Kokios Gali Būti Pasakų Rūšys?

Lietuvių pasakos yra neatsiejama kultūros dalis, perduodama iš kartos į kartą. Pasakos, tai bendravimas su vaiku, jo mokymas gyvenimo ir apie gyvenimą per pasaką gali būti visai kitoks ir iš tiesų efektyvus bei prasmingas. Klausydamasis pasakos vaikas patiria daug emocijų, gali susitapatinti su veikėjais, patirti daug įvairių išgyvenimų. Jos palieka gilių įspūdžių, kurie net ir po daugelio metų turės įtakos žmogaus veiksmams ir elgimuisi, jo mintims ir jausmams. Pasakos, kaip kultūrinis tautos palikimas, turi itin didelės reikšmės dvasiniam vaiko brendimui. Jos padeda susipažinti ir su pirmapradėmis profesijomis (pvz. pasakose dažnai veikia kepėjas, malūnininkas, kalvis, medžiotojas, ūkininkas ir pan.).

Lietuvių pasakos skirstomos į įvairias rūšis, atsižvelgiant į jų siužetą, veikėjus ir temas.

Pagrindinės Lietuvių Pasakų Rūšys

Lietuvių pasakos skirstomos į:

• pasakas apie gyvūnus,
• stebuklų pasakas,
• pasakas-legendas,
• paraboles,
• novelines pasakas,
• pasakas apie kvailą velnią,
• buitines pasakas,
• melų pasakas,
• formulinės pasakas,
• pasakas be galo.

Dažniausiai būna siužetinės, turi daug variantų, bet išlaikomas gana nuoseklus siužetas.

Pasakos Apie Gyvūnus

Lietuvių pasakos apie gyvūnus yra paprastos struktūros, archajiškos. Jų pagrindiniai veikėjai - gyvūnai ir augalai. Pasakojama dažniausiai apie kelis veikėjus, jų išorės ar elgesio ypatybes (kiškio bailumą, lapės gudrumą, vilko plėšrumą ir kita).

Stebuklų Pasakos

Lietuvių stebuklų pasakos išsiskiria santykiu su tikrove, menine raiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus gebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu asmeniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir kita. Stebuklų pasakose gausu archajiškos pasaulėžiūros, senovės tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Jose dažniausiai nenusakomas tikslus laikas ar vieta, veikėjai dažniausiai neturi vardų, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir kita). Į veikėjų charakterius t. p.

Pasakos-Legendos

Lietuvių pasakos‑legendos yra vėlesnės kilmės nei kitos lietuvių pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Pasakojama apie Dievo, Jėzaus Kristaus ir šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis. Dažniausiai pateikiamas žmonių elgesio vertinimas. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai arba komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos. Įvykiai pateikiami žaismingai, nėra nusistovėjusios pradžios ir pabaigos.

Parabolės

Lietuvių parabolėse, pasitelkiant tam tikrą vaizdinį, gyvenimišką situaciją, išreiškiama kokia nors idėja. Jų forma panaši į išplėtotą metaforą. Tikroji pasakojimo mintis dažniausiai tiesiai nepasakoma. Parabolėms būdinga netikėta atomazga, moralinio turinio išvada, didaktiškumas. Tipiški šių kūrinių personažai yra žmonės, susiduriantys su netikėtomis moralinėmis dilemomis, priimantys abejotinus sprendimus.

Novelės Pasakos

Lietuvių novelinėse pasakose vaizduojami nekasdieniški, nepaprasti, bet ne stebuklingi ar antgamtiški nuotykiai. Jų personažas veikia ne antgamtiniame, bet realiame pasaulyje, jis susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumą ir buitiškumą lemia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimas, tikrovės perteikimas. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pabrėžiama skirtinga jų socialinė padėtis.

Pasakos Apie Kvailą Velnią

Lietuvių pasakose apie kvailą velnią pasakojama apie žmogaus ir velnio konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko.

Buitinės Pasakos

Lietuvių buitinėse pasakose vaizduojamas realus paprasto žmogaus gyvenimas ir buitis. Jos artimos anekdotams, pasakojimams. Naudojant kontrastą išryškinamas skirtingos socialinės padėties veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir kitų) konfliktas, populiari sutuoktinių nesantaikos tema, komiškai vaizduojami buitiniai konfliktai. Dažniausiai pašiepiami vyrų ir moterų neigiami būdo bruožai (tingumas, kvailumas, žioplumas).

Melų Pasakos

Lietuvių melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažniausiai absurdiškos situacijos, pateikiami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Šios pasakos trumpos, kartais neturi siužeto. Ryškus vaizduojamų įvykių ir tikrovės neatitikimas yra komiškas, pabrėžia sąmoningo melo įspūdį. Daugelis šių pasakų sekamos pirmuoju asmeniu.

Formulinės Pasakos

Lietuvių formulinės pasakos (dar vadinamos grandininėmis, kumuliatyvinėmis) išsiskiria tam tikrų žodinių konstrukcijų, arba formulių, kartojimu. Kas kartą pakartojant formulę įvedama naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius; menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų padarinių virtinę.

Pasakos Be Galo

Lietuvių pasakas be galo (nuobodulio pasakas) sudaro dažniausiai vienas motyvas, kurį galima kartoti tiek, kiek nori. Jis neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti sekti iš naujo.

Pasakų Svarba Vaikams

Pasakų terapija - tai psichoterapijos metodas, naudojantis pasakas kaip priemonę spręsti emocines ir psichologines problemas. Pasakų terapija gali būti veiksminga vaikams, kurie patiria stresą, nerimą, baimę, pyktį ar kitas neigiamas emocijas. Pasakų nauda:

• Lavina vaizduotę, mąstymą, moko gyvenimo tiesų.
• Ugdo vaiko kalbą (supažindina su jos sandara, moko taisyklingai tarti žodžius ir sudaryti sakinį, gausina žodyną ir pan.).
• Pasakos metafora įsismelkia į pasąmonę ir padeda įveikti vidinio gyvenimo „duobes“, bendravimo sunkumus, rasti išeitį iš keblios padėties tikrame gyvenime.

Pasakų nauda priklauso nuo kūrėjo. Jeigu vaikui kuri nors patinka - vadinasi, joje rado tai, kas šią akimirką atrodo svarbu. Todėl įsiklausykite į vaiką. Jeigu nenori kurios nors, neskaitykite, jeigu patinka - vadinasi, ji tinka.

Svarbu pasaką pajusti, išgyventi pačiam, įsigilinti apie ką yra pasaka, kaip joje viskas vyksta, ją įsivaizduoti. Tik tuomet galėsime vaikui ją perduoti.

Pirmame septynmetyje (1-7 metų amžiaus vaikams) siūloma pradėti nuo lopšinių (niūniavimų, lopšinių dainuojamų mūsų pačių), istorijų apie patį vaiką, istorijų apie tai, kaip mes gyvenome, gyvename (pvz. pasaka apie šią dieną, pasaka apie rytojų), formulines, gyvulines, stebuklines.

tags: #kokia #gali #buti #pasaka