Vanduo yra labiausiai paplitęs Žemėje junginys, be kurio negalėtų išgyventi joks gyvas organizmas. Daugiau kaip 70 proc. Žemės rutulio paviršiaus dengia vanduo. Tačiau nors vanduo dengia didžiąją dalį mūsų planetos, tai dar nereiškia, kad jis yra naudingas buitiniam vartojimui. Nustatyta, jog kas šeštas planetos žmogus neturi švaraus, tinkamo gerti vandens. Dėl netinkamo vandens vartojimo besivystančiose šalyse kyla 80 proc. ligų, kurių „dėka“ kasdien miršta 6000 vaikų iki penkerių metų amžiaus.
Taigi, nors vandens ištekliai mūsų planetoje yra milžiniški, gėlas vanduo tesudaro 3 proc., o gerti tinkamo vandens yra vos 0,3 proc. Liūdniausia tai, jog mokslininkai tvirtina, kad po penkiasdešimt metų pusei Žemės gyventojų tinkamas gerti gėlas vanduo gali tapti didele prabanga.
Kodėl mums reikalingas vanduo?
Žmogaus organizmą sudaro ląstelių visuma. Kiekvienai iš šių ląstelių reikia švarios aplinkos, per kurią ji maitinasi ir valosi, todėl būtina gerti vandenį. Jei ląstelės terpė švari, ji „gimdo“ kitas sveikas ląsteles. Per dieną patariama išgerti kur kas daugiau nei vieną stiklinę vandens (1 kg svorio reikėtų apie 30 ml vandens), nes vanduo yra reikalingas žmogui, norinčiam turėti stiprią sveikatą, esant jo trūkumui, gali atsirasti dehidratacija ar kilti kitų ligų.
Tvirtinama, jog žmogaus smegenų sudėtyje yra 85 procentai vandens ir kad jos yra ypatingai jautrios dehidracijai. Tuo naudodamasi medicina daugybei negalavimų taiko tik medikamentinį gydymą, mat chroniškos dehidratacijos nepripažįsta pagrindine įvairių ligų priežastimi.
Japonai pirmieji prabilo apie tai, jog organizmo užrūgštėjimas yra visų ligų priežastis. Nors įsitikinimų yra skirtingų, tačiau ištirta, jog labai naudinga žinoti savo geriamo vandens pH, kad papildomai nesekintume organizmo šarminių rezervų, o atvirkščiai, juos papildytumėme. Rūgštinis vanduo laikomas tuomet, kai jo pH yra nuo 1 iki 7, neutralus vanduo turi 7 pH, o šarminis - nuo 7 iki 14 pH.
Geriamo vandens kokybės rodikliai
Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, skirtą žmogui vartoti, t. y. gerti, maistui gaminti, tai kokybiškas vanduo yra toks vanduo, kuris nekenkia žmogaus sveikatai ir atitinka visus Lietuvos higienos normos HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ punktus. Šiame dokumente yra nurodyta, kokie mikrobiologiniai, indikatoriniai ir toksiniai rodikliai turi būti tiriami geriamajame vandenyje ir kokios jų koncentracijos turi neviršyti leistinų normų. Iš viso tikrinama 45 rodikliai. Vandens tiekėjai turi užtikrinti, kad gyventojams tiekiamas geriamasis vanduo atitiktų šios normos reikalavimus pagal visus punktus.
Pagrindiniai vandens kokybės rodikliai:
- Mikrobiologiniai rodikliai: bakterijų ir virusų nebuvimas.
- Indikatoriniai rodikliai: chloridas, sulfatas, natris (koncentracijos neturi viršyti leistinų normų).
- Toksiniai rodikliai: sunkiųjų metalų ir kitų kenksmingų medžiagų nebuvimas arba minimalus kiekis.
Svarbu prisiminti: nors skonis ir kvapas gali suteikti užuominų apie vandens sudėtį, tik laboratoriniai tyrimai gali tiksliai nustatyti jo kokybę ir tinkamumą naudoti.
Vandens kietumas
Lietuvos higienos norma yra parengta remiantis Europos direktyva, o Europos direktyva parengta pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas. O tai reiškia, kad net PSO neturi duomenų, kad vandens kietumas kenktų žmogaus sveikatai. Vandens kietumą lemia jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos. Jei kalbėtume apie vandenį, kurį naudosime buitiniuose prietaisuose, tai galime sutikti, kad kuo kietesnis vanduo, tuo labiau kenkia buitinei technikai.
Vanduo dažnai klasifikuojamas kaip “minkštas vanduo” ar “kietas vanduo”. Laikoma kad vanduo minkštas kai mineralinių medžiagų jame yra iki 2,4 mg-ekv/l, vidutiniškai kietas - iki 4,8 mg-ekv/l, kietas - iki 7,2 mg-ekv/l, labai kietas - daugiau kaip 7,2 mg-ekv/l.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - Komisija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau - Įstatymas) 9 straipsnio 7 punktu, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“, 4.2 papunkčiu, pagal pateiktus licencijas turinčių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sektoriaus geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų (toliau - Ūkio subjektai) faktinius 2015 metų duomenis atliko Ūkio subjektų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros analizę už 2015 metus.
Kietas (kalkėtas) vanduo yra kokybiškas geriamasis vanduo ir tokį vandenį galima drąsiai gerti tiesiai iš čiaupo ir naudoti maistui ruošti. Neįtikėtina: žmonės bijo šių gerųjų elementų vandenyje, nors mielai vartoja kalcio ir magnio papildus.
Vandens valymo būdai
Virintas vanduo nėra gyvas, praranda visus naudingus mikroelementus. Virinant pasišalina ištirpę vandenyje kalcio, magnio bei kiti naudingi organizmui junginiai, kurių ir taip kasdien vis labiau trūksta.
