Žmogaus Paskirtis Žemėje: Egzistencijos Prasmės Paieškos

Žmogaus egzistencijos prasmė - tai klausimas, kuris jaudina žmoniją nuo pat sąmonės atsiradimo. Filosofai, rašytojai ir psichologai nuolat ieško atsakymų, bandydami suprasti žmogaus vietą pasaulyje ir jo santykį su gamta bei visuomene.

Žmogaus egzistencijos prasmė - tai klausimas, kuris jaudina žmoniją nuo pat sąmonės atsiradimo.

Imanuelio Kanto Žmogaus Samprata

Šio straipsnio tikslas - įsigilinti į Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą, suprantant ją kaip tokį bandymą apmąstyti gamtos ir kultūros santykį, kuriuo siekiama autentiškos etinės gamtos interpretacijos. Kaip žinoma, šis vokiečių filosofas skiria dvejopo pobūdžio interpretaciją - doktrininę ir autentišką. Pirmoji yra spekuliatyvi, paremta reguliatyvių proto principų susisteminimu, o antroji remiasi patirties refleksija.

Žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratos doktrininė interpretacija veikiausiai reikštų spekuliaciją apie universalią gamtos istoriją, kurioje žmogus pasirodytų kaip pačios gamtos tikslas, o autentiška gamtos teleologijos interpretacija neatsiejama nuo žmogiškosios atsakomybės įsisąmoninimo ir žmonijos moralinės paskirties įgyvendinimo gamtoje. Mūsų tyrimui svarbu tai, kad patirties refleksija besiremianti etinė interpretacija leidžia giliau suprasti mūsų santykį su gamta ir hermeneutinę situaciją, kurioje žmogaus techninės veiklos keliamos ekologinės problemos tampa vienu opiausių klausimų.

Todėl straipsnyje Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą nagrinėsime keletu etapų. Pirma, išsiaiškinsime, kaip ji susijusi su jo gamtos teleologijos samprata, antra, nagrinėsime, kodėl nekontroliuojamo gamtos gaivalo (o ne jos mechanizmo ar tikslingumo) patirtis tampa esminė suaktyvinant žmogaus moralinę galią ir kaip ši patirtis prisideda prie etinės gamtos teleologijos interpretacijos, trečia, akcentuodami pažeidžiamumo aspekto vaidmenį įgyvendinant moralinę žmogaus paskirtį gamtoje, nužymėsime gaires interpretacijai, kuri leistų aktualizuoti Kanto poziciją šiuolaikinės aplinkos etikos kontekste.

Siekiant perprasti Kanto mintį, pirmiausia išsiaiškinsime, koks, jo požiūriu, yra gamtos kaip mechanizmo ir kaip teleologinės visumos santykis. Tačiau, prieš imdamiesi šio fragmento analizės, turime neišleisti iš akių, kad tiek Kanto etiką, tiek jo filosofiją apskritai grindžia antropocentrizmo prielaida, nulemta transcendentalinės prieigos: visose trijose Kritikose Kantas nuosekliai išlaiko centrinį subjekto vaidmenį, tad ir apie gamtos dėsnius ar gamtos mechanizmą kalba turėdamas omenyje santykį su subjektu, taip įtvirtindamas kritinį, suvokimo sąlygų tyrimu grindžiamą gamtos pažinimą.

Vis dėlto cituotame Sprendimo galios kritikos fragmente Kantas kalba apie gamtos teleologiją ir žmogų kaip gamtos tikslą. Tai nereiškia, kad Kantas grįžta prie aristoteliškojo tipo ikimodernios gamtos sampratos, veikiau, priešingai, jis žengia dar vieną žingsnį ta pačia kryptimi - teleologinį gamtos sisteminio vienumo principą suvokia kaip reguliatyvų, o ne konstitutyvų principą, t. y. pripažįsta, kad gamtos teleologija peržengia duoto patyrimo ribas, o to reikalauja paties proto spekuliatyvus interesas mąstyti visumos tikslingumą.

