Lietuva, nors ir neturi didelių kalnų ar vulkanų, slepia po savo kojomis didžiulius turtus. Tai ne tik derlingas dirvožemis, bet ir įvairios naudingos iškasenos, susiformavusios per milijonus metų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie žemės gelmių turtai slypi Lietuvoje, kaip jie yra ištiriami ir naudojami, bei kokios perspektyvos laukia ateityje.
Lietuvos geologijos tarnyba apibūdina naudingąsias iškasenas kaip gamtines mineralines medžiagas, esančias žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms. Pagal vertę ir gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis, energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt.
Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi žemės gelmių ištekliai Lietuvoje yra eksploatuojami. Didžioji dalis žemės gelmių turto ištirta, bet dar laukia savo eilės, be to, yra požymių, leidžiančių tikėtis, kad ateityje bus ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.

Naudojami ir potencialūs ištekliai
Mūsų šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai Lietuvoje ir visame pasaulyje - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos.
Tačiau Lietuvoje yra nemažai naudingųjų iškasenų (ir netgi ištirtų telkinių), kurios ligi šiol nenaudojamos, bet gali būti pradėtos naudoti ateityje. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, pirmas „eilėje“ yra anhidritas. Tai - švelnios šviesiai pilkos ir melsvos spalvos uoliena, sudaryta iš kalcio sulfato. Jos klodas plyti nuo Kauno į vakarus maždaug 10 000 km2 plote. Klodo storis siekia 90 m, o gylis svyruoja nuo 150 iki 650 m.
Anhidritas tinka apdailos plokščių, cemento, glaistų ir kitų statybinių medžiagų gamybai ir greičiausiai turėtų neblogą paklausą, nes mūsų kaimynės Latvija, Estija ir Šiaurės šalys anhidrito neturi, o jo ištekliai Lietuvoje praktiškai neriboti.

Pagal susidarymo būdą, laiką ir vietą su anhidritu siejasi ir druska, tik jos yra daug mažiau. Druska nesudaro ištisinio sluoksnio, ji telkiasi atskirais kupolo pavidalo klodais. Jų, manoma, yra keliose Šilutės ir Šilalės rajonų vietose.
Šalia Usėnų, prie Stoniškių kaimo, yra dar vienos „pamirštos“ naudingosios iškasenos - opokos telkinys. Opoka - nuosėdinė uoliena, sudaryta daugiausiai (63-73 proc.) iš silicio dioksido, kurį savo kiauteliuose sukaupė smulkučiai organizmai titnagdumbliai, klestėję kreidos periodo jūroje. Opoka naudojama įvairių rūšių cemento, silikatinių plytų gamybai. Jos ištekliai Lietuvoje - per 34 mln. tonų, bet gavyba nutrūko prieš du dešimtmečius, ir dabar karjero vietoje tyvuliuoja gilokas ežerėlis.
Lietuva, esanti šalia Baltijos jūros, neretai vadinama gintaro šalimi. Tačiau gintaras buvo eksploatuojamas tik praėjusio šimtmečio pradžioje, o vėliau visi bandymai atgaivinti šį verslą buvo nesėkmingi. Kuršių marių dugno nuosėdose yra surastas gintaringas sluoksnis, išsiaiškintos jo slūgsojimo sąlygos ir išplitimas.
Pietinėje Lietuvos pusėje plačiai išplitęs kreidos, tiksliau kreidos mergelio, klodas. Jo storis siekia keliasdešimt metrų. Tačiau telkiniai mažai naudojami dėl riboto jų produkcijos pritaikymo.
Geriausiai ištirtos magnetitinės geležies rūdos sankaupos prie Varėnos, jos sukelia stiprias magnetines anomalijas. Surasta keliolika tokių magnetito sankaupų, dvi iš jų laikomos telkiniais.
Tiesa, auksas vietomis sudaro tik priemaišą Rytų Lietuvos žvyro telkiniuose. Jo koncentracija siekia apie 0,5 g/t, o ištekliai tirtuose telkiniuose - iki 3 tonų.
Pietų Lietuvoje, daugiausiai Varėnos rūdinėje juostoje, geologinio kartografavimo ir geležies paieškų metu buvo nustatyti didesni kiekiai retųjų žemių elementų - cerio, lantano, itin reikalingų dabartinei aukštųjų technologijų pramonei; radioaktyvaus elemento torio, tinkamo naudoti branduoliniuose reaktoriuose; pramoninių mineralų - apatito, naudojamo trąšų gamybai, bei žėručio flogopito.
Apibendrinant, Lietuva turi įvairių naudingųjų iškasenų, tačiau ne visos jos yra naudojamos dėl skirtingų priežasčių. Vis dėlto, esant poreikiui ir atsiradus technologinėms galimybėms, daugelis šių išteklių galėtų būti sėkmingai eksploatuojami.
JAV siekia su sąjungininkėmis blokuoti itin svarbių mineralų prekybą, kad palaužtų Kinijos dominavimą | DW News
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys Lietuvoje 2015 ir 2018 metais (tūkst. m3).
| Naudingoji iškasena | 2015 | 2018 |
|---|---|---|
| Nafta | 90,4 | 55,79 |
| Klintis | 751 | 744 |
| Dolomitas | 1304 | 2144 |
| Kreidos mergelis | Neeksploatuota | Neeksploatuota |
| Smėlis | 1987 | 2749 |
| Žvyras | 5885 | 7669 |
| Molis | 251 | 248 |
| Durpės | 3179 | 3359 |
| Sapropelis | 15 | 2 |
Gėlo požeminio vandens Lietuvoje 2015 metais buvo išgauta 132 054,4 tūkst. m3. Naudingųjų iškasenų eksploatacijos kiekiai kinta nebūtinai dėl išteklių kiekių mažėjimo. Žemės gelmių išteklių gavybos intensyvumas keičiasi ir dėl ekonominių, aplinkos veiksnių.
Lietuvos geologijos tarnyba pabrėžia, kad kasybos įmonės, mokėdamos mokesčius už išgautus žemės gelmių išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos) naudojimą, kasmet nemenkai papildo valstybės biudžetą.
Kerno saugykla - žemės gelmių paslaptys
Atrodytų, kad kernas tėra iš žemės gelmių išgręžtas cilindro formos akmens gabalas. O iš tiesų, sako Lietuvos geologijos tarnybos žinovai, ši uoliena - laiko kapsulė, atskleidžianti žemės gelmių paslaptis ir šimtų milijonų metų Žemės istoriją. Pavadinimas kernas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „kern“, reiškiančio šerdį.

