Literatūroje, ypač poezijoje, dažnai susiduriame su terminu "lyrinis aš" arba lyrinis subjektas. Svarbu suprasti, kad lyrinis "aš" ir kūrinio autorius nėra tas pats. Lyrinis "aš" - tai meninė konstrukcija, reikšminis ir kompozicinis lyrikos centras, balsas, kuriam autorius "patiki" savo mintis ir idėjas.
Lyrikoje labiau nei kitose literatūros rūšyse parodoma pati sakymo, kalbėjimo situacija (aš - čia - dabar), kurios aktyvusis pradas ir yra lyrinis "aš". Jo raiška priklauso nuo daugelio aspektų - literatūrinės tradicijos, žanro, individualaus autoriaus pasirinkimo ir kt.
Lyrinio "Aš" Raiška Įvairiais Literatūros Laikotarpiais
Pavyzdžiui, romantizmas įtvirtino išpažintinę lyriką, kurioje dominuoja intymus kalbėjimas pirmu asmeniu, neretai pabrėžiama asmeninė patirtis ar net pateikiamos konkrečios biografijos detalės. Tokiu atveju labiausiai ir kyla pagunda tapatinti lyrinį "aš" ir teksto autorių. Tačiau moderniojoje poezijoje distancija tarp autoriaus ir lyrinio "aš" ryškesnė.
Lyrinis "aš" konstruojamas kaip kaukė ar vaidmuo (J. Degutytės „Antigonė“, M. Martinaičio „Kukučio baladės“), tampa poetinio pasakojimo dalyviu (A. Nykos-Niliūno „Orfėjaus medis“) ar tiesiog pasakotoju (H. Radausko poezija). Lyrinis "aš" gali reikštis ir kaip kelių balsų, kelių vaidmenų junginys (V. P. Bložės lyrika), kaip į konkretų adresatą (pvz., skaitytoją) besikreipiantis pranešėjas (J. Baltrušaičio, B. Brazdžionio kūryba).
Lyrinio "Aš" Analizė
Eilėraščio analizė skiriasi nuo prozos ir dramos kūrinių analizės. Kadangi eilėraštyje nėra išplėtotos fabulos nė veikėjų charakterių, tai bandymai ieškoti šių komponentų kūrinyje ir juos analizuoti neatitiktų lyrinio kūrinio esmės, jo struktūros savitumo, specifikos. Analizuojant eilėraštį vaizduojamasis plastinis pasaulis aptariamas tiek, kiek jis padeda išreikšti lyrinio „aš“ subjektyvumą, jo emocijas, nuotaikas, mintis, žodžiu, tai, kas vadinama lyriniu išgyvenimu.
Literatūrinis subjektas netapatinamas su autoriumi, nors gali turėti jo biografijos, pasaulėžiūros bruožų. Asmeninės autoriaus biografijos ir literatūrinio subjekto santykis išreiškiamas prototipu.
Pagrindiniai Eilėraščio Analizės Aspektai:
- Poetinis išgyvenimas, jo pobūdis, raida - lyrinis vyksmas, minties ir jausmo kelias (stiprėjantis ryžtas, didėjantis džiaugsmas ar sielvartas, gilėjantis liūdesys, prieštaringų minčių ir jausmų kaita, dvasinės būsenos svyravimai, subtili jausmų ir nuotaikos vibracija ir t.
- Kūrinio kalba - vienas svarbiausių eilėraščio komponentų.
- Žodis sintetina prasmę ir vaizdą, melodiją, ritmą ir garsinį skambėjimą.
Eilėraštyje žodis įgauna naujų reikšmių ar naujų reikšmės niuansų. Paprastai linkstama į perkeltinį žodžių vartojimą; ypač populiari metafora.
Svarbūs Eilėraščio Elementai
- Ritmas: Eilėraščio ritmas, kaip sakyta, subalansuotas, ryškus, jo esminis faktorius - metras.
- Intonacija: Pagrindinis kalbėjimo tonas (švelnus, irzlus, kandus, piktas, apsimestinis ir t.t.).
Išvardyti kūrinio komponentai nėra analizės planas. Analizę galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio komponento, bet kurio struktūros klodo aptarimo. Tyrinėtojas pasirenka jam patogiausią, įdomiausią kelią į kūrinio visumos žvalgymus. Dažnai analizė pradedama aptariant tai, kas kūrinyje yra efektyviausia, įspūdingiausia.
Literatūros teorijoje literatūrinio subjekto terminą analizuodamas A. Bloko kūrybą 1921 įtvirtino rusų formalistas J. Tynianovas, autoriaus ir herojaus sampratą išplėtojo M. Bachtinas. Vėliau sąvokos plačiai paplito, bet aiški apibrėžtis nėra nusistovėjusi. Postmoderniame diskurse sinonimiški vadinamosios autoriaus ir subjekto mirties konceptai.
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Monologinis kalbėjimas | Būdingas išpažintinei lyrikai, išreiškia vidines būsenas. |
| Santykis su autoriumi | Nėra tapatūs, bet gali turėti autoriaus bruožų. |
| Funkcija | Meninė konstrukcija, perteikianti autoriaus idėjas. |