Kokios gali būti miškų tipai?

Miškas yra žemės plotas, kuriame auga daug medžių. Tačiau miškai yra daug daugiau nei medžių sąžalynas. Žmonės yra priklausomi nuo miškų: kvėpuojame jų išvalytą orą, naudojame medieną, renkame uogas, vaistines žoleles, grybus, dalis valgo žvėrieną. Gyvūnams miškai yra natūrali gyvenamoji vieta (buveinė), teikianti maistą, slėptuvę ir siejanti su gentainiais bei kitomis rūšimis per daugelį metų susiklosčiusias ekosistemų ryšiais.

Miško tipai skirstomi pagal derlingumą ir drėgnumą. Miškų žemės suskirstytos augavietėmis, medynai - miško tipais.

Pagrindiniai miško tipai formuojasi natūraliomis sąlygomis atitinkamų tipų augavietėse, todėl yra gana stabilūs. Pakaitiniai miško tipai formuojasi miško gaisravietėse, kirtavietėse ar vėjovartoms sunaikinus pagrindinio miško tipo medyną. Juose kinta medynų rūšinė sudėtis.

Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą - vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų.

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai.

Vienarūšiai Miškai

Vienos rūšies miškai turi tiek privalumų, tiek trūkumų:

Privalumai:

• Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius.
• Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose.
• Lengva priežiūra.
• Ekonomiškumas.

Trūkumai:

• Biologinės įvairovės stoka.
• Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą.
• Ekologiniai pavojai.

Vienarūšis miškas Škotijoje

Mišrūs Miškai

Mišrūs miškai taip pat turi savo privalumų ir trūkumų:

Privalumai:

• Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas.
• Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą.
• Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama - lapuočių).

Trūkumai:

• Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės - į gamtines ekologines sąlygas.
• Ilgesnis augimo laikotarpis.
• Didesnės investicijos.

Mišrus miškas Bavarijos miško nacionaliniame parke

Miško buveinės

Buveinė - tai vieta, kurioje augalas ar gyvūnas įprastai auga ir gyvena. Daugybei rūšių gyventi ir išgyventi būtini miškai, dar daugiau - kai kurioms rūšims gyvuoti reikalingos tam tikros sąlygos: pakankama drėgmė, pūvantys medžiai, tam tikras dirvožemis ir pan. Buveinės gali būti įvairaus dydžio: gali užimti didelius miško plotus arba būti vienas atskiras medis.

Sengirė yra miškas (buveinė), kurio didžioji dalis medžių yra subrendę, seni, sulaukę apie 150 ir daugiau metų. Toks miškas yra be didelių žmogaus veiklos įsikišimo žymių, pvz., jame nėra ir nebuvo vykdyti medžių kirtimai. Sengirėse paprastai būna didelių, įvairių rūšių ir amžiaus stovinčių gyvų ir negyvų medžių, gulinčių negyvų medžių, aplūžusių, parvirtusių, skylėtų, apaugusių kerpėmis, lijanomis, grybais medžių ir rąstų. Ant žemės galima pamatyti daug nukritusių, negyvų šakų, žievių, lapų ir kt. Dabar panašiausias į sengires buvines turime rezervaciniuose miškuose, pvz., Punios šilo rezervate.

Punios šilas

Kertinės miško buveinės yra plotai miške, kuriuose gali gyventi rūšys, turinčios specialius poreikius gyvenamajai aplinkai. Pvz., tai yra vieta, kurioje auga senesni kaip 150 metų lapuočiai, ne mažiau kaip trys seni drevėti medžiai, nutolę vienas nuo kito iki 100 metrų, yra geras buveinės apšvietimas ir t.t. Kertinės miško buveinės gali būti įvairios formos ar ploto - tai gali būti brandus miškas, kuriame ne mažiau nei 20 metų nebuvo vykdyti medžių kirtimai, kirtimų nepaliesta griova ūkiniame miške arba vienas medis milžinas.

EB svarbos natūralios miškų buveinės

Lietuvos miškuose iš viso aptinkama 14 natūralių miško buveinių tipų, kartu įskaitomos ir Pajūrio regioniniame parke esančios medžiais apaugusios kopos. Išskiriant buveines vadovaujamasi ilgu kriterijų sąrašu, čia pateikiame tik kai kuriuos jų bruožus. Kiekvienoje tokioje buveinėje auga jai būdingi augalai ir gyvena gyvūnų rūšys, kurioms reikalinga tokios buveinės aplinka:

• Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai (Vakarų taiga).
• Plačialapių ir mišrių miškų buveinė.
• Žolių turtingi eglynai.
• Spygliuočių miškai ant ozų.
• Medžiais apaugusias ganyklas.
• Pelkėti lapuočių miškai.
• Skroblynams.
• Griovų ir šlaitų miškai.
• Sausųjų ąžuolynų buveinė.
• Pelkiniai miškai.
• Aliuviniai miškai.
• Paupių guobynuose.
• Kerpiniai pušynai.

Miškininkavimas Lietuvoje

Senovėje beveik visa dabartinės Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Plintant žemdirbystei miškų plotai pradėjo mažėti. Dėl II pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias (apie 20 %). Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. 2024 Varėnos rajono savivaldybės miškingumas buvo 69,5 %, Švenčionių - 60,3 %, Šalčininkų - 47,9 %, Trakų - 50,0 %, Vilniaus - 41,1 %. Mažiausiai miškų buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio - 11,0 %, Pasvalio - 17,2 %, Joniškio - 20,0 %, Pakruojo - 20,0 %, Skuodo - 20,1 %, Šakių - 23,0 %.

Didžiausi Lietuvos miškų masyvai yra:

• Dainavos giria (Druskininkų-Varėnos miškai) apie 145 tūkst. ha.
• Labanoro-Pabradės giria - 91,5 tūkst. ha.
• Kazlų Rūdos miškai - 58,7 tūkst. ha.
• Karšuvos giria (Viešvilės-Smalininkų miškai) - 42,85 tūkst. ha.
• Rūdninkų giria - 37,5 tūkst. ha.

Lietuvos miškingumas 2021 m.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kasmet iškertama apie 9,82 mln. m3 žalių medžių tūrio (tai sudaro apie 50,1 % nuo bendro metinio tūrio prieaugio). Miškai yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.

2022 miškuose buvo 20 676 briedžiai, 77 300 tauriųjų elnių, 13 418 danielių, 172 599 stirnos, 23 659 šernai, 15 675 barsukai, 696 vilkai.

Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Nuo 2018 miškų ūkinę veiklą prižiūri Valstybinių miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos.

tags: #kokai #gali #buti #miskai