Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo projektai: apžvalga ir pavyzdžiai

Straipsnyje apžvelgiami įvairūs lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo projektai, įskaitant apdovanojimus už reikšmingus darbus šioje srityje. Šie projektai apima fotografiją, kuratorinę veiklą, menotyros tyrimus, architektūrą, žurnalistiką, literatūrą, tautodailę, muziką ir kiną. Aptariami konkretūs pavyzdžiai, kurie atspindi įvairius būdus, kaip galima puoselėti ir populiarinti lituanistinį paveldą.

Klaipėdos senamiesčio planas

Apdovanojimai už indėlį į lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimą

Lietuvos meno kūrėjų apdovanojimų ceremonijoje buvo įteiktos premijos už reikšmingus darbus, skirtus lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimui. Štai keletas laureatų ir jų darbų:

• Marija Šileikaitė-Čičirkienė: Fotomenininkų sąjungos premija už tęstinį projektą „Odė Lietuvos miesteliams“. Tai nuosekli serija apie mažuosius Lietuvos miestelius ir jų kultūrinius, istorinius, socialinius vaizdinius. Šis fotografijų ciklas neigia miestelių uždarumą ir atskirtį, nes tokios fotografijos nurodo į esamas ir galimas regioninio prisikėlimo ir jo iškilimo iš užmaršties gaires.
• Donatas Stankevičius: Fotomenininkų sąjungos premija už kuratorinę veiklą ir fotografijos leidinių sudarymą. Donatas Stankevičius žinomas ne tik kaip šiuolaikinės dokumentinės fotografijos kūrėjas, bet ir kaip gebantis tinkamai pristatyti kitų autorių kūrybą. Keletas paskutinių ir itin svarbių darbų - tai Albino Stubros archyvo atskleidimas, Romualdo Rakausko rerospektyvinė paroda R.R. ir Zenono Bulgakovo personalinė paroda Kauno fotografijos galerijoje. Donato Stankevičiaus sudarytas šios parodos katalogas prestižiniame Arlio fotografijos festivalyje tapo vienu pretendentų į pagrindinį prizą istorinių leidinių kategorijoje.
• Aliona Šalaj: Skirmanto Valiulio premija įteikta už tyrimą „Šiuolaikinė moterų analoginė fotografija feministinių vizualumo studijų perspektyvoje: tekstai, praktikos ir savivoka“. Dr. Jelenos Šalaj projektas buvo sumanytas novatoriškai ir ambicingai. Ji siekė ištirti šiuolaikines Baltijos šalių fotografių, dirbančių analoginės fotografijos srityje, praktikas ir savivoką remdamasi tarpdisciplininėmis feministinėmis prielaidomis ir metodais, leidžiančiais pažvelgti, kaip fotografija, fotografavimas ir jų refleksija susiję su profesijos, motinystės, šeimos ir valstybės apmąstymu.
• Matas Dūda: Įteikta „Aukso mūza“ (skiriama už paskutinių trejų metų darbus). M.Dūda, įkvėptas senųjų grafikos tradicijų, nuolat tyrinėja įvairias meno raiškos formas, pavyzdžiui, personalinėje parodoje „Gibaras Bauzdint“ jis eksperimentavo su juodojo oforto technika, perteikdamas įspūdingas, atmosferiškas kompozicijas. M.Dūdos kūryboje dominuoja medžiagiškumo tyrinėjimai, o jo darbai dažnai įtraukia žiūrovus per meditatyvius, dėmesį koncentruojančius elementus.
• Rasa Žukienė: Įteikta „Aukso mūza“ (skiriama už paskutinių trejų metų darbus). R.Žukienė - iškili Lietuvos menotyrininkė ir humanitarinių mokslų daktarė, turinti daugiau nei 30 metų patirtį tyrinėjant Lietuvos dailės istoriją. R.Žukienė yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos Dailės istorikų draugijos ir tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA) narė, aktyviai prisidedanti prie akademinio bei meno pasaulio sklaidos Lietuvoje.
• Andrius Grigalaitis: Šią vasarą netikėtai mus palikusiam Andriui Grigalaičiui taip pat skirta „Aukso mūza“ (skiriama už paskutinių trejų metų darbus). Apdovanojimą atsiėmė našlė Gintarė Baublytė. A.Grigalaitis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS), tapdamas jos komunikacijos vadovu, jo dėka buvo suformuota šiuolaikiška LDS komunikacijos strategija ir sukurta daugybė Lietuvos kultūros gyvenimą iliustruojančių filmų, pasakojimų, siužetų. Dirbdamas Dailininkų sąjungoje Andrius ne tik dirbo su komunikacija ir vizualiniu stiliumi, bet ir aktyviai rūpinosi ir vystė edukacines programas.
