Roplių Rūšys: Įvairovė ir Paplitimas

Ropliai (Reptilia) - chordinių stuburinių gyvūnų klasė, pasižyminti didele rūšių įvairove ir prisitaikymu prie įvairių aplinkų. Ši klasė apima apie 6000 rūšių, kurios skirstomos į 4 būrius: vėžlius, snapagalvius, žvynaroplius ir krokodilus.

Roplių klasifikacijos schema

Roplių Biologinės Savybės

Roplių kūnas gali būti nuo 3 cm iki 11 m ilgio, o masė siekia iki 400 kg. Jų oda beveik neturi liaukų, o epidermis yra suragėjęs, virtęs raginiais žvynais arba skydeliais, kurie saugo nuo sužalojimų ir išdžiūvimo. Ropliai keičia žvynus nusinerdami iš karto arba gabalėliais.

Vidaus griaučiai beveik visai sukaulėję, o vidinė kaukolė susideda iš odos kaulų. Stuburas (išskyrus gyvačių ir bekojų driežų) susideda iš kaklo, liemens, kryžmens ir uodegos dalių. Ropliai turi priekines ir užpakalines galūnes (išskyrus gyvates ir gluodenus). Kvėpavimo organus sudaro trachėjos, bronchai ir plaučiai. Širdis 3 kamerų, išskyrus krokodilus, kurių širdis 4 kamerų.

Ropliams būdinga gera uoslė. Gyvatės ir dauguma driežų burnoje turi Jacobsono organą, kuriame analizuojami iš aplinkos surinkti kvapai. Duobagalvės gyvatės, kai kurie smaugliai ir pitonai tarp akių ir šnervių turi termolokatorius, kurie padeda rasti grobį. Driežų ir tuatarų kaukolės viršuje yra vadinamoji trečioji akis, padedanti prisitaikyti prie temperatūros režimo.

Roplių Paplitimas ir Gyvenimo Būdas

Ropliai gyvena sausumoje, kai kurie gėluosiuose vandenyse ir jūrose. Kūno spalva daugumos gerai prisitaikiusi prie aplinkos. Kai kurių rūšių ropliai geba keisti kūno spalvą ir piešinį pagal išorės dirgiklius. Ropliai labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, nes jų medžiagų apykaita labai lėta. Ropliai šaltąjį metų laiką praleidžia įmigę. Vieni minta vabzdžiais, kiti - žuvimis ir kitais stuburiniais, dar kiti - augalais.

Apvaisinimas vidinis. Patinai turi kopuliacijos organą. Kai kurie ropliai dauginimosi metu skleidžia garsus, daugelio driežų rūšių patinai demonstruoja ryškias skiauteres arba odos raukšles, dar kitų rūšių patinai kaunasi dėl patelių. Dauguma roplių deda kiaušinius, juos užkasa į smėlį, pūvančius lapus. Jaunikliai išsirita išsivystę, nėra lervos stadijos.

Roplių Rūšys Lietuvoje

Lietuvoje aptinkamos 7 roplių rūšys. Jas visas nesunku įsiminti. Rečiausias - balinis vėžlys (Emys orbicularis). Per Lietuvą ir Baltarusijos šiaurę eina šiaurinė jo arealo riba. Gyvena lėtai tekančiose upėse, jų senvagėse, durpių karjeruose, negiliuose ežeruose. Gerai plauko ir nardo, gali ilgai išbūti po vandeniu. Baliniai vėžliai nyksta dėl melioracijos ir užterštumo. Veistis trukdo rudosios lapės, usūriniai šunys, barsukai, šernai.

Sausose saulėtose vietose, miško aikštelėse gyvena vikrusis driežas (Lacerta agilis). Jaunikliai rudai pilki, su 2 išilginėmis tamsiomis juostomis; suaugę žali, tamsiai dėmėti. Drėgnų miškų pakraščiuose, kirtavietėse, durpynuose, aukštapelkėse labai dažnas gyvavedis driežas (Lacerta vivipara). Upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse dažniausiai pasitaiko geltonskruostis žaltys (Natrix natrix).

Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena Lietuvos pietinės dalies pušynuose, saulėtose miško aikštelėse, kirtavietėse, sausose pievose, upių slėniuose. Labai retas. Drėgnuose mišriuosiuose miškuose, krūmais apaugusiose kirtavietėse, aukštapelkėse, pelkių pakraščiuose dažna paprastoji angis (Vipera berus), užauga iki 75 cm ilgio, aktyvesnė naktį.

