Globalūs pokyčiai sugriovė ir tradicinius Lietuvos muzikos verslo modelius. Jurgis Didžiulis (ex InCulto, šiuo metu The Ball & Сhain, TWNKL,) taikliai pastebi, kad internetas mus grąžino į laukinius vakarus, kur kas kaip moka, tas taip sukasi. Aptarsime, kaip šie pokyčiai paveikė muzikos formatus, ypač kompaktinius diskus (CD), naudojamus automobiliuose Lietuvoje.
Muzikos verslo transformacija Lietuvoje
Pirmojoje straipsnio dalyje kalbėta apie pasaulinę muzikos verslo situaciją, kurios įtakoje užaugo nauja Lietuvos muzikantų karta. Kita vertus, nacionalinis aspektas nebėra toks svarbus - internetas iš dalies sugriovė ir valstybės „industriją“. Vis dėlto, nacionaliniai niuansai egzistuoja.
Tradicinės muzikos industrijos kaitą Lietuvoje, priešingai nei Vakarų Europos šalyse, labiau reikėtų sieti ne su išaugusiu nelegalios muzikos siuntimusi (nors mąstymas „kam pirkti, jei galima parsisiųsti“ Lietuvoje labai paplitęs. Bent jau pagal programinės įrangos piratavimo mastą, Lietuva patenka į aukšto piratavimo lygio grupę - kas antrame kompiuteryje yra nelegalios programinės įrangos), bet su ekonomine krize. Šie du faktoriai, vienas kitą papildydami, atvedė prie štilio.
Kompaktinių diskų (CD) likimas
Apie liūdną šalies populiariosios muzikos lygį kasmet primindavę, bet, vis dėlto, įvykiu būdavę „Radiocentro“ apdovanojimai neberengiami nuo 2008-ųjų. „Radiocentro“ reklamos vadovas Egidijus Stanevičius paaiškina kodėl: „Nėra iš ko rinktis. Šiuo metu įrašų labai mažai, liko tik keletas atlikėjų, kurie į sales surenka pakankamai žiūrovų.
Tai yra Aistė Smilgevičiūtė su grupe „Skylė“ ir SEL.“ Komentaras gautas šių metų kovą, padėtis praktiškai nepasikeitusi, išskyrus tai, kad „Skylė“ šiuo metu nebekoncertuoja. Įrašų mažai, nes jie kainuoja ir neatsiperka. Dainos įrašymas padoresnėje studijoje - bent 500 Lt. Albume jų klausytojas tikisi mažiausiai 8-10, be to, reikia įvertinti pačių diskų pagaminimo, platinimo kaštus, taip pat nepamiršti, kad prie nemokamų įrašų pripratusi auditorija albumo tikrai nepradės masiškai pirkti.
Netradiciniai sprendimai
įrašyti CD muzikinį diską
„Bandysim kažkiek kopijų duoti į parduotuves. Ten jis kainuos 15 Lt, mums bus vienas litas nuo kompakto“, - 2009-aisiais, po albumo „What Makes You Ease“ išleidimo, kalbėjo grupės „Flamingo“ narys Julius Sičiūnas-Syčius. 1 Lt, viso labo 7 proc. sumos. Prie „Flamingo“ galima stabtelėti ilgiau, prisiminus netradicinę jų albumo kampaniją. Grupė surengė koncertą, bilietas į jį kainavo neįprastai daug - 30 Lt. Tačiau visi atėjusieji avansu užsirezervavo būsimą albumą dovanų, kai tik šis bus paruoštas.
Pasižvalgius po kitų pastaraisiais metais debiutinius albumus leidusių muzikantų stovyklas praktiškai nerasime tradicinio modelio, kuriuo remiantis albumą leidžia įrašų kompanija, tada jis atsiduria muzikos parduotuvių ir prekybos centrų lentynose, iš ten - klausytojų diskografijose. Yra ir išimčių, pavyzdžiui, bene daugiausia šurmulio pastaraisiais metais sukėlusios ir tarptautinėje erdvėje pripažintos Alinos Orlovos abu albumai buvo išleisti kompanijos „Monako“ globoje.
Tačiau iš kur „Monako“, o ir visa Lietuva, vėliau Rusija, Prancūzija, Anglija, sužinojo apie šią unikalaus vokalo visaginietę? Iš to paties interneto, „piratų“, besidalinusių Alinos demo įrašais, kadaise skelbtais dpoezija.lt.