• I M P L M N T architektų komanda: Metų architektūros apdovanojimas įteiktas I M P L M N T architektų komandai. Laureatai: Aurimas Syrusas, Greta Brimė, Ričardas Bertašius, Aurelija Kniukštaitė, Eglė Gečaitė, Ieva Sirijatavičiūtė, Kotryna Bajorinaitė, Jonė Virbickaitė (Studija „Implmnt architects“. Premija įeikta už STASYS MUSEUM. Šis drąsus, elegantiškas ir funkcionalus kūrinys yra puikus įvairių projekto dalių - architektūros, dizaino, kraštovaizdžio ir viešosios erdvės - vientisumo pavyzdys. Glaudus architektų, projektuotojų, inžinierių ir menininkų bendradarbiavimas leido sukurti puikiai integruotą kūrinį, atitinkantį Naujojo Europos Bauhauso principus. Šis objektas daro didelį kultūrinį poveikį vietos bendruomenei, nes stiprina regiono kultūrinę, švietimo, socialinę ir ekonominę veiklą. Be to, pasitelkdama savo architektūrą, jis siekia tapti svarbia kultūros institucija nacionaliniu ir pasauliniu mastu.
• Architektų studija „Altitudes“: Metų architektūrinio debiuto apdovanojimas įteiktas architektų studijos „Altitudes“ architektams Andriui Laurinaičiui, Gerdai Antanaitytei, Aurimui Baužiui. Premija įteikta už dujų saugyklos konversiją į senovinių automobilių muziejų Klaipėdoje. Kultūros paveldo vidaus erdvė - buvęs dujų saugyklos pastatas pritaikytas naujai paskirčiai - senovinių automobilių ekspozicijai. Architektūrinėmis priemonėmis siekta išlaikyti radialaus planavimo principus ir industrinę pastato atmosferą - tuščioje pastato erdvėje įrengtas cokolinis aukštas ir metalo stelažai, kuriuose eksponuojami senoviniai automobiliai. Pastato centre - apvalus hidraulinis keltuvas, skirtas pakelti eksponatus į reikiamą platformą. Keltuvo nenaudojant jo platforma veikia kaip cokolinio aukšto grindys. Cokoliniame aukšte įrengta multifunkcinė erdvė parodoms ir susitikimams.
• Virgilijus Juodakis: Žurnalistikos metraštininko premija skirta Virgilijui Juodakiui už ilgametę pedagogoinę veiklą parengiant fotožurnalistus ir dėmesį fotožurnalistikai.
• Vytautas Žeimantas: Žurnalistikos metraštininko premija apdovanotas Vytautas Žeimantas už Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos sudarymą ir žurnalo „Žurnalistika“ redagavimą.
• Gražina Arlickaitė: Apdovanojimas „Už indėlį į kino kultūrą“ skirtas humanitarinių mokslų daktarei, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėjai ir meno vadovei Gražinai Arlickaitei už nuoseklų ir ilgametį gero, reikšmingo kino ir visos kultūros raidai, autorinio kino meno prioriteto ir sklaidos Lietuvoje puoselėjimą per „Scanoramos“ festivalį.
• Rūta Elijošaitytė-Kaikarė: Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos teikiamą „Bičiulių premiją“ atsiėmė VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Premija jai įteikta už dėmesį verstinei literatūrai ir maloniai suteikiamą erdvę LLVS renginiams.
• Janina Rutkauskienė: Lietuvos rašytojų sąjungos teikiama „Šimtmečio premija“ skirta ilgametei Rašytojų klubo direktorei Janinai Rutkauskienei. Premija skirta už nuopelnus organizuojant kultūros ir meno renginius, skirtus istorinės atminties išsaugojimui, lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimui.
• Alė Deksnienė: Geriausio metų tautodailininko apdovanojimas skirtas tautodailės meno kūrėjai Alei Deksnienei už 2024 metais vykdytą aktyvią parodinę ir edukacinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Alė Deksnienė apdovanota už tradicinių vilnos vėlimo ir kepurininkystės amatų puoselėjimą ir populiarinimą. Jos darbai išsiskiria savo autentiškumu, originalumu, aukštaitiškų ir baltiškų raštų simbolika, jos sukurti darbai atitinka visus aukščiausios kategorijos meistrės reikalavimus.
• Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“: Lietuvos muzikų sąjungos už aukštą profesinį lygį teikiamas „Auksinis diskas“ skirtas berniukų ir jaunuolių chorui „Ąžuoliukas“ (meno vadovas - Vytautas Miškinis). „Ąžuoliukas“ - berniukų ir jaunuolių choras, kurį 1959 metais įsteigė Maestro Hermanas Perelšteinas. Šiandien „Ąžuoliukas“ - vienas geriausiai žinomų vardų Lietuvos muzikos pasaulyje. Tai unikalus kelių chorų - nuo mažylių iki vyrų - ir muzikos mokyklos derinys. Derlinga terpė, kurioje subrendo ne viena dešimtis garsių šalies muzikų. Šiandien „Ąžuoliukas“ - tai aštuoni chorai, kuriuose dainuoja keli šimtai vaikų, paauglių ir vyrų.
• Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas: Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laureatais tapo Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas. Jiems premija įteikta už išskirtinės kultūrinės vertės trijų tomų leidinį „Lietuvos kinas. Iš kairės: Detmoldo burmistras Raineris Heleris, Kun.

