Lietuviškasis auksas, nors ir neturi karatų, tačiau yra ypač vertingas ir unikalus. Gintaras šventas ne tik lietuviams - juo žavimasi visame pasaulyje.
Gintaras yra bene gausiausiai mitais ir legendomis apipintas brangakmenis. Jis vadintas ir Baltijos auksu, ir atskilusiais saulės gabalėliais. Naudotas ir gydymui, ir apsaugai nuo priešų, o dabar vėl itin vertinamas kaip medžiaga modernumą ir tradicijas sujungiantiems papuošalams gaminti. Ir ne be reikalo.
Paprastai tariant, gintaras yra sustingę ir per milijonus metų fosilizavęsi spygliuočių sakai. Pirmą kartą šis organinės kilmės mineralas paminėtas dar prieš mūsų erą. Tačiau moksliškai jo kilmė ir susiformavimo teorija įrodytos tik XIX a. Iki to laiko būta įvairiausių mitų bei legendų, iš kur atsiranda gintaras, ir nesutarimų, ar tai tikrai augalinės kilmės produktas.
Vis dėlto patvirtinta, kad seniau būta didelių spygliuočių miškų. Atšilus klimatui, medžiai pradėjo gausiai išskirti sakus. Vanduo sakus iš žemės išplaudavo į jūrą, kur toliau vyko sudėtingi kaitos procesai. Taip sakų gabalėliai keitėsi ir ilgainiui virto mums pažįstamu gintaru. Įdomu tai, kad sakams tekant spygliuočių kamienais, į juos it į spąstus kartais pakliūdavo koks nors vabzdys, kito augalo ar net gyvūno dalis.
Žinoma, kad gintariniai papuošalai su inkliuzu žmonių buvo naudojami dar 11 000 m. pr. m. e. - būtent tokio senumo gintaro buvo rasta Anglijos archeologinėse vietovėse. Gintare gali būti ne tik puikiai išsilaikiusių augalų struktūrų, bet ir vabzdžių, vorų, anelidų, varlių, vėžiagyvių ir kitų smulkių organizmų liekanų, įstrigusių gintare, kai jis buvo skystas.
Taigi, gintaras yra labai vertinga medžiaga, nes tai natūralus senovinių augalų ir gyvūnų rūšių, išlikusių iki šių dienų, šaltinis. Šiandien yra žinoma, kad Šiaurės Europos paleogeno miškuose susidarė daugiau kaip 105 tonos Baltijos gintaro. Tai didžiausias žinomas atskiras suakmenėjusių augalų dervų telkinys.
Tuo tarpu inkliuzai Baltijos gintare yra maždaug 40 mln. metų senumo, kai senovinių medžių derva įkalino organizmų gabalėlius, tokius kaip lapai, žievės gabalėliai, smulkūs gyvūnai, pavyzdžiui, vabzdžiai ar bestuburiai. Baltijos gintare randama ne tik organinių, bet ir neorganinių intarpų, pavyzdžiui, oro burbuliukų ar vandens lašelių. Kartais aptinkama gintaro gabalėlių su smėliu ar dulkėmis. Dėl visų šių priežasčių gintaro dirbiniai su inkliuzu yra išskirtiniai ir turi ypatingą vertę. Jie mena priešistorę ir nebyliai pasakoja apie milijonus metų trukusią Žemės istoriją.
Trečiam tūkstantmetyje prieš mūsų erą, gintarinius papuošalus nešiojo Egipto faraonai ir žyniai. Be gintaro neapsieidavo ir Senojo Egipto mumijų paruošimo ceremonijos.
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo mokslininkai bei to meto išminčiai. Platonas (427-347 m.pr.m.e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir traukia smulkius ir lengvus daiktus, taip pat kaip ir magnetas. Graikų filosofas Sofoklis manė, kad gintaras susidarė iš Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Ninėjus buvo įsitikinęs, kad gintaras tai saulės spindulių koncentratas, kurį jūra išmeta į krantą.
Dažnas lietuvis, paklaustas, iš kur jūroje atsirado gintaras, papasakos apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus, išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūroje stovėjusią Jūratės gintarinę pilį, o jos mylimą Kastytį ir jo laivą nuskandino.
18 a. M.Lomonosovas pirmasis moksliškai įrodė augalinę gintaro kilmę. Nepaisant pirmųjų mokslinių organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. Švedų chemikas J.J. Berzelius nustatė, kad gintaras susideda iš lakiųjų aromatinių aliejų, dviejų rūšių tirpstančios dervos, gintaro rūgšties ir 90 proc. netirpstančios dalies. Baltijos gintare randamas didžiausias gintaro rūgšties kiekis - nuo 3 iki 8 proc. Permatomam gintare jos randama nuo 3.2 iki 4.5 proc.