Pasak Kanto, reflektuojanti sprendimo galia formuluoja dvi maksimas, kurių pirma teigia priežastingumą tik pagal mechaninius dėsnius, o antroji teigia, kad „kai kurių gamtos produktų negalima laikyti galimais tik pagal mechaninius dėsnius (spręsmui apie juos reikia visai kito priežastingumo dėsnio, būtent tikslo priežasčių dėsnio)“ (Kantas 1991: 241). Būdamos tik reguliatyvios, šios dvi maksimos ne prieštarauja viena kitai, bet viena kitą papildo. Pirmoji leidžia mąstyti gamtą kaip paaiškinamą mechaniškai, tačiau ši maksima niekada nepaaiškins teleologinės organizmų struktūros, kurią savo ruožtu antrojoje nušviečiame pagal analogiją su savo pačių racionalaus veikimo nukreiptumu į tikslą, t. y. taip, tarsi jie būtų gamtos tikslai.

Galime numanyti, kad gamtos technikos kaip į išorinį tikslą nukreiptos kūrybos samprata Kantui praverčia apibrėžiant žmogų (moralumo subjektą) kaip galutinį tikslą, kuriam teleologiškai subordinuota visa gamta, ir žmogų kaip paskutinį gamtos tikslą, siejamą su moralinės paskirties įgyvendinimu gamtoje. Kantas daro skirtį tarp fizikinio (mechaninio) ir teleologinio (techninio) gamtos aiškinimo, o mes abu Kanto gamtos aiškinimo modelius, kuriuos pasitelkia sprendimo galia, suprantame kaip priklausančius τέχνη sričiai, tai leidžia juos matyti žmogaus techninės veiklos keliamų ekologinių problemų kontekste.

Ši maksima atveria mus kasdieniam apdairiam santykiui su mūsų gyvenamąja aplinka, o nevaldomas gamtos pasaulio naikinimas, sukėlęs daugelį šiuolaikinį pasaulį ištikusių ekologinių krizių, šioje perspektyvoje pasirodo kaip klaidingas įsitikinimas mūsų atskirtumu nuo gamtos ir jos tikslų. Tačiau ką reiškia etinių principų įgyvendinimas gamtoje? Kodėl Kantui prireikė tokio minties posūkio?

Kanto Sprendimo galios kritikos genezę tyrinėjantis Johnas H. Zammito pabrėžia šiame veikale Kanto atliekamą „etinį posūkį“, susijusį ne tiek su moralės principų įžvalga, kiek su jų įgyvendinimu: „teleologija <...> įsiterpė į moralės problemas, kaip to reikalauja gamtinis, materialus žmogiškos patirties aspektas. Žmogui buvo esmiškai svarbu surasti tokį sprendimą, kuriuo jis galėtų ne tik atpažinti gamtos tvarką, bet ir patvirtinti savo paties laisvę ne tik noumeniškai, bet ir praktiškai“ (1992: 267).

Laikysimės nuostatos, kad paradigminiu įvykiu Kanto gamtos interpretacijai tapo 1755 m. lapkričio 1 d. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas, paskatinęs jį intensyviau apmąstyti gamtos ir moralinių procesų ryšį.

Šiuose „ikikritinio“ laikotarpio tekstuose dar neišryškėjo anksčiau minėta proto nuostata priversti gamtą atsakyti į jai pateiktus klausimus. Tačiau juose susiduriame su nepagrįstos spekuliacijos kritika ir raginimu nedaryti skubotų išvadų stebint žemės drebėjimo ir vulkanizmo reiškinius, taigi, sakytume, susiduriame su kone fenomenologine nuostata: „Gamta atsiskleidžia, tačiau palaipsniui. Nereikia stengtis nekantriai spekuliuoti apie tai, ką ji nuo mūsų slepia, bet laukti, kol ji pati nedviprasmiškai atskleis savo paslaptis akivaizdžiu veikimu“ (Kant 1902c: 426).

Mirties Patirtis ir Asmenybės Transformacija

D. Kalinauskaitės kūryba, apimanti prie esė artimus apsakymus, sudarytus iš miniatiūrų, atskleidžia žmogaus amžiaus tarpsnių psichologinius išgyvenimus. Sąmoningas mirties išgyvenimo suvokimas - tai transformacijų seka, lydima didelio kentėjimo. D. Kalinauskaitė apnuogina mirties keliamą siaubą, perteikdama pojūčius ir instinktyvų mirties jutimą, užkraunant skaitytojui žinojimo apie neišvengiamą „letalinę baigtį“ našta.