Fiziniai albumai - nykstanti, bet neišnykstanti laikmena
Čia kalbėjome apie fizinius albumus - laikmeną, kuri yra nykstanti, bet neišnyksianti, bent jau kol neužaugo karta, jos visiškai nenaudojusi anksčiau. „Būdamas 15-os laikiau „Pink Floyd“ CD rankose, 18-os - Moby, 21-erių dar bala žino ką. Tai kartai, kuri gyveno su CD, šis formatas liks amžinai. Malonumas skaityti knygutę, pirmą kartą išimti iš dėžutės - to niekada nepakeisi jokiais mp3 iš šalto interneto. CD buvo ir bus mieliausias formatas man. Be abejo, dabartinė karta negauna nei diskų, nei pieno iš stiklinių butelių be etikečių. Tačiau tikiuosi, kad CD neišnyks, nes jau per daug gerų dalykų išnyko šitame pasaulyje“, - atviravo Giedrius Širka, „Golden Parazyth“ lyderis po to, kai išleido EP‘ą „Shelter“.
„Daug smagiau yra daiktą turėti rankoje, nei kompiuteryje. Tai tarsi taurė: sportininkai dėl jos kovoja, treniruojasi. Atrodytų, kad galima paimti ir parašyti ant lapo, kad viena ar kita komanda laimėjo ir viskas. Sentimentai kompaktiniam diskui lieka, tačiau vargu ar tai galima pavadinti senosios industrijos pergale, turint omeny, kad praktiškai visos tų albumų informacinių rėmimų kampanijos vyksta internete, o CD esantys kūriniai viešai prieinami „SoundCloud“ ar „YouTube“.
Priešingai: paradoksalu, bet galima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuvoje muzikos revoliucija aplenkė vakarus. Jei ten CD leidžiami dar tikintis iš jų kažką uždirbti, absoliučiai daugumai Lietuvos kūrėjų albumas kompaktiniame diske yra viso labo simbolinę vertę nešantis objektas. Kad kompaktinis diskas tampa retenybe rodo ir šių metų pavyzdžiai.
Jei anksčiau į tik internete kūrybą platinusius muzikantus dar būdavo baksnojama pirštais, neva jie taip elgiasi ne iš novatoriškumo, o dėl to, kad paprasčiausiai neturi pinigų išleisti CD, šie metai rodo, kad skaitmeną renkasi ir anksčiau kalnus CD išleidę atlikėjai. Pastarasis jau 30-ąjį (!) savo karjeroje albumą „Elektroninis dievas“ patalpino internete, netgi ne savo asmeninėje erdvėje, o LNK televizijos tinklalapyje ir jį taip pat leido siųstis nemokamai.
Jei toks klausytojų nestokojantis atlikėjas kaip A. Mamontovas pasiduoda prieš piratavimą, savo kūrybą dalina už dyką ir nesitiki iš įrašų pardavimų užsidirbti, ko tuomet galime tikėtis iš mažiau žinomų vardų? Lietuvoje muzikos įrašų rinka šiuo metu yra letargo būsenoje.
Skaitmeninė muzika ir naujos galimybės
„Mes pardavinėjame skaitmeninius muzikos albumus interneto parduotuvėje, jie kainuoja dvigubai mažiau nei fiziniai kompaktiniai diskai. Situaciją gali pagerinti rugsėjo pabaigoje į Baltijos šalis pagaliau atkeliavusi „iTunes Store“. Lietuvos muzikantai netruko ten sudėti savo kūrybą - parduotuvėje galima patogiai įsigyti skaitmeninius Leon Somov & Jazzu, Jurgos Šeduikytės ir kitų muzikantų kūrinius.
Įrašų kainos yra tokios pačios, kaip ir bendroje „iTunes Store“ erdvėje Europoje - 0,99 arba 1,29 eurai už dainą, nuo 5 iki 15 eurų už albumą. Kol „iTunes“ Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, ir muzikantams atneša tik simbolines pajamas, pagrindinis lėšų šaltinis lieka tai, ko niekaip nepavyksta nupiratauti, nebent bandant nepastebėtam įsmukti į areną. Koncertai.
Paradoksalu, bet internetas, perkeliantis muzikinę industriją į elektroninę erdvę, kartu didina ir realaus gyvenimo patirčių pklausą. Auditorija nuo to tik išlošia: ir Lietuvoje šiemet užfiksuotas bene rekordinis didelio masto užsienio atlikėjų koncertų skaičius. Vien spalio ir lapkričio mėnesiais čia viešėjo „Hurts“, „30 Seconds to Mars“, Eltonas Johnas, Lenny Kravitzas. Jei pastaruosius du galima laikyti senosios kartos muzikantais, kurie atvyksta į Lietuvą tik todėl, kad jų kaina yra kritusi, pirmiesiems tai tikrai netinka. Dar įdomiau, kad tiek „Hurts“, tiek „30 Seconds to Mars“ iš Lietuvos keliavo į Minską - ten, kur pinigų pramogoms žmonės skiria dar mažiau.