Gintaro spalvų spektras
Gintaras turi daugiau nei 30 pavadinimų, dažnai kiekvienas jų atspindi kokią nors gintaro ypatybę ar savybę. Angliškas „amber” siejamas su arabišku žodžiu „ambra” - kašalotų žarnyno išskiriama medžiaga, dažniausiai randama pakrantėse ir naudojama parfumerijoje - gintarą taip pat išplauna jūros bangos ir nuo seno jis buvo naudojamas kaip smilkalas.
Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus, atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 300 jų atspalvių.
Pagrindinės Gintaro Spalvos
Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių. Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Gintaras gali būti visiškai skaidrus, arba visiškai nepermatomas. Optiškai izotropinis.
Baltijos gintaras - tai nedaug pakitę spygliuočių sakai. Švieži medžių sakai buvo skaidrūs, šviesiai gelsvos spalvos. Gintaro spalvą keičia į jį patekusios įvairios priemaišos bei pagrindiniai jo struktūros elementai - be galo maži terpeninių dujų burbulėliai.
Baltas gintaras
- Skaidrusis (su gelsvu atspalviu). Skaidraus gintaro yra apie 10%, tačiau daugiausia tai smulkūs gabaliukai. Didesni skaidraus gintaro gabalai yra ypač reti ir vertingi. Ši gintaro spalva galėtų būti pavadinta „pirmine“, tokie yra švieži medžio sakai. Sakai tekėjo paunksmėje, todėl lakieji jų komponentai - terpenai - garavo labai pamažu ir dujų burbulėliai sakų nesudrumstė. Skaidraus gintaro atspalvis gali kisti nuo gelsvo iki tamsiai raudono, nelygu koks yra gintaro oksidacijos laipsnis. Jei periodiškas sakų srautas gulė sluoksniais, susidarė sluoksniuotasis gintaras. XVIII a. pabaigoje beveik bespalvis skaidrus gintaras naudotas optinių dirbinių gamybai. 1691 m. meistras Christianas Peršinas pirmą kartą iš gintaro pagamino lęšius ir akinių stiklus. To meto mokslininkai teigė, kad gintaro optika yra kokybiškesnė už stiklo, bet pastaroji tvirtesnė. Paskutinis pranešimas apie gintaro panaudojimą akinių lęšiams datuojamas 1835 m.
- Raudonasis. Natūraliai raudonas gintaro atspalvis sutinkamas ypač retai. Ši spalva gali būti nuo oranžinio iki tamsiai raudono atspalvio, priklausomai nuo to, kiek ilgai gintaras išbuvo ore: vykstant oksidacijos procesui, veikiant saulės spinduliams ar degant miškui. Gintaras, sąveikaudamas su deguonimi, oksiduojasi, t.y. po truputį keičiasi jo spalva. Skaidrus gintaras darosi vis raudonesnis, sodrėja kitos spalvos. Tai labai ilgas procesas: spalvinio tono pasikeitimą galima pastebėti po 50-70 metų. Kuo senesnis gintaras, tuo labiau vertinamas, nes yra „brandus“, turi savo laiko patiną. Raudoną spalvą gintaro meistrai išgauna kaitindami skaidrų gintarą (jį priverstinai oksiduodami). Raudonasis gintaras, pramintas „drakono krauju“, yra plačiai vaizduojamas Shosoin lobiuose, kurie buvo rasti Japonijoje.
- Geltonasis. Tai dažniausia gintaro spalva (apie 70% visų spalvų). Iš medžių sakai tekėjo saulės atokaitoje, todėl garuodami lakieji sakų komponentai sudrumstė sakus, t. y. suformavo juose tūkstančius smulkių dujų burbulėlių. Šie mikroburbulėliai skaido šviesą ir sudaro mūsų matomą geltoną spalvą. Viename kvadratiniame milimetre aptinkama iki 2 500 šių dujų burbulėlių, kurių skersmuo 0,05-0,0025 mm. Geltonasis gintaras yra neatskiriama moteriškų tautinių drabužių dalis. Anksčiau jis buvo naudojamas per sutuoktuvių ritualus, kabinamas virš vaiko lovelės, akmens amžiuje iš jo buvo gaminami amuletai, nes buvo tikima, kad geltonas gintaras yra saulės akmuo. Prof. M. Gimbutienės nuomone, Senosios Europos simbolikoje geltona gintaro spalva, kaip ir balta kaulo spalva simbolizavo mirtį, o ne saulę.
