Koks Turi Būti Geras Valdovas?

Daug žmonių vartoja žodį Dievas, bet nebūtinai turi omenyje tą patį. Vienas sakys, kad tai beasmenė, visaapimanti jėga, kitas - kad tai žmonių išgalvota būtybė, kurios nėra, trečias - kad Jis yra asmeniškas visa ko Kūrėjas ir valdovas ir t. t. Akivaizdu, kad visi negali būti teisūs. Dievas arba yra, arba Jo nėra; Jis arba yra asmeniškas, arba ne; Jis arba yra Kūrėjas ir valdovas, arba ne. Jei norite palyginimo, pagalvokite apie save. Jūs arba egzistuojate, arba ne; esate konkrečios lyties, ūgio, akių spalvos, charakterio, turite kokį nors vardą ir pan. Nuo to, ką apie jus mano kiti, nei jūsų lytis, nei akių spalva, nei vardas, nei dar kas nepasikeičia.

Žmonės gali apie jus kitiems pasakoti ir galvoti įvairiausių dalykų, bet jie gali klysti, būti iš dalies teisūs arba iš tikrųjų jus pažinti. Apie žmones kalbėti, žinoma, lengviau. Nusakyti tai, kas ir koks yra Dievas - sunkesnė užduotis. Ir apskritai - ar įmanoma tai padaryti? Jei taip, kuo remiantis? Drįstu teigti, kad toks bandymas nėra beprasmis ir bevaisis, tad čia ir pabandysiu atsakyti į savo paties užduotus klausimus, remdamasis natūraliąja teologija bei apreiškimu.

Natūralioji Teologija ir Dievo Apibrėžimas

Pirmiausia, laikantis natūraliosios (arba filosofinės) teologijos pozicijų, galime bandyti kažką apie Dievą išmąstyti. Krikščioniškoji pasaulėžiūra suteikia tam galimybę, mat laikoma, kad žmogus yra sukurtas imago Dei, tad savo turi galimybių savo protu pasiekti tam tikro laipsnio supratimą apie tai kas ir koks Dievas yra. Tradicinis apibrėžimas, kurį pateikė krikščionių mąstytojas ir teologas Anzelmas Kenterberietis, Dievą apibūdina kaip tai, už ką nieko daugiau negali būti pamąstyta. Kitais, šių laikų filosofo Alvino Plantingos, žodžiais tariant: Dievas yra maksimaliai didinga būtybė. Tai reiškia, kad Jis yra tobulas visomis įmanomomis prasmėmis, t. y. moraliai tobulas (geras, teisingas, mylintis ir pan.), visagalis, visažinis, visur esantis, būtinai egzistuojantis, nesukurtas, amžinas ir pan.

Dievą dar galima bandyti apibūdinti kaip galutinę realybę, kaip tai - kas yra. Šiokių tokių įžvalgų galime gauti ir patyrinėję bei permąstę šį pasaulį arba, kitaip tariant, kūriniją. Remiantis šiuolaikiniu mokslu (Didžiojo sprogimo teorija) ir filosofine argumentacija (begalinio regreso negalimumu) teigtina, kad visata egzistavo ne visada. Ji atsirado tam tikru metu baigtinėje praeityje, o prieš tai nebuvo nieko materialaus/fiziško. Nebuvo ne tik materijos, bet ir laiko bei erdvės. Tam, kad visa tai atsirastų, reikia, kad egzistuotų kažkas, kas galėtų tai paaiškinti/būti viso to priežastimi. Tas kažkas privalo būti neapribotas laiko ir erdvės, turi būti nematerialus (dvasia), nesukurtas ir labai galingas. Skamba labai panašiai į tai, ką žmonės įprastai laiko Dievu.

Be to, galima daryti prielaidą, kad tas kažkas taip pat turi būti asmeniškas, kadangi beasmenė būtybė neturi valios ir negali panorėti ko nors sukurti. Krikščionys tokį apibūdinimą priima, tačiau jį išplečia. Kodėl? Būtent todėl, kad jie - tarp jų ir aš - tiki, kad Dievas apsireiškė, šioje žemėje ir tai - tikras istorinis įvykis. Jis apie save mums papasakojo per Savo Žodį: 1) įsikūnijusį Žodį - Jėzų iš Nazareto, kuris laikomas Kristumi arba Mesiju (gelbėtoju); 2) kalbėtą ir užrašytą Žodį - Šventąjį Raštą arba Bibliją, kuris laikomas Dievo įkvėptu.

