Atrodytų, jog kūdikio laukimas yra apipintas džiaugsmu ir teigiamomis emocijomis. Ar tikrai visais atvejais? Sakyčiau, kad taip. Žinoma, viskas priklauso nuo mamos fizinės sveikatos, šeimos santykių ir visko, kas buvo iki tol. Laukimas visada yra džiugus, tik reikia žinoti, kad susidursime su daugiau sunkumų jau atsiradus vaikeliui.
Kaip valdyti pyktį su vaiku
Psichologų patirtimi pagrįsti patarimai ir rekomendacijos, galbūt, padės jums sumažinti negatyvių jausmų vaiko adresu kiekį - jausmų, kurie kyla, kai jis neklauso, netinkamai elgiasi - ir tapti ramia mama, kiekvieną dieną džiaugtis motinyste.
Iš asmeninės patirties žinau, koks destruktyvus yra pyktis. Ypač, kai nežinai, kur jį išlieti. Atrodo, kad viduje liepsnoja gaisras, kurio neįmanoma niekuo užgesinti. Ir dar nemaloniau, jeigu pyksti ant savo vaiko.
Štai jis stovi, toks artimas ir mylimas, taip ilgai lauktas… Tik elgiasi siaubingai, šaukia, rodo kaprizus, ir norisi arba kiaurai žemę prasmegti arba gerokai jį papurtyti. O paskui užplūsta kaltės banga, savigrauža: „Aš bloga mama!“
Ar yra išeitis iš tokių situacijų?
Išeitis, žinoma, yra. Būtina iš pradžių išsiaiškinti pykčio priežastis. Juk pats vaiko nusižengimo faktas nebūtinai turi sukelti emocijų audrą. Greičiausiai prisideda šalutiniai faktoriai. Pamėginkime išsiaiškinti.
Kodėl pykstame ant vaikų?
- Bejėgiškumo ir gėdos jausmas. Kai vaikas staiga ima elgtis neadekvačiai, ypač viešose vietose, mama dega iš gėdos dėl jo, o pirmiausiai dėl savęs, tokios „neidealios“. Negalėdama nieko pakeisti, ji pradeda pykti.
- Nepasiteisinę lūkesčiai. Tėvai prisikuria sau krūvas lūkesčių - štai taip vaikas elgsis, štai tokiu užaugs ir t.t. Ir jei staiga mažylis pasirenka sau kitą kelią, nedemonstruodamas tų charakterio bruožų, kurių norėtųsi tėvams, savaime aišku, sukelia tėvų pyktį.
- Pyktis „ne tuo adresu“. Kartais mama gali perkelti vaiko adresu jausmus, kuriuos jaučia visai kitam žmogui. Darbe ją aprėkė viršininkas, autobuse kažkas užlipo ant kojos? Tačiau nei darbe, nei autobuse atsikirsti nesaugu, o namuose to padaryti niekas netrukdo. Atpirkimo ožiu tampa pats mažiausias ir negalintis apsiginti.
- Banalus nuovargis. Kai ištisą dieną sukiesi kaip voverė rate, užsiplieksti pykčiu galima nuo menkiausios smulkmenos. Viskas ir visi pradeda erzinti, trukdyti, susikaupia pyktis, kartais - net įniršis ir įsiūtis.
- Laiko stoka sau ir savo pomėgiams. Kai šeimoje gimsta mažylis, mamai tenka pertvarkyti visą savo gyvenimo erdvę. Ji jau nebegali skirti tiek laiko kaip anksčiau savo reikalams, pomėgiams. Štai ir pradeda kauptis širdyje nepasitenkinimas dėl tokių apribojimų, kuris laikui bėgant išsilieja ant vaiko.
- Draudimas jausti neigiamas emocijas. Jeigu mama nuo vaikystės įprato slopinti negatyvą, jis kaupiasi ir kartas nuo karto prasiveržia.