- Baltasis. Tai labai retas gintaras. Paprastai šis gintaras pasižymi tekstūrų, „gamtos piešinių“ įvairove. Jis dar vadinamas „karališkuoju“ arba „kauliniu“ ir dažnai painiojamas su dramblio kaulu. Jame gali būti įvairių spalvinių intarpų (geltono, juodo, mėlyno, žalio, skaidraus) gintaro, sudarančių įdomius raštus. Lakiosios sakų medžiagos saulės atokaitoje garavo itin intensyviai, todėl susiformavo daugybė mikrodujų burbulėlių. Baltojo gintaro kvadratiniame milimetre gali būti iki 1 mln. šių burbulėlių, kurių skersmuo 0,001-0,0008 mm. Kuo jų daugiau ir kuo jie smulkesni, tuo baltesnis yra gintaras. Baltasis gintaras yra lengvesnis nei kitų spalvų gintaras, todėl jis plaukia net ir gėlame vandenyje. Senovėje iš baltojo gintaro buvo gaminami labai brangūs vaistai širdies negalavimams gydyti.
- Mėlynasis. Tai pats rečiausias gintaro atspalvis. Kadangi gintaro iškasama vis mažiau, tai ši spalva dabar yra beveik išnykusi - iš tūkstančio gintaro gabaliukų gal tik du būna mėlynos spalvos. Mėlynasis gintaras susiformavo Baltijos gintarui upėmis patekus į Sambijos pusiasalį. Jei gintaro gabalėliai pateko į pirito (FeS2) prisotintą dirvožemį, tai į gintaruose esančius mikroplyšelius pateko ir pirito intarpų. Dažniausiai šis atspalvis sutinkamas baltame gintare. Melsvas Baltijos gintaras skiriasi nuo mėlynojo Dominikos gintaro. Senovėje mėlynai baltą gintarą su inkliuzais nešiojo vyriausiasis žynys.
- Žaliasis. Šis gintaras irgi yra retas. Žalsvą atspalvį ir kartais „kristalų“ („cukrinę”) struktūrą gintaras įgavo sakams nukritus ant augalų ir sureagavus su chlorofilu. Protėvių laikais gintarą su žolelių fragmentais nešiodavo žynio padėjėjas žolininkas.
- Juodasis. Tai gana dažna gintaro spalva, įdomi savo natūralumu. Tekantys spygliuočių sakai susimaišė su medžių žievės liekanomis, miško paklotės augaline mase. Kartais juodajame gintare sakų būna tik 10-15%, visa kita sudaro priemaišos. Anksčiau juodąjį gintarą arba jo miltelius žynys naudodavo, jei puldavo priešas. Tai buvo ritualas, turėjęs paklaidinti priešą miškuose ir pelkėse. Juodasis gintaras taip pat būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktų dvasių ir nuvestų į nežemiškąją Šviesą.
Juodąjį gintarą galima vadinti viena kontraversiškiausia šio mineralo rūšimi, nes neįprasta jo spalva kelia daug debatų. Paprastai šis gintaras nėra grynai juodas ir, pakėlus jį prieš šviesą, atrodys tamsiai raudonas, žalsvas arba rusvas. Dėl to yra nepritariančių tokiam pavadinimui ir nesutinkančių, kad juodos spalvos gintaras apskritai egzistuoja. Vis dėlto juodasis gintaras yra nepamainomas papuošalų gamyboje. Iš jo pagaminti gintaro dirbiniai spinduliuoja prabanga, rafinuotumu ir puikiai dera prie klasikinio įvaizdžio.
Gintaro spalva geltona, atspalviai įvairūs ir labai turtingi niuansų - nuo šviesiai geltono iki raudono. Gintaras vertinamas ne tik dėl savo auksinės spalvos, įvairių atspalvių, bet ir dėl skaidrumo, įvairaus šviesos pralaidumo. Kadangi gintaro gabalai yra nelygių formų, tai šviesos spinduliai lūžta juose nevienodai ir dėl gintare esančių priemaišų sudaro visokius gražių reginių efektus. Gintarą sunkiai veikia išoriniai veiksniai. Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas.
„ … nei baltas gintaras, iš kurio gaunamas malonus smilkalų kvapas, nei vaško spalvos geltonas arba tamsus gintaras romėnų nebuvo taip vertinamas, kaip skaidrus, nestipriai žvilgantis, kad žiūrint per jį matyti ne pati ugnis, o tik jos atspindys. (…) Mėgstamiausias gintaras buvo skaidraus falerniško vyno atspalvio. Už jį mokėdavo brangiausiai.