Jėzus nėra tik kažkoks ypatingas žmogus, kuris pasakojo apie Dievą. Jis pats yra įsikūnijęs Dievas! Tikrai žmogus ir tikrai Dievas, kuris atėjo pasauliui apreikšti apie save ir išgelbėti mūsų. Išgelbėti iš nuodėmės ir nuo Dievo pykčio, kurio mes nusipelnėme, nes atsukome Jam nugarą ir sulaužėme Jo įstatymą, dievais padarydami arba save, arba kokį kitą tvarinį, kad ir gerą. Tačiau Jis ne tik panoro mus išgelbėti savo sąskaita, bet ir duoti tikrą gyvenimą, kurio kiekvienas ieško. Evangelijoje pagal Joną parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Dievas pats sumokėjo už nusikaltimą, kurį padarėme mes, ir siūlo amžiną gyvenimą - tikrą gyvenimą - su Juo.

Žiūrėdami į Kristų, galime pamatyti, koks yra Dievas, o Jame Dievas save atskleidžia kaip mylintį, gailestingą, maloningą, teisingą ir pan. Negana to, Dievas nėra tik mylintis, Jis yra meilė, Jos įkūnijimas, ir tai aiškiausiai matoma Kristuje ir Jo Evangelijoje. Dar daugiau, Dievas, kaip jį supranta krikščionys, yra vienas, bet egzistuoja trijuose skirtinguose asmenyse. Prie tokios išvados neišeitų prieiti vien tik filosofine argumentacija, bet jos laikomės, nes taip Dievas yra apibūdinamas Biblijoje ir taip kalbėjo Jėzus.

Dievas yra vienas, o šie trys asmenys nėra trys skirtingi dievai. Skirtingų vandens formų, kiaušinio ar panašios alegorijos čia netinka. Geriausias būdas pabandyti tai paaiškinti būtų per analogiją su žmogumi, kurį Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą: aš esu viena būtybė - žmogus - ir vienas asmuo - Laurynas; Dievas yra viena būtybė - Dievas,- bet egzistuoja trijuose asmenyse - Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje kartu. Kitaip tariant, Dievas yra Trejybė. Tai, be abejo, mums suprasti iki galo nėra įmanoma, bet ir loginio prieštaravimo čia nėra. Toks suvokimas yra įmanomas ir toks Dievas mums yra apsireiškęs.

Taip pat žinome, kad visa Trejybė dalyvauja išgelbėjimo darbe: Tėvas siunčia Sūnų, Sūnus paklūsta Tėvui savo valia, įžengia į mūsų pasaulį, gyvena, miršta ant kryžiaus ir prisikelia bei siunčia savo Dvasią, kuri įtikina pasaulį dėl nuodėmės, atgimdo žmogų naujam gyvenimui Kristuje ir įgalina iš tiesų gyventi. Jokia kita pasaulėžiūra taip į Dievą nežiūri ir neturi tokios žinios. Ar tai yra tiesa? Aš esu įsitikinęs, kad taip, bet nei vieno priversti laisva valia patikėti negaliu. Tikiu, kad kiekvieną, kuris tai skaito, Dievas traukia, mat Jo noras yra, kad kiekvienas Jį pažintų. Klausimas lieka toks: ar atsakysime į Jo kvietimą? O Jėzus yra pasakęs, kad Jis yra „<...> kelias, tiesa ir gyvenimas ir niekas nenueina pas Tėvą kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jei kas nori pažinti tiesą, rasti kelią pas Dievą ir tikrą gyvenimą, Jėzus kviečia pas save.

Dievo atvaizdas krikščionių ikonografijoje

Valdovo Savybės Pagal Niccolo Machiavelli

Šiandien šiek tiek pažaisime. Paskaitysiu Jums Niccolo Machiavellio veikalo „Valdovas“ ištraukas. Skaitysiu šiek tiek kitaip: kai kuriose vietose (skliausteliuose) keisiu žodžius, kai kuriose - palaipsniui palikinėsiu originalius (taip pereisime prie metaforinio suvokimo) ir, žinoma, trumpinsiu, glaudinsiu, stengdamasi išlaikyti pradinę prasmę. Tokiu būdu tekstas įgaus daugiau šiuolaikiškumo ir parodys, kad žmonių elgesio modeliai istorijos eigoje nelabai kinta. Priminsiu, apie makiavelizmą dažniausiai diskutuojama, kai kalbama apie politiką. Tačiau makiavelizmas, kaip reiškinys, aptinkamas įvairiose tiek visuomeninėse, tiek privačiose veiklose. Lakoniškas jo apibrėžimas - tai valdžios siekimas ir išlaikymas bet kuriomis priemonėmis. Žmonės beveik visada mėgdžioja kitus.

