Kas iš tiesų daro žmogų "fainą"? Tai klausimas, į kurį nėra vieno teisingo atsakymo, nes kiekvienas žmogus vertybes ir savybes suvokia skirtingai. Vis dėlto, panagrinėkime kai kuriuos aspektus, kurie dažnai siejami su šiuo subjektyviu, bet geidžiamu epitetu.
Vytautas Butėnas - programuotojas. (nuotr. asm. archyvo)
Empatija ir supratimas
Empatija - gebėjimas suprasti ir atjausti kitų jausmus - yra viena pagrindinių savybių, apibūdinančių fainą žmogų.
Žmonės vis rečiau susipažįsta realybėje - verčiau naudoja pasimatymų programėles. „Socialiniai tinklai sukūrė tam tikrą įsivaizdavimą, koks žmogaus gyvenimas yra įdomus, kokie grožio standartai sulaukia daugiau patiktukų, kokios kelionės, pirkiniai sukelia įspūdį ir padidina sekėjų skaičių, tačiau tai yra tik viena pusė“, - sako R.
Toks santykis tampa vartotojiškas - pamačiau, pavartojau, išmečiau.
Žmogui būtinas kitas žmogus, fizinis jo buvimas, palaikantis ir mylintis žvilgsnis, apkabinimas, laikas kartu.
Tikra bendrystė susikuria per ilgą buvimą, išbuvimą, įvairių patirčių išgyvenimą ir sujungia poras ilgesniam laikui.
„Emocinį ryšį vertinu kaip dviejų žmonių intelektualinį ir kūnišką ryšį, o tam būtinas kito žmogaus fizinis dalyvavimas ir reagavimas.
Virtuali žinutė „aš tave suprantu“ kurį laiką gali būti naudinga ir duoti patvirtinimą, tačiau ilgainiui atsiranda fizinio, kūniško, žmogiško buvimo alkis“, - įsitikinusi R.
Autisto tėtis: „Autizmas - nei dovana, nei defektas, o konkretaus žmogaus savybės“
Tokią mintį perskaičiau feisbuko paskyroje „Autisto tėtis“, kuri griauna mitus apie autizmą ir bando keisti ne tik visuomenės, bet ir pačių tėvų požiūrį į autizmą.
Šio puslapio autoriai - Vytautas ir Laima Butėnai, auginantys šešiametį sūnų.
Vytautas prisipažįsta, kad pavadinimas - rinkodaros triukas: Lietuvoje apie autistiškus vaikus kalba vien mamos, turi girdėtis ir tėčio balsas.
Su Vytautu kalbamės apie tai, ką jam reiškia būti ypatingo vaiko tėčiu.
Lietuviškuose socialinių tinklų forumuose tėvai nuolat skundžiasi, kaip jiems sunku, vyrauja naratyvas, kad autistiškas vaikas yra sugedęs, jį reikia sutaisyti, padaryti normalų, patogų, ir kuo anksčiau, tuo geriau.
Pamačiau, kad užsienio autistų tėvų grupėse ir „Reddit“ forumuose patirtimi dalijasi ne tik tėvai, bet ir patys autistai, ten autizmas atsiskleidžia iš visai kitokios perspektyvos.
Pagalvojau, kad reikia kitokios informacijos ir lietuvių kalba, taip ir atsirado „Autisto tėtis“.
Jo tekstus rašom abu su žmona komandiniu principu.
Aš - programuotojas, bet mėgstu gramatiką, visada taisau galutinį teksto variantą.
Autistiškų vaikų tėvams įžeidžiai skamba žodis „autistas“.
Atrodo, jūs šio žodžio nebijote.
Frazė „turintis autizmo spektro sutrikimą“ labai ilga, todėl, manau, žodžio „autistas“ nereikia bijoti.
Mes manom, kad visi žodžiai geri, jei jie neįžeidūs ir nesumenkina žmogaus.
Iš tiesų vos jam gimus buvo galima pastebėti, kad jis elgiasi šiek tiek kitaip, bet į tai didelio dėmesio nekreipėm, kol darželyje mums pasiūlė kreiptis į specialistus.
Kai jis buvo maždaug ketverių, Vaiko raidos centre gavom oficialią diagnozę.
Ėmėme bandyti įvairias terapijas.
Iš įrašų feisbuke galėjote pastebėti, kad nemėgstam ABA terapijos - išbandėm ir pamatėm, kad ji mūsų sūnui netinka, o paskui supratom, kodėl: ten taikomas saldainio ir botago principas, o tai asmens dresavimas, nužmoginimas.