- Asmenybės problemos. Neretai tai slypi neišspręstose mamos problemose - konfliktuose su savimi ir artimaisiais, neišgyventame skausme, smukusioje savivertėje, depresijoje. Gimus vaikui, tai niekur nedingsta, neretai netgi paaštrėja ir pavirsta pykčiu ant visų ir visko.
Ką daryti?
Kad sumažintume pykčio protrūkių ant vaiko skaičių ir laikui bėgant visai jų išvengtume, psichologai rekomenduoja tokias taisykles:
- Leiskite sau būti tiesiog mama. Ne idealia, ne robote, o tiesiog pakankamai gera mama. Turinčia teisę jausti įvairias emocijas. Jei netgi mažylis išmušė iš vėžių ir jūs nesusivaldėte, nekoneveikite savęs, o tiesiog atsiprašykite vaiko. Ir jis jus supras.
- Užkirskite kelią negatyviems momentams. Nereikia provokuoti mažylio, paliekant jam prieinamus uždraustus dalykus. Taip, jis jau puikiausiai supranta žodį „negalima“, tačiau jis vis dar vaikas ir įgimtas smalsumas gali nugalėti jūsų draudimus.
- Leiskite sau poilsį ir mėgstamus užsiėmimus. Ir nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Netgi situacijoje, kai visiškai nėra kam pabūti su vaiku, galima paprašyti, kad tėvas valandą ar dvi pasivaikščiotų su vežimėliu, o jūs gausite galimybę tiesiog pagulėti vonioje ar paskaityti knygą. Trumpiau tariant, liaukitės aukotis ten, kur šito visiškai nereikia ir kai būtina atgauti jėgas. Jeigu vakare jaučiatės pavargusi - atidėkite buitinius darbus rytui, tai bus kur kas protingiau, nei mirti karžygio mirtimi priešais neplautų indų kriauklę.
- Nuoširdžiai demonstruokite savo jausmus. Jeigu atvirai pasakysite vaikui, kad pykstate, jis supras, išgirs ir atsilieps. Juk jis nėra abejingas jūsų jausmams. Jei tik, žinoma, leidžiate ir jam atvirai reikšti savus. Kitaip sakant, nutylėti, slėpti, slopinti pyktį beprasmiška. Geriau raskite būdą konstruktyviai jį pademonstruoti. Padaužykite bokso kriaušę, suplėšykite šūsnį popieriaus lapų, išeikite viena pasivaikščioti, ir nepamirškite paaiškinti vaikui, kodėl jis neteisus ir aptarti su juo situaciją. Tai padarykite jau vėliau, kai nusiraminsite.
- Tvarkykite savo asmenybės problemas. Galima padaryti tai pačiai, naudojantis konkrečiomis metodikomis ir pratimais. Arba kreipkitės į specialistą. Dažnai atsitinka, kad mama, susitvarkiusi savo problemas, nustoja pykti ant vaiko taip stipriai ir dažnai kaip anksčiau. Tiesiog vaiko elgesys nustoja „kabinti“ tas sielos stygas, kurios rezonavo ir kėlė pyktį.
- Leiskite vaikui būti vaiku. Tai reiškia, suteikti galimybę kartais daryti kažką ne taip, rodyti kaprizus, netgi pažeisti draudimus. Trejų metų vaikas, žinoma, jau suvokia leistinas ribas, tačiau suprasti ir jų laikytis - visiškai skirtingi dalykai. Duokite vaikui laiko išmokti valdyti ir kontroliuoti savo elgesį.
- Įsiklausykite. Stebėkite vaiko savijautą bei nuotaikas, jo elgesį. Jeigu jis pavargo ir pasirengęs kaprizams - užkirskite kelią tokiam elgesiui, nuraminkite mažylį. Jūs pati geriausiai žinote, kas būtent tinka mažajam.
Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos
Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai, mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti.
Mokslininkai atliko daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu emociniu intelektu, jau darželyje skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet ir kitų emocijas.