Gintaro susidarymo vietos
Pasirodo, kad gintaro tėvynė - ne tik Lietuva. Pasaulyje žinoma daugiau nei 2000 gintaro rūšių. Jo randama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Seniausias pasaulyje yra Dolomito gintaras - jam maždaug 230 mln. metų. Jordanijoje, Libane ir Taimyro pusiasalyje randamo gintaro amžius taip pat viršija 100 mln. metų. Nemažai gintaro randama ir Kinijoje, Amerikoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir Japonijoje. Pastarasis ypatingas savo spalvomis - jo paletė svyruoja nuo žalių iki juodų tonų.
Gintaro radimvietės pasaulyje
Ore gintaras dega skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleidžia malonų, pušų sakus primenantį aromatą. Lydosi apytikriai 375 laipsnių C temperatūroje.
Baltijos regione randamas gintaras dar žinomas kaip sukcinitas. Jis susidarė iš sakų, kuriuos išskyrė dabar jau išnykusi pušų rūšis. Baltijos jūroje randamam gintarui yra 40-60 mln. Gintaro kilmės nustatymui naudojama spektrinė analizė. Pirmą kartą gintaras paminėtas X a. pr. Kr. asirų dantiraštyje. Vėliau jis paminimas Biblijoje, aprašant karaliaus Tiro papuošalus, ir apsakomas Homero „Odisėjoje“.
Gintaras papuošalų gamyboje naudotas jau nuo 11 000 m. pr. Kr. , o baltų gentys jį naudojo dar 2000 - 1800 m. pr. Kr. Jis buvo skirtas ne tik papuošalų, bet ir įrankių gamybai, naudotas medicinoje, tikėta jo gydomosiomis galiomis. Mūsų kultūroje geltonasis gintaras buvo svarbi tautinės aprangos dalis. Dar jis naudotas per vestuvių apeigas, kabintas virš vaiko lovelės, gaminti įvairūs amuletai.
Anksčiau apie gintaro kilmę sklandė daug versijų. Vieni išminčiai tikėjo, kad gintaras - tai saulės spindulių koncentratas, kiti - kad tai magneto alternatyva. Senovės graikai manė, jog gintarai - tai nuo saulėlydžio atskilę gabalėliai. Vikingai iš gintaro drožinėjo įvairių gyvūnų figūrėles, tikėdami, kad taip įgaus žvėrių stiprybes. Lietuviams turbūt geriausiai žinoma Jūratės ir Kastyčio istorija. Dievas Perkūnas, supykęs, kad Kastytis išdrįso palytėti Jūratę, sunaikino jos gintarinius rūmus, o jos mylimąjį nuskandino.
Gintarinius papuošalus nešiojo ir Egipto kilmingieji, bet didžiausi gintaro gerbėjai buvo senovės graikai ir romėnai. Jie labai žavėjosi gintaru - vadino jį „Šiaurės auksu“. Ten jis buvo laikomas prabanga, skirtu tiek papuošalams, tiek namų ir arenų puošybai bei medicinai. Dėl gintaro netgi buvo sukurti „gintaro maršrutai“.
Gimtoji istorija. 7 kl. Gintaro susidarymas..asf
Gintaro randama įvairių dydžių, tačiau didelius gabalus rasti sunkiau, nes tai yra trapi medžiaga. Didžiausias gintaro gabalas Lietuvoje, vadinamas „Saulės akmeniu“, sveria ~3,5 kg. Presuotas gintaras tampa plastine mase. Ji puikiai tinka gaminti juvelyrikos dirbinius ir yra geras elektros izoliatorius. O išlydžius gintarą gaunami gintaro aliejus, rūgštis ir kanifolija.
Tolimoje senovėje Pempių kaimas, esantis šalia Priekulės (Klaipėdos r.), buvo bene pirmoji gintaro kasinėjimo vieta. Anksčiau prekyba gintaru buvo ypač kontroliuojama. Gintarą rinkti galėjo tik tie asmenys, kurie turėjo specialią licenciją.
Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose - specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele - iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą.
Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės - visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu.
Gintaras išgyveno visokių laikų - būna laikas, kai gintaro kaina viršija sidabro ar aukso kainą, buvę ir tokių laikų, kai jį naudodavo kaip kurą. Žinovai prognozuoja, kad gintaras, o ypač stambesni jo gabalai ar dirbiniai, greitu laiku gali tapti retenybe.