Todėl ir išmintingas žmogus turi eiti didžiųjų pramintais takais, nors ir neprilygs jiems šaunumu, tai bent nusipelnys šiokią tokią pagarbą. Taip moko Machiavellis valdovus. Nesuklysime, jei žodį „valdovas“ kai kuriose vietose keisime į „lyderį“ ar „vadovą“. Nors ne visi vadovai yra lyderiai, kaip ir ne visi lyderiai yra vadovai, bet šiuos žodžius kontekste laikysime tapačiais. Geidžiantys įgyti valdovo (vadovo) palankumą, stengsis jam visaip įsiteikti. Norint pažinti liaudies prigimtį, sako Machiavellis, reikia būti valdovu, o norint pažinti valdovų prigimtį reikia būti paprastu žmogumi. Ilgiausiai poste išsilaiko tas, kuris mažiausiai pasikliauja laimės malone. Nėra sunkiau įvykdomo, rizikingiausio dalyko, kaip tapus valdovu (vedliu), sako autorius, įvesti naują tvarką. Tai gerai įsidėmėti turėtų kiekvienas naujas valdovas (vadovas).

Jam priešinsis visi, kurie gerai gyveno esant senajai tvarkai. Žmonės įprastai nepasitiki naujovėmis, kol jų gerumu neįtikina patirtis. Žmogus visą laiką gyvenęs paprastai, negali mokėti valdyti. Kas valdovu tampa per liaudies malonę, tas turi išsaugoti jos palankumą, antraip sunkią valandą nebus jam išsigelbėjimo. Kariuomenė (komanda) gali būti nuosava (sava, t. y. samdyta kariuomenė (komanda) bus nenaudinga ir pavojinga. Valdovas (vadovas), kurio valdžia remiasi samdyta kariuomene (komanda), niekada nesijaus tvirtas ir saugus, nes samdiniai nebus ištikimi. Taip yra todėl, kad samdinius mūšio (konkurencijos) lauke laiko ne meilė ar kokia nors kita paskata, o vargana alga - per menkas akstinas, kad eitų už valdovą (vadovą) mirti.

Valdovai, kurie daugiau galvoja apie malonumus nei apie kariuomenę, anksčiau ar vėliau praranda valdžią. Toks dėsnis. Taigi, valdovas privalo neturėti kitų rūpesčių, kaip karas (konkurencija rinkoje) ir kariuomenės tvarkymas. Valdovas, kuriam stinga tokios patirties, neturi svarbiausių karvedžio savybių. O dėl proto lavinimo, tai valdovas turi skaityti istorijos veikalus ir susipažinti su didžiųjų žmonių darbais, tyrinėti, kaip jie elgėsi kare, perprasti jų pergalių arba pralaimėjimų priežastis, kad išvengtų pralaimėjimo ir pasiektų pergalę.

Kitaip sakant, mielieji, jei neturite savyje ydų (kas mažai tikėtina) arba jei turite, bet sunkiai susitariate su jomis bei atleidžiate sau, jokiais va(l)dovais tapt net nesvajokit! Dabar mums telieka pasižiūrėti, kaip valdovas turi elgtis su valdiniais ir draugais. Betgi žinodamas, jog daug kas apie tai yra rašęs, bijau, kad prabilęs šiuo klausimu nebūčiau palaikytas akiplėša, juoba mano nuomonė smarkiai skiriasi nuo kitų. Bet kadangi užsibrėžiau tikslą parašyti darbą, pravartų tiems, kurie mane skaitys, todėl man atrodo, kad dera laikytis faktiškos tikrovės, o ne leistis į tuščius svaičiojimus.

Daugelis išsigalvojo respublikas ir valstybes, nei matytas, nei girdėtas tikrovėje; kadangi yra didžiulis skirtumas tarp to, kas dedasi pasaulyje, ir to, kaip turėtų būti, tad žmogus, priimantis norima už esama, veikiau rengia sau pražūtį, nei kuria savo gerovę, nes jis, trokšdamas kas žingsnis daryti gera, prapultų tarp žmonių, nepripažįstančių gero. Užtat valdovas, norėdamas išsilaikyti soste, turi kartais būti ir blogas, ir naudotis blogiu ir gėriu - nelygu koks reikalas.