Lietuvos herbas Vytis

Vydūno metų minėjimas ir jo reikšmė

Vydūno kūrybinio palikimo bei gyvenimo pavyzdžio svarbos suvokimas nebuvo išnykęs niekad, tik jis ne visada buvo pakankamai ryškus ir paveikus. Vienokių ar kitokių sukakčių proga jis pasireikšdavo daug akivaizdžiau negu kasdienybės tėkmėje. Per praėjusiuosius, 2018-sius, metus pažymint didžio tautos šviesintojo 150-metį jis reiškėsi ypač stipriai.

Jau ir trys dešimtys metų suėjo nuo to, kai 1988 m. vasarą prasiveržė Atgimimo ledonešis, o keli mėnesiai iki jo, tarsi jį pranašaudama, nuvilnijo pakilusi daugelio žmonių sielas atgaivinusi mąstytojo 120-mečio minėjimų sukelta vydūniškojo dvasingumo banga. Jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus prabėgo ir nuo ypač gražiai 1993 m. Tasai valstybinio svarbumo įvykis, kaip ir Vydūno palaikų grįžimas prieš 27 metus, ženklino ne tiktai gražiai atiduodamą pagarbą, bet ir esminį šio didžio žmogaus kūrybinio palikimo, gyvenimo ir veiklos žygdarbio sureikšminimą.

Visais Vydūno pagerbimais siekta skatinti poreikį pažinti jo palikimo ir gyvenimo žygdarbio esmę ir prasmę, kad tasai pažinimas savo ruožtu žadintų troškulį kitaip gyventi, kitaip suvokti buvimo šiame pasaulyje paskirtį, kurios esmė - kiekvienam iš mūsų būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti.

Tuo tikslu 1988 m. lapkričio 5 d. įsisteigė Vydūno draugija, pasiryžusi, kaip įrašyta jos įstatuose, įgyvendinti lietuvių tautos gyvenime Vydūno idėjas kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių.

2018-siais mąstytojo, rašytojo, kultūros veikėjo - Vydūno 150-mečio sukaktį kaip valstybinės reikšmės įvykį laisva Lietuva pažymėjo jau antrą kartą. Komisija kreipėsi į visuomenę bei valstybines ir nevyriausybines organizacijas kviesdama teikti siūlymus minėtai programai.