Kai pasiekiamas norimas gylis, gręžimo procesas sustabdomas ir kerno statinė ištraukiama iš gręžinio kartu su surinktu uolienos mėginiu. Kerno gręžimo gylis gali labai skirtis, priklausomai nuo projekto tikslų ir grunto rūšies. Gręžiniai iki kelių šimtų metrų gylio dažniausiai naudojami paviršinių sluoksnių tyrimams. Jie naudojami įvairių geologinių formacijų, įskaitant naftos ir dujų telkinių, anglies sluoksnių ir mineralinių telkinių tyrimams. Giliausi gręžiniai gali viršyti net 10 km.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykloje Žemės gelmių žinių centre (ŽGIC) Vievyje saugomas nuo 1953 m. išgręžtų vertingiausių 1148 gręžinių kernas, kurio bendras ilgis - 144,28 km. Kristalinis pamatas (arba fundamentas) yra seniausios ir stabiliausios žemės plutos dalys, sudarytos iš kristalinių uolienų. Jo amžius dažniausiai nuo kelių šimtų milijonų iki kelių milijardų metų senumo.
Lietuvoje kernų tyrimai atskleidė daugybę svarbių faktų apie regiono geologinę ir klimato istoriją. Kernų gręžiniai iš pietinės Lietuvos dalių rodo, kad regionas patyrė kelis ledynmečius ir tarpledynmečius. Lietuvos kernų mėginiuose dažnai randama mikrofosilijų, suteikiančių vertingų žinių apie senųjų jūrų ir gėlavandenių ekosistemas. Kernuose rasti fosiliniai augalų likučiai, tokie kaip žiedadulkės ir sporos, rodo, kokios augalų rūšys dominavo tam tikrose epochose ir kaip keitėsi augmenija. Be to, kernuose rasti vulkaniniai pelenai ir uolienos rodo, kad daugiau nei prieš 540 mln. metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyko vulkaninė veikla.
Kalbant apie mūsų kerno saugyklą ŽGIC, reikėtų išskirti ypatingą uolieną - anhidritą. Anhidritas - nuosėdinė uoliena, vertinga tiek geologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Anhidritas dažnai būna melsvas, pilkas arba baltas. Šis mineralas gali formuoti labai didelius kristalus. Kai kuriose vietose buvo rasta anhidrito kristalų, siekiančių kelis metrus ilgio.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykla ŽGIC yra ne tik vertingas išteklius šalies mokslininkams, bet ir indėlis į tarptautinį geologijos tyrimų tinklą.
Kadaise Lietuvos lygumos buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai.
Visą ten sukauptą kerną sudėjus į vieną eilę, šios ilgis siektų daugiau nei 140 kilometrų. Centro vedėjo Vytauto Purono teigimu, ši kerno saugykla - tarsi biblioteka. Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, - akmeninės. Jos suteikia informacijos apie Lietuvos naudingąsias iškasenas bei geologinę žemės gelmių sandarą, o tai leidžia planuoti išteklių gavybos, produktų gamybos, infrastruktūros ir kitus projektus.