Šią terapiją metėm jau po pirmųjų savaičių, pamatę, kaip vaikas nuo tų metodų kenčia.
Patys nusiraminom, supratom, kad nereikia vaiko taisyti, reikia patiems prie jo taikytis, ir viskas pagerėjo.
Dabar jis lanko ergoterapijos užsiėmimus, vedam pas psichologę, logopedę.
Iš tikrųjų tas skirstymas yra vienas iš nesusipratimų, nes tada „lengviems“ nubraukiama pagalba, kurios jiems reikia, o „sunkūs“ nuvertinami, nors tas pats žmogus skirtingose situacijose gali būti ir toks, ir toks.
Tie, kurie laikomi „lengvais“, iš tikrųjų labai stengiasi ir viduje labai kenčia, jiems sako „ko tu čia išsidirbinėji, tai - ne autizmas“, o iš tikrųjų jie moka gerai maskuotis.
Tarp kitko, greičiausiai viena priežasčių, kodėl autistiškų mergaičių yra mažiau, yra jų gebėjimas geriau maskuotis, mėgdžioti kitus.
Vis dėlto ir tokie žmonės kenčia stresą, jiems būna protrūkių, ir kai tai nutinka, jie gali elgtis taip pat, kaip elgiasi patys „sunkiausi“ - gali nekalbėti, nereaguoti į aplinką.
Kita vertus, būna autistų, kurie, nors ir nekalba, išmoksta rašyti ir rašo puikius tekstus, ir negalima pasakyti, kad tokie žmonės nekalba.
Yra autistiškų žmonių, kurie labiau socializuojasi, yra atviresni, bet grįžę po dienos namo jie jaučiasi pavargę ne ką mažiau negu „sunkūs“ ir tikrai labiau negu įprasti, neurotipiški žmonės.
Mūsų vaikas dar labai gerai nekalba, jį galima būtų skirti prie „sunkesnių“, bet jis linksmas, fainas vaikas, puikiai protauja, turi labai gerą fantaziją, labai gerai įsimena net tuos dalykus, kurių mes net nepagalvotumėm įsiminti.
Jis labai emocingas, gal jį būtų galima pavadinti hiperempatišku, nes žmogaus emocijas jis gali pajusti jam dar jų akivaizdžiai neparodžius.
Kadangi jo nestabdom, jis nesistengia savęs labai riboti.
Žalingus ar pavojingus veiksmus stabdome, bet šiaip manom - jeigu jis nori verkti, tegul verkia, jei nori juoktis, tegul juokiasi.
Jis tai daro nesivaržydamas ir tada, kai jam to reikia.
Svarbiausia, kad nenukentėtų aplinkiniai ir jis pats.
O visa kita - kompromiso reikalas.
Mūsų šeimai karantinas nebuvo didelis šokas, abu su žmona galim dirbti iš namų.
Sūnus mėgsta socializuotis, bet jam labai nepatinka, kai kiti su juo neina į kontaktą - vaikai, pamatę, kad jis šiek tiek kitoks, stengiasi jo vengti.
Dabar su niekuo socializuotis nereikia, tai jis jaučiasi gerai.
Manau, kad auginti vaiką - abiejų tėvų darbas.
Jūs ir savo sūnų vadinate pagarbiai - Kunigaikščiu.
Ši pravardė susijusi su jo vardu, kurio neatskleidžiame, nes gerbiam jo požiūrį ir jo privatumą.
Kiekvienas vaikas pirmiausia yra žmogus, turintis savo vidinį pasaulį, kurį, žinoma, reikia gerbti.
Visuomenėje atsiranda daug problemų vien dėl to, kad trūksta pagarbos kitam.
Jau seniai susitaikėme su kitų požiūriu, kad esam blogi tėvai, į tai jau nekreipiam dėmesio.
Kad atsirastų daugiau empatijos, turi įvykti mąstymo pokytis, turi ateiti supratimas, kad apie kitų elgesį negalima spręsti iš pirmo žvilgsnio, reikėtų bandyti suprasti, kodėl taip elgiamasi.
Gera vaiko savijauta priklauso ir nuo klasės, ir nuo to, kaip mokytojas moka sukurti atmosferą.
Manau, visiems būtų geriau, jei specialistai dirbtų su visa klase, kurioje yra autistiškas vaikas - visa klasė būtų mokoma, kaip elgtis, kad kiekvienas galėtų būti klasėje ir jaustis normaliai.