Anot išminties, žmonijai atsivėrusios anksčiau, nei atsirado psichoanalitiniai žmogaus pasąmonės žvalgymai, kad asmenybė atsinaujintų, turi mirti senieji gyvenimo modeliai. Psichoanalitiniu požiūriu mirtis yra slėpinys kaip ir gyvenimas. Mirties patirtis, jeigu ji nesustabdo vidinio augimo proceso, skatina individo brendimą, jo tapimą visybiška asmenybe. Mirties artumo patirtis nušluoja senas nuostatas bei įsitikinimus, jie tampa bereikšmiai. Sąmonės keitimasis šioje situacijoje netikėtai suteikia laisvės pojūtį.

Rašydama, kad žmoguje su visais jo pažeistais organais tiek nedaug belikę „pilnaverčio“ žmogaus, kad jame vis daugiau to gąsdinančio „daikto savaime“, D. Kalinauskaitė akcentuoja tą antrąjį „savaime“ sandą.

Čia ir slypi D. Kalinauskaitės - kaip iškilusio kultūrinės bendruomenės autoriteto - patrauklumo priežastis. Ji ir išgyvendama sunkius, ne kiekvienam tenkančius psichologinius išbandymus išlaiko minėtąjį savasties branduolį, nepasiduoda superego spaudimui, kuris individą verčia prisitaikyti prie masinės sąmonės.

Žodžių Galia ir Rašytojo Paskirtis

Kiek siekia žmonijos istorinis pažinimas, tai istorija susideda iš žodžių, kurie keliauja iš kartos į kartą sakytine arba rašytine tradicija. Todėl nebūtų klaida kalbėti apie žodžių istoriją. Didžiausi žodžių istorijos kaltininkai - poetai, rašytojai, istorikai, mokslininkai, žurnalistai. Todėl nelieka jokių neaiškumų, kodėl knyga vadinasi „Žodžių žmonės“.

Šiandien dažnai religija suvokiama kaip kažin koks esinys, svetimas, kupinas daiktų, esantis už ribos, už profanybės briaunų, ir į tą esinį mes galime įeiti, galime matyti jo šleifą istorijoje ir jo nuoskalas horizonte ar pro troleibuso langą ar priešais save; tai daiktiškos bažnyčios, kryžiai arba antropomorfiniai civilizacinio apsinuodijimo apsireiškimai, kleras - vienuoliai, kunigai.

Religinės vertybės ir hierofanijos visuomenės gyvenime visada užėmė aukščiausią vietą. Šiandien aukščiausios vertybės nesunkiai atsekamos, tai suprantama iš, tarkime, reklamų, televizijos, radijo, spaudos bendro nusiteikimo ir orientavimo.

Taigi aukščiausi orientyrai yra elito orientyrai. Tai yra neribotas daiktų vartojimas ir keitimas (daikto statusą turi ir vyras, žmona, meilužė). Vis dėlto elito jėga, patrauklumas, galimybės atsiranda ne iš garbingumo ir orumo, kaip kad riterio ar džentelmeno patrauklumas, - o tiesiog iš tos aplinkybės, kad elitas turi daug pinigų.

Pinigai veikia kaip Dievas, jie patikimai užima jo vietą (nes daiktai ar sveikata už pinigus įsigyjami tikriau nei jų meldžiant Viešpaties), kaip ir parodomoji sėkmė, laimė bei įsikibimas į patikimą egzistenciją. Karlas Marxas buvo visiškai teisus - pinigai yra kapitalistinės visuomenės fetišas, bet aš vedu toliau - tai ne fetišas, tai pats Dievas, apsireiškiantis elitui pinigų pavidalu.

Mūsų visuomenė yra likimiška, fatališka, bet tai stereotipinė frazė - nuo XVI a. kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai, šis tikėjimas persmelkia visus visuomenės sluoksnius.