Toks vaikas, pamatęs, kad kitas liūdi, prieis ir jį apkabins, paglostys. Ras bendrą kalbą ir su darželio auklėtojomis, ir su mokyklos mokytojais. Beje, jie jau ir kūdikystėje yra kitokie: prikausto savo šypsena, bandymu bendrauti, geriau supranta mamą, jos balso intonacijas.
Vėliau, jeigu šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors emocinis intelektas yra ir prigimtinis, jį taip pat galima ugdyti.
Jeigu tėvai savo jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš pykstu”, „liūdžiu”, „džiaugiuosi”, vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi įvardinti jausmus.
Dar labiau išprusę tėvai vaikui, kai šis, pavyzdžiui, nukrenta ir susimuša, pasako: „dabar tau skauda, todėl verki” arba „tau liūdna, todėl verki”. Taip auklėjami vaikai jau darželyje puikiai moka įvardinti savo jausmus.
Normalu, kad šeimoje tėvai ir pykstasi, ir džiaugiasi, ir apsikabina, ir pasibučiuoja.
Emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą, tvarkytis su pykčiu.
- Pyktis. Pagrindinė jo funkcija yra ginti savo teritoriją, nors tai skamba labai archajiškai. Pykčio funkcija yra iki šiol gynybinė. Mes supykstame, kai kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką nors daryti. Štai, jeigu užsidega automobilio lemputė, signalizuojanti, kad tuoj baigsis kuras, mes važiuojame į degalinę ir jo prisipildome. Negi perspėjimas yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.
- Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes bijome per arti prieiti.
- Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.
- Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu, pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti, dalintis laime su kitais.
Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos patyliukais „ardo” ir alina organizmą.
Mokome reikšti jausmus
Jeigu jūsų mažylis supyko ir paspyrė kėdę, pirmiausia pasakykite jam: „tu supykai”, o po to būtinai paaiškinkite, kad kėdė čia niekuo dėta, ji nieko nepadarė, kitą kartą derėtų būti atsargesniam ir kėdę apeiti arba lėčiau bėgti.
Jeigu vaikas įspyrė mamai arba tėčiui, jam taip pat reikia pasakyti: „tu supykai. Bet net tada, kai pyksti, negalima skaudinti ir mušti kitų žmonių”. Taip mažylis yra mokomas pažinti savo emocijas ir jas reikšti. Ne spardymu, o kitokiais būdais.
Taip pat akcentuokite, kai mažylis džiaugiasi ar liūdi.
Kaip pranešti pirmajam vaikui apie šeimos pagausėjimą?
Kol vaikelis yra pilvelyje, svarbus yra pasiruošimas ateičiai. Pranešti geriausia tada, kada pranešame ir kitiems aplinkiniams. Pranešame jiems tam, kad galėtume laukti kartu. Labai svarbu, kad vaikas suvoktų, jog tai yra dar vienas šeimos narys, o ne mamytės ir tėvelio kitas vaikas. Būtent toks pasakymas yra neatleistina klaida, galinti pakenkti santykiams šeimoje ir ryšiui su vyresnėliu.
Taigi, svarbu pranešti kuo anksčiau. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kaip mes pasakome vaikui apie šeimos pagausėjimą, geriausia jam paaiškinti, kad tai bus šeimos dalis, pavyzdžiui: „mūsų šeimoje atsiras dar vienas šeimos narys“.
Galime vykdami į ligoninę pasiklausyti širdelės, pasiimti kartu su savimi broliuką arba sesutę, kad jis irgi dalyvautų laukimo procese, kad mes viską pasakotumėm kuo tiksliau ir realistiškiau, kaip viskas bus, nes patys tėvai dar nežino, ko tikėtis, tai ką kalbėti apie vaiką, nes maži vaikai dažnai įsivaizduoja, kad gims jo amžiaus vaikas ir jie galės žaisti, bet, deja, gimsta kūdikis, visai priklausomas nuo mamos ir tėčio, todėl vaikui tai reiškia konkureciją: mažiau dėmesio, mažiau žaislų.