Nesileisiu į šnekas apie prasimanytas valdovų savybes, bet laikysiuosi tikrovės ir pasakysiu, jog visi žmonės, apie kuriuos kalbame, ir ypač valdovai - kadangi jie aukštesni už kitus - turi tam tikrų savybių, dėl kurių yra giriami arba peikiami. Vienas laikomas dosniu, kitas šykščiu - toskaniškai sakant, nes mūsiškai kalbant godus reiškia dar ir grobuoniškumą, o šykščiu vadinamas žmogus, gailintis savo gero. Vienas linkęs švaistyti, kitas taupus; vienas žiaurus, kitas jautrus; vienas nesilaiko duoto žodžio, kitas jį tesi; vienas lepus ir silpnavalis, kitas šiurkštus ir ryžtingas; vienas žmoniškas, kitas pasipūtęs; vienas pasileidęs, kitas doras; vienas atviras, kitas vylingas; vienas kietas, kitas nuolaidus; vienas rimtas, kitas lengvabūdis; vienas pamaldus, kitas bedievis ir taip toliau.

Niccolo Machiavelli

Senovės Kinijos Požiūris į Valdovą

Pradėjo klostytis 17-11 a. prieš Kristų (Šangų epochoje). Valdovai, vadinamieji vainai, laikyti dieviškos kilmės asmenimis, kurie buvo mirusių vainų ir gyvųjų valdinių jungtis. Džou epochoje (11-8 a. prieš Kristų) įsitvirtino nuomonė, kad teisę valdyti suteikia Dangus. Valdovui pažeidus teisingumo ir dorovės principus ši teisė perduodama kitai dinastijai. Konfucijus sukūrė dorove paremtą valstybės valdymo teoriją, grindžiamą hierarchiniu paklusimu valdovui ir šeimos tėvui. Valdovas turįs būti humaniškas, kilnus, pakantus, saikingas, rūpintis visų gerove. Svarbu, kad jis būtų išsilavinęs, augęs darnioje šeimoje, nes šeimos darna garantuoja tvarką valstybėje. Valdovas negalįs per daug pasikliauti didikais, vietininkais ir valdininkais, jis pats turi rūpintis valdymu ir teisingumu. Tvarka palaikoma ritualu, derama pagarba aukštesniajam ir saikingomis bausmėmis. Svarbu, kad žmonės gerbtų įstatymus ir neprarastų sąžinės. Be to, didelę reikšmę turi auklėjimas, švietimas ir žmonių noras tobulėti.

Valstybė sėkmingai gyvuoja, jei vyriausybė turi ginklų priešams atremti, garantuoja žmonių pragyvenimą ir įgyja jų pasitikėjimą. Turtinė nelygybė reguliuojama įstatymais, kad nebūtų labai turtingų ir visiškų skurdžių. Mengdzi, kitaip nei jo mokytojas Konfucijus, svarbiausia visuomenės dalimi laikė paprastus žmones, nes jie išlaikantys valdančiuosius, o valdovas Dangaus sūnumi tampa tik laimėjęs jų simpatijas. Valstybėje visi atlieka savo pareigas, dirba protu arba raumenimis, o ritualo ir teisingumo laikymasis padeda išvengti chaoso. Žmonių prigimtyje slypintis gėris: tiesos, pagarbos, užuojautos jausmai. Konfucijaus sekėjas Siundzi teigė priešingai: žmogaus blogosios savybės yra įgimtos, o gėris įdiegiamas auklėjimu, mokymu, ritualo laikymusi. Valdovas turįs rūpintis žmonėmis atsižvelgdamas į jų interesus, remdamasis įstatymais taikyti ir griežtas paklusnumo priemones. Konfucianizmas kito veikiamas legizmo, daoizmo, budizmo idėjų.