Lygiažvynis žaltys ir balinis vėžlys įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą įtraukti puošnusis vėžlys, arba amerikinis balinis vėžlys (Chrysemys picta) ir raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta). Visai neseniai Neries upėje Vilniuje buvo pastebėtas raštuotasis vėžlys. Jau prieš keletą metų jų buvo aptikta, Druskininkų ir Kauno ežeruose. Raštuotasis, kaip ir puošnusis vėžlys, kelia grėsmę baliniams vėžliams, kurie Lietuvoje reti ir saugomi.

Mažojoje Lietuvoje gyvenantys varliagyviai ir ropliai:

Mažosios Lietuvos žemyninėje dalyje ir Kuršių nerijoje aptinkama 14 varliagyvių (2 uodeguotųjų ir 12 beuodegių) rūšių. Stovinčiuose įšilusiuose vandens telkiniuose, negiliose kūdrose ir Kuršių marių mažose įlankose ties Juodkrante, Kopgalio tvirtovės apsauginiame griovyje veisimosi metu aptinkama paprastųjų tritonų (Triturus vulgaris Linnaeus, 1758). Žemyninės dalies durpynų kūdrose ir karjeruose sugaunami skiauterėtieji tritonai (Triturus cristatus Linnaeus, 1758). Aptikta nendrinių (Bufo calamita Laurenti, 1768), paprastųjų arba pilkųjų (Bufo bufo Laurenti, 1768) ir žaliųjų (Bufo viridis Laurenti, 1768) rupūžių. Rupūžių kūno ilgis siekia 4-12 cm. Jos veiklios tik prieblandoje ir po lietaus, mėgsta žema augalija apaugusias kopas; dažnai randamos soduose, daržo sklypuose, pamiškėse. Kuršių nerijoje, išskyrus Krantą, Rasytę, Nidą ir Juodkrantę, jų negausu. Rupūžės neršia balandžio-gegužės mėn., ikrai ilgose drebutinėse gijose, žiemoja įsiraususios į žemę. Kai kuriais metais Ventės rage ir Nidos apylinkėse netoli tarpkopių valkų, aplinkiniuose pušynuose veisiasi varlės česnakės (Pelobates fuscus Laurenti, 1768). Jos veiklios prieblandoje, žiemoja sausumoje, graužikų urvuose. Jų buožgalviai išauga iki 11 cm ilgio. Žemyninės Mažosios Lietuvos dalies žemapelkių ežerėliuose ir kūdrose kartais aptinkama raudonpilvių kūmučių (Bombina bombina Linnaeus, 1761), jos iki 5 cm ilgio, kūno viršus tamsus, oda rauplėta, apačia su oranžinėmis dėmėmis, išskyros nuodingos. Plačialapių medžių miškuose, parkuose prie stovinčių vandenų sugaunama europinių medvarlių (Hyla arborea Linnaeus, 1758); jos būna iki 6 cm ilgio, pasižymi gebėjimu laipioti žolių, krūmų ir medžių stiebais bei lapais. II pusėje didelėmis santalkomis, ikrai sulipę į kurkulus). Kitur dėl neršto vietų stokos jų yra mažai. Žaliųjų varlių grupei priskirtinos 3 rūšys: ežerinė (Rana ridibunda Pallas, 1771), didžioji kūdrinė (Rana esculenta Linnaeus, 1758), mažoji kūdrinė (Rana lessonae Camerano, 1882). Gyvena gėluose tekančiuose ir stovinčiuose vandenyse Nemuno žemupyje, upių ir ežerų pakrantėse, Kuršių marių baseine. Minta vabzdžiais, moliuskais, voragyviais, rečiau stambesniu grobiu.