Ar įmanoma tą dėmesį paskirstyti taip, kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas?
Mes nepasidvigubinsime, tačiau mes galime padaryti kelis žingsnius, kad vaikui šeimos pagausėjimas tik į naudą išeitų. Svarbu iš karto su vaiku kalbėti, pasakoti, taip pat galima jau po truputėlį pratinti, kad gimus kitam vaikučiui, reikės kažkuo dalintis, pavyzdžiui, jei einame į parduotuvę pirkti žaisliuko, tuo pačiu galime pirkti žaisliuką ir broliukui arba sesutei, taip vaikui bus lengviau priprasti prie pasikeitimų, jeigu mes skaitome pasaką, tai vieną galime leisti išsirinkti pilve esančiam vaikučiui, o kitą jau vaikui.
Galima pradėti vaikui pasakoti, kad jis galės padėti, kad bus labai svarbus visame procese. Kalbėdami su pilve esančiu vaikeliu, mes galėsime sakyti: „tau labai seksis, nes turėsi patį geriausią brolį, sesę“.
Bet ar reikia kalbėti vien tik iš teigiamos pusės, ar reikėtų papasakoti apie galimą realybę?
Meluoti nereikėtų, nes kuo didesnis lūkesčių ir realybės neatitikimas, tuo labiau mes nusiviliame. Visko rožine spalva nereikėtų spalvinti, nes po to bus smūgis, kai gaus ne tą, ko tikėjosi, tačiau labai niūriai irgi nereikėtų pasakoti, nes mes taip vaiką tarsi nuteiksime. Geriausia pasakyti, kad viskas bus gerai, sesutė ar broliukas nori tave pamatyti, bet gali būti visko.
Jei iki gimstant antrajam ar trečiajam vaikui mokėmės spręsti konfliktus bei problemas, jei žinome, kad gyvenime nėra viskas taip, kaip nori, tai tuomet mes galime priminti vaikui, kad visuomet buvo kažkokių problemų, sunkumų, tačiau mes jas sprendėme, tai ir toliau galėsime jas spręsti.
Kas gali nutikti bei ko nereikėtų bijoti, yra tai, ką girdžiu iš klientų, kai, pavyzdžiui, vaikai tėvų klausia, ar gali brolį arba sesutę prie konteinerio palikti O kaip paaiškinti, kad atgal nebeatiduosi? Šioje vietoje neverta ginčytis, daug svarbiau parodyti vaikui, kad jo jausmas yra išgirstas ir į jį sureaguota, o mainais jam duoti daugiau dėmesio, nes iš tikrųjų vaikas supranta, kad sesutė ar broliukas nebegrįš atgal, tiesiog tai sakoma iš emocijos.
Visą tai reikėtų priimti kaip natūralų dalyką, nereikėtų nei pykti, nei kaltinti ir taip pat nereikėtų kaltinti savęs. Mano patirtis rodo, kad jeigu išliekame kantrūs ir įtraukiame vaiką į tą procesą, tikrai vėliau susiklosto puikūs santykiai.
Labai įvairiai, tačiau dažniausiai per pirmuosius kelis mėnesius ar per pirmuosius metus įvyksta pripratimas. Kas dar yra svarbu, tai kad prieš gimstant vaikui, kiti, jau gimę vaikai, praleistų daugiau laiko su tėčiu, nes kaip bebūtų, mama praleis daugiau laiko su naujagimiu, tai kad pokyčiai neužkluptų netikėtai, reikėtų po truputį pratinti vaiką prie individualaus laiko su tėčiu, bet mama taip pat neturėtų pamiršti indivudualaus laiko su vyresniaisiais.
Reikėtų paklausti vaiko, ko jis norėtų, vienam vaikui užtenka piešti kartu, o kitas norės kur nors išeiti. Čia svarbiausia ne materialūs dalykai, o suvokimas, kad mama ir tėtis yra kartu, pasaulyje, kuris man yra svarbus. Tai reikalinga tam, kad nenusileistume į kraštutinumus - vaikas yra vyresnis, vaikas yra pagalbininkas.
