aiški. Tačiau kas iš tiesų yra toji gamta ir kaip ją suprantame? Kiek ši samprata universali ir teisinga? Ar gamta mums išoriška, ar visgi mes esame neatskiriama jos dalis?
Filosofo misija
Filosofo darbas homeopatinis - jis turi apmąstyti tai, kas atrodo kaip nuodas, ir paversti į tai, kas nekenksminga. Tai labai svarbu, kadangi šiuo metu susiduriame su daugybe socialinių ir ekologinių problemų, kylančių iš vidinių šioms sritimis būdingų prieštarų bei bandymų jas išspręsti vienareikšmiškai. Mes pagaminome daugybę ekologiškai žalingų ciklų ir nesėkmingai bandome jų atsikratyti. Tačiau šios prieštaros nėra tik ekologinės ir socialinės - jos tuo pačiu yra loginės ir filosofinės.
Ekologinis mąstymas
Neįžvelgiu jokios geros priežasties, dėl kurios mes turėtume minėtu plyšiu tarp būties ir jos atrodymo apriboti visą pasaulį. Tai neturi jokios prasmės. Visi argumentai, kurie grindžia tokį pažiūrį, yra, heidegeriškai pasakius, ontiniai.
Žmonijos ateitis ir ekologinė katastrofa
Gali būti, kad dalis šio klausimo tam tikra prasme ir yra atsakymas. Man atrodo, kad svarstant šį klausimą labai svarbu neatmesti galimybės, kad ateities pasaulis bus visiškai kitoks nei manome ar galėtume pamanyti. Tai - vienas iš svarbiausių mano filosofijos aspektų: išlaikyti skirtumą tarp atrodymo ir buvimo, tarp esaties ir būties, galimybę, kad dalykai iš tiesų yra visiškai kitokie nei, kad mums atrodo. Ir nors mes negalime daiktų pačių savaime tiksliai nusakyti ar apibrėžti, negalime ir to nesiimti.
Ekologinės vertybės vaikams
Netrukus „Raganiukės teatre“ pristatomoje Jurgos Ivanauskaitės kūrinio vaikams „Stebuklinga spanguolė“ inscenizacijoje atsiskleidžia viena opiausių šių laikų temų - ekologija. Ji pasirodo iš laikui nepavaldžios lietuvių tautos pasaulėžiūros, bet didžiausią garsą pasiekia šiomis dienomis. Iš senovės besidriekiančiais lietuvių santykio su gamta mitologiniais vaizdiniais kalbantis kūrinys sėkmingai integruojasi į pasaulinę gamtos apsaugos tematiką, perteikia lietuvių gamtos žodį ir ekologines vertybes vaikams ir jų tėvams.
Pagarba ir meilė gamtai spektaklyje
Svarbiausias dalykas, kurį noriu perteikti spektaklyje, yra pagarba ir meilė gamtai. Visi spektaklio personažai yra gamtos personifikacijos, kurias Jurga Ivanauskaitė nupiešė pasitelkdama savo didelę vaizduotę. Tai kūrinys apie gamtą, kuri kalba ne bet kaip, bet lietuviškai. Lietuviškumas yra kita didelė „Stebuklingos spanguolės“ vertė. Žiūrovai pamatys ir išgirs apie tyriausią Lietuvos uogą, bus perkelti į Čepkelių raistą, kuriame gyvena gamtos galia. Spektaklis kaip ir pats kūrinys bus labai jusliškas, sakyčiau, melodingas, skanus, kvėpuojantis šokantis dangaus ir žemės šokį, liečiantis mūsų jausmus, kalbantis apie visiems rūpimą patirtį. Iš kitos pusės, spektaklyje yra kalbama apie labai rimtus dalykus - žmogaus besaikį gamtos išnaudojimą ir ją lydinčią ekologinės krizės grėsmę.
Spektaklis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems
Mažiesiems reikia padėti suprasti, kad gamta yra žmogaus namai, ir ne tik, gamta yra mūsų draugas. Suaugusiems reikia priminti, kad atsakomybė prieš vaikus, aplinką, kurioje jie auga, labai stipriai priklauso nuo jų . Pažvelgę į gamtos sielą, į jos pokalbį su vaiku suaugusieji gali vėl atrasti tą amžiną vaiko tyrumą savyje, kuris gimdo stebuklus. Atsakomybė ir tyrumas yra kelias į vaiko ir suaugusiojo pokalbį.
Vaikas yra būsimas mūsų šalies pilietis
Juk vaikas yra būsimas mūsų šalies pilietis, jis dar nesuterštas, jis turi erdvės sukurti kitokį šviežią pasaulį. Gaila, kad vartotojiška visuomenė kreipia mūsų vaikus greitų malonumų linkme. Tai yra dar vienas argumentas, kodėl svarbu statyti „Stebuklingą spanguolę“ - ji yra ne tik iškilios lietuvių autorės, J.
| Aspektas | Argumentai |
| Biologinė įvairovė | Senesni medžiai, parkai ir kitos natūralios teritorijos palaiko didesnę bioįvairovę, kuri yra svarbi sveikai aplinkai. |
| Oro kokybė | Medžiai sugeria teršalus ir išskiria deguonį, taip gerindami oro kokybę miestuose. |
| Psichologinė gerovė | Buvimas gamtoje mažina stresą ir gerina psichologinę sveikatą. |
| Kultūrinis paveldas | Seni medžiai ir parkai yra miesto istorijos dalis ir turėtų būti saugomi kaip kultūrinis paveldas. |
| Ekonominė nauda | Želdiniai daro tiesioginę įtaką nekilnojamojo turto vertei ir miesto biudžeto pajamoms. |
| Švietimas | Parkai ir natūralios teritorijos suteikia galimybes mokytis apie gamtą ir aplinkosaugą. |
tags:
#ar #gamta #gali #buti #vertybe