Filtruotas vanduo geriau nei užterštas, tačiau turi ir minusų. Dažniausiai vandens filtrai iš vandens išvalo beveik visus mineralus ir vanduo tampa rūgštinis.
Vandens struktūrą galima valyti laikant jį stikliniame ąsotyje su tam tikrais kristalais ar mineralais. Dažniausiai tam naudojamas titnagas, šungitas, auksas, varis, sidabras ar kvarcas. Šungitas valo iš vandens sunkiuosius metalus, fenolius, benzolą, naikina žalingas žarnyno bakterijas. Titnagą ir šungitą nuosaikiau reikėtų naudoti turintiems polinkį į vėžines ligas, nes jie didina medžiagų apykaitą. Stiprų dezinfekuojantį poveikį turi sidabro vanduo, kuris naikina daugumą žmogui pavojingų bakterijų. Vario vanduo taip pat dezinfekuoja ir drauge didina organizmo atsparumą. Universaliausias yra kvarco vanduo, nes šio mineralo skaidrumas ir struktūra yra labai artima vandeniui. Per naktį vandenį palaikius stikliniame grafine su minėtais akmenimis, jis įgis jų struktūrą. Tik nereikėtų pamiršti kartais nuplauti kristalus po tekančia vandens srove bei palaikyti juos saulėje.
Vamzdynais keliaujantis vanduo prikaupia nemažai neigiamos informacijos, norint ištrinti visą informaciją iš tokio vandens, galima tiesiog vandenį kelis kartus iš butelio perpilti į kokį indą, prieš tai jam suteikus sukimosi impulsą į dešinę. Sukimas atsirado ne be reikalo: stebėdamas gamtą austrų tyrėjas V. Šaubergeris, pamatė, kad vanduo, čiurlendamas kalnų upeliais sukasi sūkuriais. Tuo metu, kai vanduo vilnija sūkuriais, iš jo išsitrina visa neigiama informacija.
Tie, kas savo namuose ar biuruose turi ozonatorių, savo sveikata skundžiasi žymiai mažiau nei jo neturintys, nes ozonuoti galima beveik viską. Ozonu (deguonimi) praturtintame vandenyje deguonies yra 12 kartų daugiau nei paprastame vandenyje. Toks vanduo yra silpnai šarminis (jo pH nuo 7,5 iki 9), tad rekomenduojamas gėrimui. Ozonas padeda audiniams pasisavinti gliukozę, su deguonimi daugiau kraujo patenka į organus, dingsta deguonies deficitas, pagerėja audinių mikrocirkuliacija. Ozonas teigiamai veikia kepenų ir inkstų metabolizmą, palaiko širdies raumens veiklą. Pastebėta, kad sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje, kraujo krešulių susidarymo pavojus, o deguonies transportas aktyvuoja ląstelių “kvėpavimą”. Teigiamas poveikis sergant šiomis ligomis įrodytas klinikinėje praktikoje.
Ką daryti, jei vanduo įgavo neįprastą kvapą ar skonį?
Geriamojo vandens kvapas ir skonis priklauso ne tik nuo jame esančių ištirpusių medžiagų, bet ir nuo vamzdynų būklės. Todėl būtina užtikrinti jų švarą, kitaip nuo vamzdžių sienelių vanduo gali surinkti įvairių per ilgą laiką ten susikaupusių medžiagų pėdsakus.
Pasak LGT laboratorijos specialistų, neįprastą kvapą ar keistą poskonį vanduo gali įgyti dėl kelių priežasčių:
- Metalo prieskonis, rūdžių spalvos vanduo: gali rodyti didesnį geležies kiekį. Jei vanduo dažo sanitarinę keramiką ar skalbinius ruda spalva, gali būti verta jį ištirti.
- Žemės, pelėsių ar dumblo kvapas: gali sukelti organinės priemaišos ar vandens sąlytis su užsistovėjusiu vamzdynų turiniu. Jei kvapas laikinas, galima tiesiog nuleisti vandenį. Jei išlieka, verta atlikti tyrimus.
- Amoniako ar srutų kvapas: gali būti susijęs su amonio, nitritų ir nitratų junginiais. Toks vanduo turėtų būti ištirtas laboratorijoje, ypač jei naudojamas maistui.
- Sieros vandenilio kvapas (pūvančių kiaušinių kvapas): sieros junginiai natūraliai randami tam tikruose požeminiuose vandenyse, bet didesnė jų koncentracija gali būti ne tik nemaloni, bet ir sukelti vamzdynų koroziją.
- Karčiai sūrų poskonį: gali lemti padidėjusi sulfatų koncentracija. Jei skonis stipriai juntamas, verta vandenį ištirti.
Jei vanduo jūsų namuose buvo bekvapis ir skaidrus, bet staiga įgavo stiprų kvapą, skonį ar spalvą ir šie pokyčiai neišnyko per savaitę, verta atlikti cheminę analizę. Be to, tai ypač aktualu individualių gręžinių ir šulinių savininkams, nes jų vandens kokybė priklauso ne tik nuo natūralių veiksnių, bet ir nuo tinkamos priežiūros. Taigi svarbu atkreipti dėmesį į vamzdynų būklę, nes jų užterštumas gali turėti įtakos vandens skoniui ir kvapui.
Patarimai, kaip vartoti vandenį
- Rekomenduojama vandenį gerti apie 15-20 min. prieš valgį.
- Jei laikote vandenį grafine, galite jį apklijuoti (aprašinėti) gražiais žodžiais (pvz. "Gyvybės eliksyras", "Meilės vanduo").