Taip pat labai svarbu, kad tos taisyklės, kurios buvo prieš tai, liktų ir vėliau, nereikėtų nuolaidžiauti, norint išpirkti savo kaltę, dėl to, kad ribos yra tas dalykas, kuris kuria vaikui saugumą, iš kitos pusės, vaikas gali mokytis netinkamais būdais pasiekti savo tikslų.
Taip pat svarbu, kad kai mažasis pradeda vaikščioti ir imti žaisliukus, nelieptume nuolat nusileisti, nes tas neteisybės jausmas gali lydėti vėliau gana ilgai, tad reikėtų palaikyti kiek įmanoma vienodas taisykles.
Vaikai, laukdami mažesnio broliuko ar sesutės atėjimo, pradeda regresuoti. Ar tai normalu ir ar tai užtrunka?
Viskas priklauso nuo vaiko. Be abejo, tai yra labai normalus dalykas, jeigu jis neužtrunka ir jei jis nepradeda trukdyti vaiko gyvenimui ir raidai.
Taip vyksta, nes vaikas mato, ką jam reikia daryti ir kaip elgtis, kad gautų daugiau dėmesio ir daugiau meilės, mes tai turėtumėm priimti natūraliai ir nepykti, tačiau taip pat reikėtų pabandyti patenkinti vaiko meilės ir dėmesio poreikį kitokiais būdais. Jeigu vaikas jau yra kalbantis, tuomet tiesiog viską reikėtų aiškiai įvardinti ir pasikalbėti, paaiškinti, jog jam nereikia vaidinti mažesnį, nes jis ir taip gali gauti dėmesio ir meilės.
Taip pat labai svarbu, kad vaikui vyresniojo statusą pateiktume kaip galią, nes vaikas gali to nesuprasti ir nematyti, todėl jam galima įvardinti pavyzdžius, kurie priverstų jį jaustis labiau suaugusiu, įgalintų daryti tam tikrus dalykus, kurių mažasis broliukas arba sesutė dar negali.
Mamos dažnai sako, kad gimus antrajam kūdikiui, pirmasis staiga tampa labai didelis. Ar iš tiesų reikėtų įdarbinti vyresnįjį vaiką?
Šiek tiek galima būtų, tačiau reikia stebėti, ką tai teikia vaikui. Jeigu vaikas gauna iš to pozityviąją galią, tai yra puiku, nes jei žmogus neturi pozityvių galių, jis jas bando atrasti negatyviai, pavyzdžiui: numeta, sudaužo ir tada jau visas dėmesys tenka jam, tad jei mes vaiką įgaliname, siekdami suteikti jam pozityvių galių, viskas yra gerai, tačiau jei mes tai darome dėl savo patogumo - tas nėra gerai.
Šis procesas turi būti ne tiek patogus mums, kiek reikalingas pačiam vaikui.
O ko patys vaikai nori iš tėvų?
Meilės ir dėmesio. Dažnai vaikams atrodo, kad tėveliai tik prie mažojo liečiasi ir skiria dėmesio. Taip pat vaikams atrodo, kad jie visada lieka kalti.
Arba, pavyzdžiui, jei įvyko konfliktas: mažasis trinktelėjo, vyresnysis trinktelėjo atgal, kaltu liko vyresnysis.
Taip pat vaikai labai nori laiko. Praktikoje prašau vaikų įsivaizduoti svajonių dieną ir dažnai vaikai tiesiog pasakoja, jog jų svajonių diena yra tada, kai jie atsikelia, su pižamomis žiūri filmus, po to su tėvais kur nors išvažiuoja.
Kartais tikrai labai nustebina, nes iš vaiko tikiesi, kad pasakys, jog nori būti tik su mama ir tėčiu, bet ne, jis nori kokybiško laiko kartu ir su mažesniuoju. Iš esmės, vaikai nori labai paprastų dalykų.