Pirmiausia, žinoma, reikia išgyventi visas užplūdusias emocijas - išgąstį, baimę, pyktį, bet visada svarbiausia mylėti savo vaiką.
Ir nesistenkit vaiko sutaisyti, ieškoti vaistų arba stebuklingų terapijų, geriau pasistengti, kad jam būtų gera.
Svarbiausia suvokti, kad reikia vaiką suprasti, gerbti, reikia jį matyti ne kaip savo kopiją ar tai, ko iš jo tikiesi, o kaip atskirą asmenybę.
Jeigu galėtume programuoti vaikus, niekada neatrastume tokio fenomeno kaip autizmas ir nepažintume autizmo kultūros, nesinaudotume daugybe autistų padarytų atradimų ir mažiau žinotume apie žmogaus esmę.
Atvirumas ir pažeidžiamumas
Fainas žmogus nebijo būti savimi, net jei tai reiškia būti pažeidžiamam.
Atvirumas savo jausmams ir mintims, net jei jie nėra tobulai "gražūs", yra drąsos ir autentiškumo ženklas.
Sveika, iš laiško matyti, kad išgyveni dėl pokyčių Tavo gyvenime - perėjai į naują klasę, pasikeitė pačios savijauta bei elgesys.
Visų pirma noriu patikinti, kad bet kokie pokyčiai gyvenime sulaukia atgarsio mūsų viduje, mes vienaip arba kitaip reaguojame, o paauglystėje tai vyksta dar jautriau.
Taigi, patekai į naują aplinką, ir nebeliko žmonių, kuriuos pažinojai, su kuriais jauteisi laisvai ir buvai savimi.
Sakai, kad šiuo metu nesi atvira ir nori pasirodyti geresnė, nei esi iš tiesų, ir pati pastebi, kad tokiu būdu sieki pritapti naujoje klasėje.
Tikra tiesa, kad žmonės, atėję į naują kolektyvą ir norėdami pritapti, pirmiausia labiau demonstruoja savo gerąsias savybes, kiek atsargiau išreiškia savo nuomonę, labiau įsiklauso ir stebi aplinkinius.
Viskas gerai, jei tas gerąsias savybes iš tiesų pati turi, tik gal nesi pratusi jų atvirai rodyti.
Ir tai tikrai ne tas pats, kas vaikščioti su dirbtine šypsena.
Būti geru žmogumi, tai nereiškia nuolat visiems šypsotis ir niekuomet nepykti ar neliūdėti.
Juk žmogui duoti jausmai ir visi juos išgyvename, tik skirtumas tas, kaip tuos jausmus išreiškiame aplinkiniams.
Šioje vietoje norėčiau stabtelėti ir prisiminti Tavo istorijos pradžią, kai jauteisi „atskirta nuo savo bendraamžių“, kol neatėjo nauja klasiokė.
Ji ėmė bendrauti su Tavimi, tapote draugėmis, vadinasi Tu buvai įdomi ir sugebanti kurti draugystę.
O kas svarbiausia, kai patikėjai savimi ir ėmei bendrauti su kitais, čia ir įvyko „stebuklas“ - nebebuvai nuošaly nuo visų!
Nerimauji, ką tinkamo pasakyti, kad nepasirodytum netikusi, nutyli tai, ką iš tiesų galvoji, dėl to viduje jautiesi blogai, o galiausiai, dėl savo vidinių audrų atsiribojai ir nuo savo artimųjų.
Beje, didinant pasitikėjimą savimi, tavo minėtas kūno įvaizdis (eisena, laikysena) - visai tinkamas būdas, juk aplinkiniai mato ir priima Tave tokią, taigi atitinkamai šauniai su Tavimi elgiasi, kas vėlgi Tau suteikia patikėjimo savimi.
Na ir Tavo artimiausia aplinka, žmonės, kuriais pasitiki - neatstumk jų ir neužsisklęsk pati.
Juk prisimeni tas gražias akimirkas, kai būdavote atviri, išsipasakodavote.
Ieškai atsakymo, kodėl nustojai tai daryti, o gal tiesiog imk ir pamėgink elgtis taip, kaip anksčiau.
Pati sakai, kad bendravimas žmones suartina.
Aš pridėčiau, kad tai neįkainojama vertybė, gyvenime suteikianti patirties ir spalvų.