Šiandieninė tradicinės kinų medicinos farmacija žolinę fitoterapiją papildo gintaru. Perka jį dideliais kiekiais nuo Baltijos, nes tik Baltijos gintaras garsėja didele gintaro rūgšties koncentracija.
Kodėl Baltijos jūros gintaras taip masina kinus? Šis organinės kilmės mineralas tarsi magnetas traukia pirmiausia dėl to, kad labai tinka kinų energetikai, kurią jie dažniausiai puoselėja įvairiausiomis iškasenomis. Todėl vos tik kinus pasiekia kalbos apie mūsų šalyje esančius milžiniškus gintaro luitus, jie kaipmat nuperkami ir išgabenami į Kiniją. Kinai taikosi ir į Rusijos kasyklas ir moka didžiulius pinigus net keleriems metams į priekį, o jų samdyti specialistai aktyviai ieško įvairiausio gintaro. Rusijos televizijos žurnalistai viename dokumentiniame filme pateikė versiją, kad dėl Baltijos pajūryje rasto gintaro vis dažniau tarpusavyje aršiai kaunasi vadinamosios Kinijos triados. Lietuvoje, per metus aptinkama apie 200 kilogramų šio organinio mineralo.
Gintaras mokslui svarbus dėl savo inkliuzų. Tyrėjus nustebino įvairių rūšių gintarai - pasirodo, jie nemažai papasakoja apie evoliuciją. Būtent dėl vabzdžių inkliuzų akmenyje nuo senovės gintaras siejamas su išsaugojimu. Kai kurios kultūros jį netgi laikė mirusiųjų sielų poilsio vieta. Tačiau kartu šis išsaugojimas siejamas ne tik su pomirtiniu gyvenimu, bet ir amžinu meilės ryšiu. Nuo seniausių laikų šis akmuo buvo naudojamas sutuoktuvių ritualuose, mat buvo laikomas meilės talismanu. Ne veltui santuokoje pragyvenusius 34-erius metus žmonės sveikina su gintarinėmis vestuvėmis.
Žodis „gintaras“ lietuvių kalboje kilo iš žodžio „ginti“. Jau nuo seno buvo tikima, kad gintaras apsaugo nuo ligų ir nužiūrėjimo. Baltijos gintaras laikomas vertingiausiu iš visų, nes būtent jis pasižymi didele gintaro rūgšties koncentracija.
Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis buvo pirmasis, kuris pastebėjo gydančias gintaro savybes. Jis siūlė nešioti gintaro karolius nuo gerklės skausmo. Romėnai tikėjo, kad gintaras apsaugo nuo įvairių ligų ir net beprotystės. Rytų šalyse buvo manoma, kad gintaro dūmai įkvepia drąsos ir sutvirtina dvasią. Tiek carinėje Rusijoje, tiek Lietuvoje auklės vaikščiojo su gintariniais karoliais. Gintaro rūgštis pasižymi imunitetą stiprinančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Dabar irgi yra gaminama kosmetika su gintaro rūgštimi, atliekamos SPA procedūros su gintaro dulkėmis, aliejumi ar smilkalais.
Garsusis Gintaro kambarys yra skulptoriaus A. Schlüter ir meistro G. Wolfram darbas, sukurtas XVIII a. pradžioje. Kambarį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas padovanojo Rusijos carui Petrui I, taip įtvirtindamas šalių sąjungą prieš Švediją. II-ojo Pasaulinio karo metu kambarys pradingo - buvo pavogtas nacių. Neįtikėtina, kad tiek tonų gintaro galėjo dingti nepastebimai. Kai kurie istorikai mano, jog kambarį subombardavo, kiti - kad jis nuskendęs Baltijos jūros dugne. Žurnalo Smithsonian teigimu, dabar kambarys būtų vertas net 142 mln. dolerių.
Gintarui reikia kruopščios priežiūros, nes ši medžiaga yra labai jautri. Patariama gintaro dirbinius valyti reguliariai. Po kiekvieno nešiojimo nuplaukite papuošalą šiltu muiliniu vandeniu ir nušluostykite švelnia skepetaite. Retkarčiais galima įtrinti gintarą natūraliais aliejais. Gintaro paviršių galima patrinti kokiu nors spiritiniu tirpalu. Į 100 ml vandens įpylę 15 g druskos ir išmaišę, įmeskite gintarą. Tikras plūduriuos paviršiuje, o netikras - skęs.
Gintaras - tai, kuo gali didžiuotis Baltijos šalys. Daugybę metų žavėjęs žmones gintaras vis dar išlieka populiariu aksesuaru. Gintariniai papuošalai verčia didžiuotis turtinga gintaro istorija.