Pagal šią programą numatyta išleisti Vydūno rinktinius raštus, mokslinę monografiją, populiarią biografinę apybraižą, straipsnių rinkinį „Vydūnas Lietuvos ir užsienio mokslininkų akiratyje“, sukurti dokumentinę kino apybraižą, parengti išsamią bibliografiją, išleisti Vydūno gimtam kraštui skirtą Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną vokiečių k., Vydūno istoriosofinį veikalą vokiečių k. Numatyta pastatyti Vydūno paminklą Klaipėdoje, paminklinį biustą Kaune, įrengti Vydūno skverą Pagėgiuose, rekreacinius takus Šilutėje ir Kintuose, pastatyti memorialinį suolelį.

Programoje taip pat - Vydūnui skirta teatro diena Lietuvos dainų šventėje, tarptautinis vargonų muzikos renginys Vilkyškiuose, chorines muzikos renginys „Vydūno daina“ Šilutėje, Mažosios Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų šventė ant Rambyno kalno. Didžioji tos programos dalis buvo įgyvendinta arba baigiama įgyvendinti.

Žvelgiant į Vydūno metų vyksmo panoramą, norisi pamąstyti, ką tas vyksmas davė ir ar yra ne paviršinis, ne kiekybinis, o gelminis, kokybinis jo rezultatas. Tas rezultatas nuteikia nevienareikšmiškai. Savaime džiugu, kad gana daug kultūros ir švietimo įstaigų (kultūros centrai, bibliotekos, mokyklos, gimnazijos, mėgėjų teatrai) neliko abejingos reikšmingai sukakčiai ir pakvietė į kūrybinės išmonės nestokojančius Vydūno palikimo įprasminimui skirtus savo renginius, kurių per visą Lietuvą būta keliasdešimt.

Ypač reikšminga tai, kad didelę tų susitinkančiųjų dalį sudaro jaunimas, kuriam Vydūno idealai reikalingi tiesiog kaip kelrodė žvaigždė. Jų kartu su žymiausiais Lietuvos animatoriais Jūrate ir Valentinu Aškiniais sukurtas animacinis filmas „Vydūnas. Vaikystės varpų gaudesys“ ne tik subtiliai ir įtaigiai pasakoja apie mąstytojo jaunas dienas, bet ir kviečia žiūrovą pasinerti į jo išminties gelmes ir jos šviesoje pamąstyti apie prieš akis atsiveriančio savojo gyvenimo prasmę.

Edukaciniu požiūriu svarbus yra glaustai, bet įtaigiai apie Vydūną ir jo atliktą misiją pasakojantis Editos Mildažytės telefilmas „Išminties mylėtojas“.

Bene reikšmingiausias įnašas į Vydūno, kaip išskirtinio mūsų kultūros reiškinio, pažinimą ir aktualumo išryškinimą - net dvi didelės apimties monografijos - V.Bagdonavičiaus ir A. Martišiūtės- Linartienės „Vydūnas“ ir R. Palijanskaitės „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“. Per jas abi ne tik ryškiai pasimato gerai dokumentuotai pagrįsta Vydūno gyvenimo ir darbų visuma, ją grindusios išminties gelmė, bet ir atsikleidžia jo kūrybinio palikimo didingumas, savitumas ir reikšmė ne tik mūsų, bet ir europinei kultūrai.

Apžvelgę Vydūno metų vyksmą, galime pasakyti, kad tasai vyksmas esmingai pasitarnavo primenant tautai mąstytojo puoselėtos žmoniškumo kultūros svarbą, tos kultūros, be kurios stiprinimo ir turtinimo tolesnis mūsų kelias nuvestų ne į šventovę, o į dvasinę prapultį.

Lietuvos vėliava

Lietuviškas paveldas Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas - viena lietuviškiausių Amerikos vietų. Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Deja, Šiaurinis Anglies regionas taip pat ir viena tų vietų, kur lietuviškas paveldas pastaraisiais metais nukentėjo labiausiai.

Iš 13 lietuvių Romos katalikų bažnyčių regione, tik viena veikia kaip standartinė katalikų bažnyčia, o likusios uždarytos ~2009 m. Visa tai nepaisant to, kad, vertinant vien pagal tikimybes, turėjo likti atidaryta apie pusę lietuvių bažnyčių, nes per ~2009 m.

Nepaisant viso niokojimo, Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione dar galima pamatyti daug lietuviško. Tarp lietuviškų vietų - veikianti lietuvių bažnyčia, atskira nuo Vatikano, penki veikiantys lietuvių klubai, paminklai lietuviams, galimybė nusileisti į anglių kasyklą, kur triūsdavo lietuviai, imigruodavę į šį regioną beveik vien angliakasybos darbams.