Legistų Šan Jano, Šen Buhai ir kitų nuomone, valstybė susiformavo evoliucionuojant gimininei gentinei visuomenei. Sumaiščiai įveikti ir gyvenimo normoms įtvirtinti buvo sukurti įstatymai ir įvesta juos prižiūrinti valdžia. Įstatymas tampa visagalis, o valstybėje viešpatauja tvarka, kai žmonės griežtai baudžiami už menkus nusižengimus arba devynioms bausmėms tenka tik vienas apdovanojimas. Legistai tai vadino tvarkos įvedimu dar iki tol, kol kils netvarka. Susidoroti su sunkiais nusikaltimais arba įvesti tvarką, kai šalyje jau kilo netvarka, sudėtinga. Valstybės valdymo pagrindinės priemonės turinčios būti valdovo rankose. Jis viską paskirsto ir prižiūri, o pareigas tiesiogiai vykdo valdininkai: gabūs, dirbantys savarankiškai, periodiškai atsiskaitantys valdovui, kuris prižiūri, kad nebūtų savivaliaujama. Prasižengėliai baudžiami mirtimi. Toks valdymas stiprina valstybės galią, palankiai nuteikia liaudį. Legistai, kitaip nei konfucianistai, valstybės nelygino su šeima. Jie teigė, kad valdovui nebūtina mylėti valdinius kaip tėvui sūnų, jis turįs laikytis įstatymo ir prireikus bausti, o ne lieti ašaras.

Valdžia kontroliuoja, kad klestėtų pagrindinis verslas - žemdirbystė, kad visų mintys ir poelgiai būtų vienodi. Nepagrindiniai verslai (amatai, prekyba) greta naudos kelia rūpestį, nes jais verčiasi labiau apsišvietę, savarankiškai mąstantys žmonės; jie pavojingi valdžiai. Daoizmo kūrėjai Laodzi, Džuangdzi, Siundzi ir kiti pabrėžė kosmoso, žemės ir žmonių harmoningą sugyvenimą, primityvų egzistavimą ir neveiklumą. Geras valdovas ima nedidelius mokesčius, rūpinasi, kad žmonės būtų sotūs, o jų širdys ir galvos - tuščios, nes tamsius žmones lengviau valdyti. Jiems nereikia rašto, žinių, bendravimo su kitais kraštais. Patenkinti ir neveiklūs jie rečiau nusikals, tada nereikės daugelio draudžiamųjų įstatymų. Valdovas ne tiek jėga, kiek gudrumu laimi pergales ir nuosaikia politika garantuoja žmonių prielankumą.

Moistas Modzu kritikavo Konfucijaus hierarchinio klusnumo principą, protegavo vienodą dėmesį visiems. Moistai valstybę kildino iš poreikio panaikinti visuotinę nesantaiką ir chaosą, sukūrė bendrą teisingumo matą - įstatymą - ir teigė valdymo bei pavaldumo principą. Valdovas turįs gerbti gabius ir išmintingus žmones, pavesti jiems svarbias tarnybas, paaukštinti vertuosius; tada visi sieks karjeros ir ištikimai tarnaus. Privalu laikytis teisingumo: nepulti ir neplėšti silpnesnės valstybės, mažesnės šeimos, silpno, naivaus ir nekilmingo asmens. Agresyvus elgesys kenkia daugumai ir tik kai kuriems duoda naudos. Valstybėje žmonės turi padėti vieni kitiems.

... kas valdovu tampa per liaudies malonę, tas turi išsaugoti jos palankumą; tai ne taip jau sunku, nes liaudis trokšta tiktai nebūti engiama. ... Mat yra trys proto tipai: vienas viską suvokia pats, antras supranta kito padedamas, trečias nieko nesuvokia nei pats, nei su kito pagalba. Aš manau, jog geriau būti smarkiam nei apdairiam, kadangi laimė - tai moteris, ir kas nori ją palenkti, turi būti su ja šiurkštus ir stačiokas. ... ... ... galima kovoti dviem būdais: pirma, įstatymais, antra, jėga.

Šios kalbos pagrindinis klausimas yra - koks yra geras šalies valdovas? Įžangoje pristatoma ir paaiškinama valdovo reikšmė šaliai, kokie reikalavimai yra jam keliami ir dėl kokių priežasčių šie reikalavimai gali skirtis skirtingose valstybėse, skirtingose tautose. Siekiant atsakyti į teminį kalbos klausimą, pasirenkami du lietuvių literatūros autoriai ir jų kūriniai, kuriuose yra aprašomi Lietuvos valdovai. Šie valdovai yra pateikiami kaip priešingybės vienas kitam, nors jų gyvenimo aplinkybės yra išties panašios. Valdovų gyvenimai, asmeninės savybės ir pasirinkimai yra glaustai, bet aiškiai analizuojami kalboje, siekiant atskleisti jų panašumus ir skirtumus bei parodyti, kuris iš valdovų tinka gero valdovo apibrėžimui. Išvadoje yra apibendrinami pagrindiniai kalbos aspektai ir pateikiama esminė idėja.

Geras Valdovas

tags: #koks #turi #buti #valdovas