Jeigu kalbame apie visuomenės mentalitetą (čia jis vienintelėje vietoje sutampa su oficialiuoju), sakralybės teritorija neabejotinai driekiasi į praeitį. Į Kovo 11-osios deklaraciją, Sausio įvykius ir bendrą visiems patirtį, bendrus tautos išgyvenimus, kurie šiandien yra neabejotinai sakralizuoti.

Kosminis mitas veikia, ir jis nusidriekia į paskutinius sovietinius dešimtmečius, kada ir darbo sąvoka turėjo kitą prasmę, ir buvo galima gauti, susikombinuoti kažką už nieką; dabartinis sąlygiškai ramaus sovietinio gyvenimo prisiminimas irgi sakralizuojamas kaip esminė pirmalaikio detalė - tais laikais dirbti nereikėjo, o visko užteko, buvo pirmoji palaimos būklė. Tad sovietmečio ilgesys irgi yra sakralybės zona, ir ji priklauso mūsų sakralybės išgyvenimui ir mūsų kosmogonijai, lygiai kaip ir pati kova su slibinu.

Filosofija ir Gyvenimo Prasmė

Tikriausiai teko girdėti filosofinį klausimą: „Būti ar nebūti?“, šis klausimas užduodamas garsiame kūrinyje „Hamletas“. Ištisus tūkstantmečius žmonės svarsto gyvenimo prasmės klausimą. Tai - filosofija.

Kamiu absurdą apibrėžia labai paprastai: absurdas atsiranda žmogaus ir pasaulio sandūroje; savaime žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas - dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu.

Kamiu domino ne savižudybė kaip socialinis reiškinys, o tos mintys apie savižudybę, kurios „bręsta tylomis širdyje, kaip reikšmingas meno kūrinys“. Ir pats žmogus gali nieko apie tai net nežinoti. Retai žudomasi viską gerai apsvarsčius. Kamiu nemano, kad savižudybė - tai sutrikusios psichikos, ar socialinių santykių padarinys. Galų gale jis suformuoja tokią paprastą mintį, kad pasaulis savaime neturi prasmės ir žmogaus gyvenimas galų gale - jei iimame jį kaip visumą - jokios prasmės neturi.

Gyvenimas yra tik nykstamai siauras šviesos ruoželis tarp dviejų neišmatuojamų tamsų - tarp begalybės iki gimimo ir begalybės po mirties. Tačiau mes gyvename ir elgėmės taip, tarsi mirtis būtų kažkas nepaprasta ir nenatūralu.

Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas -- maištas prieš absurdą. A. Kamiu manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į mūsų sąmonę - tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingu, sukelia jam mintis apie maištą.

Kamiu nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe. Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje,- mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie jokios pergalės; vienintelis dalykas, ką jis gali duoti,- parodyti žmogų, teigiantį savo pasiryžimą būti savarankišku, būti pačiu savimi.

Būtina maišto sąlyga - laisvė. Ji - lyg savotiškas sąmonės ginklas. Kol žmogus automatiškai vykdo savo mechaninį darbą, jis yra kasdieninės rutinos vergas.

Ar galima susitaikyti su absurdu? Susitaikymo būdų be galo daug. Pats paprasčiausias ir populiariausias - griebtis kokios nors iliuzijos. Bet, kaip sako A.Kamiu, visa tai tik iliuziniai būdai pabėgti nuo absurdo. Negana to: iš tikrųjų tai taikstymasis ir susitaikymas su aabsurdu, dažniausiai tik pagilinantis beprasmybės jausmą, nes „absurdas tyko ties kiekvienu kampu, ir per sekundę sunaikina visas iliuzijas.“

Švelnumas ir globa - toks šio žmogaus santykis su šiuo pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, prieinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus - taurumą ir paprastumą. Pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip tarsi ta prasmė egzistuotų. įprasminti pasaulį, sunaikina patį pasaulį.

Žmogus nuolat ieško prasmės, bandydamas suvokti savo vietą pasaulyje. Filosofija, literatūra ir psichologija siūlo įvairius požiūrius į šį klausimą, tačiau galutinis atsakymas priklauso nuo kiekvieno individo asmeninės patirties ir pasirinkimų.

Žmogaus Paskirties Paieškos: Pagrindinės Koncepcijos

tags: #kokia #yra #zmogaus #paskirtis #zemeje #rasinys