Ekonominė realybė ir muzikantų honorarai
Lietuvos muzikantai elgiasi taip pačiai, tačiau jie susiduria su ekonominės krizės faktoriumi. Kaip parodė savaitraščio „Veidas“ tyrimas, lyginant su 2008 m., šiemet žinomiausių Lietuvos grupių ir solo muzikantų honorarai yra stipriai kritę. Jei prieš tris metus atgimusios grupės „Antis“ koncertas atsieidavo 40 tūkst. Lt, tai dabar ši suma siekia 7 tūkst. Lt, Jurgos Šeduikytės honoraras nuo 8 tūkst. Lt sumažėjo iki 3-6 tūkst. ir t.t. Ir tai - „grandų“ kainos.
Taigi, nors tikroji Lietuvos „iTunes karta“ t. y. pastaraisiais metais karjerą pradėję muzikantai praktiškai iš muzikos nė kiek neužsidirba, jie turi kaip niekada dideles muzikos sklaidos galimybes ir jomis naudojasi.
Populiarumą įgauna ir muzikos tinklaraščiai, bent iš dalies kompensuojantys specializuotos muzikinės žiniasklaidos nebuvimą. Su muzikantais kooperuojasi kitų sričių menininkai. Pavyzdžiui, startavo net keli muzikinių vaizdo klipų tinklalapiai - „Vilnius Temperature“, „Kaunas Acoustics“, „Snapsounds“. Remiantis pasaulinio pripažinimo sulaukusių „La Blogotheque“, „They Shoot Music“, „Amsterdam Acoustics“ ar daugelio kitų pavyzdžiu, Lietuvos operatoriai pradėjo filmuoti akustinius muzikantų pasirodymus, specialiai jų filmavimui surengtus. Klipai filmuojami bet kur, tik ne scenoje: dažniausiai miestų gatvėse, parkuose.
Vis dėlto, didžiausias Lietuvos „iTunes“ kartos pliusas prieš senosiomis sąlygomis kūrusius muzikantus, dar nėra išnaudotas. Tai interneto globalumas. Nors Lietuvoje sąlygos muzikantams kūrėjus dažniau užgesina, nei suteikia šansą jiems pražysti, geografinis aspektas nebėra toks stiprus. Problema, kad konkuruoti pasauliniu mastu yra nepalyginamai sunkiau, nei Lietuvoje, kur praktiškai visi muzikantai ir su jais susiję žmonės vieni kitus pažįsta.
Patekti į tarptautinę žiniasklaidą, sulaukti klausytojų užsienyje pavyksta tik vienetams. Šie pavyzdžiai įrodo, kad Lietuvoje sukurta muzika gali būti įdomi pasauliui ir internetas suteikia visus kelius būti pastebėtiems. Tačiau tais keliais reikia mokėti pasinaudoti.
„Jauniems Lietuvos muzikantams reikia gerų vadybininkų. Grupių nariai dažnai yra menininkai, kuriantys puikų muzikinį produktą, tačiau jį sukūrę pasiliekantys sėdėti rūsiuose. Gerų vadybininkų Lietuvoje praktiškai nėra - senoji vadybininkų karta naujomis sąlygomis dirbti nepratusi, o ir nelabai nori, nes nėra jokių garantijų dėl uždarbio. Tai, kad tavo klipas sulaukė 100 tūkst. peržiūrų „YouTube“, nieko nereiškia pinigine išraiška. Dėl to muzikantai palikti patys sau ir tvarkosi kaip išmano. Iš „iTunes“ kartos atsiminsime tuos, kurie ne tik kuria puikų produktą, bet ir sugeba juo sudominti auditoriją.
„Gyvename laikmečiu, kai niekas nežino, kaip muzikos pasaulis atrodys ateityje. Mes visi vaikštome tamsoje ir tik bandome nuspėti, kas gali atsitikti, - filme apie kūrybinių industrijų kaitą „PressPausePlay“ kalba JAV repo muzikos prodiuseris Hank Schocklee.
| Metai | Įvykis | Poveikis muzikos rinkai |
|---|---|---|
| 2008 | „Radiocentro“ apdovanojimų nutraukimas | Parodė populiariosios muzikos krizę šalyje |
| 2009 | Grupės „Flamingo“ netradicinė albumo kampanija | Ieškojo naujų būdų finansuoti albumus |
| Rugsėjo pabaiga | „iTunes Store“ atėjimas į Baltijos šalis | Atsirado galimybė patogiai įsigyti skaitmeninę muziką |