Forest Sitis

Miesteliuose kaip Forest Sitis lietuviai buvo svarbūs. Nes jie čia atsikėlė panašiu metu, kaip ir visi kiti: miestas įkurtas 1888 m.

Lietuviai įsteigė ir nuosavas kapines - nors miestelyje tegyvena keli tūkstančiai žmonių ir, rodos, gal pakaktų vienerių kapinių. Nuo 2001 m. uždarymo tai buvo tik apleistas pastatas, o vienintelis lietuvybės ženklas - niša šventojo skulptūrai pastatyta, kaip angliškai ant jos parašyta, klebonui Savuliui atminti. Šventojo skulptūros mums lankantis 2017 m. jau nebuvo. 2024 m. bažnyčia nugriauta.

Šios kapinės - bendros su lenkų Čenstakavos Marijos kapinėmis ir vyrauja lenkų kapai. Lietuviai laidoti arčiau Vilniaus Aušros Vartų Marijos bažnyčios. Dėl kapinių XX a. pradžioje vyko abiejų tautų konfliktas, kur būdavo net kraujo praliejimo.

Skrantonas

Neįtikėtina, tačiau dalis Skrantono lietuvių 1914 m. išdrįso padaryti tai, ko nepadarė niekas Lietuvoje: įkūrė savą tautinę katalikų bažnyčią, nepavaldžią Vatikanui. Ši unikali lietuviška bažnyčia gyvuoja ligi šiol. Statyta ji 1915-1930 m., atdara sekmadieniais apie Mišias. Ant kertinio akmens - užrašas "Lietuviška katalikiška bažnyčia po vardu apvejzdos Dievo 1915 m Užbaigta 1930 m". Viduje - daugybė lietuviškų užrašų, vitražų, bažnyčios šūkis "Kova. Šviesa. Tiesa".

Bažnyčios istorija tokia: anksčiau Skrantono lietuviai buvo Romos katalikai, jie savo jėgom ir pinigais pasistatė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią (žr. žemiau). Tačiau Romos katalikų vyskupas reikalavo, kad parapijiečiai savo pastatytą bažnyčią perleistų jo nuosavybėn. Vyko ilgi teismai, bet galiausiai lietuviams nebeliko pinigų teistis ir Šv. Juozapo bažnyčią jie prarado.

Vienas keturių lietuvių klubų Skrantono regione! Prie įėjimo - trispalvė, o lietuviškiausias - vestibiulis, kur Lietuvos aprašymai, klubą kūrusių lietuvių nuotraukos. Dabar nariais priimami ne vien lietuviai ir einama čia labiau užkąsti, narių - 1300 (2023 m.).

„Lietuviškos vietos taip greitai nyksta, todėl aš norėjau sukurti naują“ - pasakojo Kosciuškos sodo įkūrėja lietuvių kilmės Kerol Gargan (Carol Gargan). Sodelį, kurį sodina savo rankomis, pavadino ir Amerikos didvyrio Kosciuškos garbei, tačiau ne populiaresniu lenkiškuoju (Kosciuszko), o lietuviškuoju vardo variantu (Kosciuska).

Pitstonas

Pitstonas yra lietuviškiausias (pagal gyventojų procentą) šitokio dydžio JAV miestas. Šios lietuviškos vietos yra Pitstone ir aplinkiniuose miesteliuose.

Artėjant prie šio klubo, pirmiausiai dėmesį atkreips trispalvės ir Lietuvos herbo spalvomis vaikų išdažytas hidrantas! Šis klubas - bene tautiškiausias, tarp keturių išlikusių regione. Viduje - baras su daug lietuviškų detalių. 2023 m.

Ši statula - viskas, kas liko iš didžiosios Šv. Kazimiero bažnyčios, kai ją uždarė. Siekiant nuraminti uždaromų parapijų tikinčiuosius paprastai bažnyčia kelis jiems brangius daiktus iš senosios bažnyčios perveža į naująją. Ši airių bažnyčia todėl vietomis primena skulptūrų galeriją.

tags: #kokie #projektai #gali #buti #lituanistikos #tradiciju