Dažnai dirbu su klientais, kurie turi labai puikias materialines sąlygas ir kurių vaikai galėtų gauti viską, ko tik užsimanytų, tačiau jie svajoja apie filmo žiūrėjimą kartu su tėvais. Tas kokybiškas buvimas kartu yra labai svarbus.
Galima net pasakaičiuoti, jei pabuvau su mažuoju, einu paglostysiu, pabučiuosiu, apkabinsiu vyresnįjį, pasakysiu jam, kaip myliu.
Čia dar yra tokia mūsų problema, kad mes galvojame, jog viskas, kas yra mūsų mintyse - savaime suprantama ir kiti tai žino, bet taip nėra, vaikai akcentuoja, kad kai viskas būna gerai, tėvai nutyli ir nieko nesako, tačiau kai kažkas blogo nutinka, tuomet tėvai tai pabrėžia. Dėl vaiko vardo minėjimo vien blogame kontekste, vaikai pradeda nebemėgti savo vardo, todėl labai svarbu, kad išreikštume ir gerąsias savo mintis, vaiko stiprybes, parodydami, kad jis yra svarbus ir reikšmingas, bet tuo pat leisdami jam turėti savo asmenybę, nekabinant mažesniojo broliuko ar sesutės, esą vyresnysis turi būti pavyzdžiu ir pagalbininku.
Nepatartina ir lyginti vaikų, nes dažnai pirmieji vaikai būna nerimastingesni, nes patys tėvai, turėdami pirmą vaiką, yra nerimastingi. Vaikai labai viską jaučia, net šioje situacijoje, jei mes labai nerimausime, kaip vaikas priims mažesnįjį, tikėtina, jog jis specialiai elgsis ir priims blogiau, o jeigu mes būsime ramesni, tai ir vaikui seksis lengviau.
Kalbant apie pykčio priepuolius, gal reikėtų mažesnįjį kurį laiką pasaugoti nuo vyresniojo, kad nesužeistų?
Taip, yra toks momentas. Dar kalbant apie nesaugius dalykus, tai būna, kad vyresnysis dar nesupranta, kad mažasis dar nėra toks stiprus, lygiavertis, kad jis nėra lelytė, kurią galima paimti bet kaip ir pakelti, tad šioje vietoje reikėtų kantriai aiškinti ir rodyti, tačiau jei situacija yra tokia, jog tampa emociškai ir fiziškai nesaugu, tuomet turėtumėm apsaugoti kūdikį.
Tokiais mometais reikia apsišarvuoti kantrybe ir suvokti, jog tai yra natūralu. Galiausiai, tai yra labai gera pamoka, santykių sprendimo pamoka, o ji bus labai reikalinga vaikui gyvenime, todėl mes galime ją kartu išmokti.
Pastaruoju metu plinta mada nešti vyresniajam vaikui dovaną nuo ką tik gimusio broliuko arba sesutės. Ar vertėtų taip elgtis?
Šioje vietoje nėra nieko blogo, bet ir nėra nieko būtino. Tik svarbu, kad ta dovana būtų tik papildymas, o ne išpirkimas, nes čia slypi daugybė pavojų, vėliau vaikas gali suprasti meilę tik per materialius dalykus.
Šioje vietoje svarbiau, kad kai ateina lankytojai, suvoktume, jog kūdikis dar mūsų nemato, bet atvykę aplankyti giminaičiai bėga link jo, todėl vyresnieji suvokia, kad jau nebėra tokie svarbūs, todėl, kad būtų mažiau konkurencijos, linkiu iš karto pasisveikinti su vyresniuoju arba vyresniaisiais ir jiems atnešti dovanėlę, nes tai jiems gal net svarbiau kūdikiui. Reikia, kad pati aplinka kalbėtų vaikui, kad jis tikrai nėra mažiau svarbus dabar.