Iš roplių aptinkamos 6 (kai kuriais duomenimis - 7) rūšys. Vikrusis driežas (Lacerta agilis Linnaeus, 1758; iki 15 cm ilgio) aptinkamas pavieniui apysausėse gerai saulės įšildomose vietose, pamiškėse, Kuršių nerijos palvėje. Patinai su gelsvai žaliu pagurkliu, patelės pilkos. Poruojasi IV-V mėnesiais, deda kiaušinėlius vasaros I pusėje. Gyvavedis driežas (Zootoca (Lacerta) vivipara von Jacquin, 1787) gyvena aukštapelkių pakraščiuose, drėgnuose miškuose, sausų atvirų vietų vengia. Kuršių nerijoje aptinkamas retai, tik tarpkopinėse valkose. Liepos-rugpjūčio mėn. veda 4-6 driežiukus. Daug jų sugauna valkataujančios katės ir šunys. Gluodenas (Anguis fragilis Linnaeus, 1758) kartais aptinkamas palvėse, žemyninėje dalyje - ant takelių. Šildosi po nupjauta žole, kelmais, medžio šakų krūvomis. Veiklus kovo viduryje-rugsėjo pabaigoje. Paprastasis arba geltonskruostis žaltys (Natrix natrix Linnaeus, 1758) aptinkamas prie vandens telkinių žemyninėje Mažosios Lietuvos dalyje, aplink Kuršių marias, Kuršių nerijoje - ties Kopgaliu, Juodkrante, Alksnynėje, Krante. Minta varlėmis. Birželio-liepos mėnesiais mėšlo ir puvenų krūvose deda iki 60,5 mm ilgio baltus kiaušinėlius. Paprastosios angys arba gyvatės marguolės (Vipera berus Linnaeus, 1758) aptinkamos aukštapelkėse, Aukštumalos pelkėje, drėgnuose miškuose; Kuršių nerijoje neaptiktos. Iš vienos vietos į kitą jas labai retai perneša gandrai, atsitiktinai atplukdomos valtimis su šienu. Liepos mėn. atsiveda iki 16 gyvačiukų. Žemapelkėse ir balose dabartinėje Kaliningrado srityje buvo aptinkami baliniai vėžliai (Emys orbicularis Linnaeus, 1758). XX a. 2-3 dešimtmečiais gamtininkai vykdė jų paieškas.

Balinis vėžlys (Emys orbicularis)

Įdomūs Roplių Rūšių Pavyzdžiai

Roplių pasaulis yra pilnas įdomių ir unikalių rūšių. Štai keletas pavyzdžių:

• Karališkoji kaliforninė gyvatė: Paplitusi Šiaurės Amerikoje, pasižymi įpročiu misti kitomis gyvatėmis.
• Pieninė sinalojinė gyvatė: Savo išvaizda imituoja nuodingą koralinę gyvatę.
• Vandeninė agama: Ryškiai žalias driežas, gyvenantis drėgnuosiuose Pietryčių Azijos miškuose.
• Žaliasis baziliskas: Dar vadinamas Jėzaus Kristaus driežu, nes gali bėgioti vandens paviršiumi.
• Barzdotosios agamos: Pajutusios pavojų, išpučia kūną, ypač pasmakrę, kuri pajuoduoja ir tuo primena barzdą.

Taip pat verta paminėti ir šias rūšis:

• Nuodadančiai: turi masyvų juodą kūną, padengtą oranžinėmis, geltonomis arba rožinėmis dėmelėmis, sudarančiomis ryškius raštus. Gyvena sausringuose Pietvakarių JAV ir šiaurės Meksikos regionuose.
• Leopardinis vėžlys: tai žolėdis Afrikos savanų gyventojas, išsiskiriantis raštuotu kiautu.
• Kaimaninis vėžlys: aktyvūs naktį, minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, žuvimis, bestuburiais ir augalais. Rūšis paplitusi Šiaurės, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje dalyje.
• Kukurūzinis žaltys: Gamtoje sutinkami oranžinės ar rudos, pilkšvos kūno spalvos individai, su per nugarą einančiomis raudonomis dėmėmis su juodais kraštais. Ant pilvelio matomos juodos netaisyklingai besidėstančios žymės, savo forma primenančios kukurūzo grūdą. Dėl tokio rašto ši rūšis gavo savo pavadinimą.
• Kamuolinis pitonas: Dar vadinamas kamuoliniu pitonu dėl savo ypatybės susisukti į kamuoliuką kai juntamas pavojus.
• Raganosis barzdotasis chameleonas: Yra unikalios išvaizdos, nes snukio priekyje yra iškilus, išskirtinis išsikišimas -,,ragas” , (dėl kurio ir buvo pavadinta raganose), kurio funkcija dar nežinoma. Paprastai aptinkamos medžiuose.
• Pentinuotasis vėžlys: tai vienas didžiausių sausumos vėžlių pasaulyje, gyvenantis Afrikos Sahelio regione.

Kai kurių rūšių roplių (pvz., vėžlių) mėsa ir kiaušiniai valgomi. Iš krokodilų, didelių gyvačių, driežų odos gaminami galanterijos įvairūs dirbiniai, iš gyvačių nuodų - vaistai. Roplius tiria zoologijos šaka - herpetologija.

Lietuvoje aptinkamų roplių rūšių lentelė

tags: #kokie #gali #buti #ropliai