Pozityvumas ir humoro jausmas
Gebėjimas matyti šviesiąją pusę ir juoktis iš gyvenimo yra užkrečiama. Žmonės mėgsta būti šalia tų, kurie skleidžia gerą nuotaiką ir padeda į situacijas pažvelgti su lengvumu.
Saviaktualizacija ir dvasinis augimas
Fainas žmogus nuolat siekia tobulėti, atrasti savo aistras ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai apima tiek asmeninį augimą, tiek indėlį į visuomenę.
Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą - mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai - kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje.
Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra.
Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.
Tik dvasinis tobulėjimas, dvasinės praktikos, suartėjimas su savo siela, su savo Dieviškąją kibirkštimi, esančia kiekviename iš mūsų (net labiausiai paklydusiose avelėse), gali užpildyti zahiro nuolat atveriamą bedugnę ir duoti atsakymus į svarbiausią klausimą - kas aš esu ir kam aš esu čia.
Mane supa daugybė išmintingų, gerų, darbščių, talentingų, bet vis dar labai nelaimingų, savo pašaukimo neatradusių žmonių.
Visi jie puikiai susitvarko su turimais darbais, yra juose giriami ir vertinami, bet… kas vakarą guldamiesi į lovą jie liūdnai pripažįsta, kad nugyveno dar vieną eilinę, gilios prasmės neturinčią dieną, taip ir neužpildžiusią dvasinės tuštumos.
Manau, kad pagrindinė priežastis - savirealizacijos ieškojimas orientuojantis į materialius pasiekimus ir vadovavimasis visuomenės primestomis, o ne asmeninėmis normomis apie tai, kas yra teisinga ir siektina.
Jeigu ieškome savo paskirties klausdami savęs „ką aš čia geriausio šioje Žemėje galiu gauti, pasiekti“ (materialinė gerovė, prabangus ir komfortiškas gyvenimas, visuomenės statusas ir pripažinimas, valdžia, gera sveikata), tai turime pripažinti, kad visi šie pasiekimai „maitina“ tik fizinį kūną.
Kadangi jau net mokslas yra linkęs vis labiau pripažinti, kad esame dvasinės esybės, turinčios fizinį kūną, logiška, kad mūsų gyvenimo tikslas turi būti susijęs su dvasinės mūsų prigimties poreikių tenkinimu, apie kurį visi „zahiro“ graužiami žmonės yra linkę pamiršti.
Tik tuomet, kai siela „pamaitinta“ ir jaučiasi rami, nes kūnas vykdo jai skirtą misiją, mes pagaliau išeiname į finišo tiesiąją, kurios gale - tikrasis mūsų pašaukimas ir kasdienė laimė.
Kaip "pamaitinti sielą"?
Jeigu pripažinsime ir įsisavinsime faktą, kad esame dvasinės esybės fiziniame kūne, Visagalio Kūrėjo tęsinys, jo vaikai, jo dalelės, atsiųstos į Žemę mokytis, augti, tobulėti pagal tam tikrą, kiekvienam vis kitokį, unikalų planą, tuomet ieškodami savo pašaukimo, pradėsime klausti visai kitaip.
Pavyzdžiui - „kuo aš galiu būti naudingas?“, „ką veikdamas jaučiu didžiausią džiaugsmą ir tuo pačiu mano reikalingumą kitiems?“, „kokios mano savybės, sugebėjimai ir patirtys gali pasitarnauti žmonijai, planetai?“
Tokie klausimai padeda suvokti tikrąją Sielos Misiją, o būtent to ir trokšta mūsų alkstanti siela.
Yra šimtai sferų, kuriose galime būti naudingi kitiems.
Taigi, skirkite šiek tiek laiko ir sąžiningai atsakykite sau į tokius klausimus:
- Kuo svajojau būti vaikystėje ir kodėl?
- Kokios pamokos labiausia patiko ir kas jose patiko (be gerų mokytojų)?
- Ką labiausiai mėgdavau veikti vaikystėje, paauglystėje ir ar tai tebedarau dabar? Kodėl taip arba kodėl ne?
- Kokios yra mano geriausios ir stipriausios savybės, sugebėjimai?
- Kokie dalykai man pavyksta geriausiai, be didelių pastangų?
- Kokioje visuomenei naudingoje veikloje jos galėtų būti panaudotos?
- Kokia veikla užsiimtumėte net tuomet, jei jums už ją nemokėtų?
- Už kokį jūsų mėgstamą darbą (veiklą) norėtumėte, kad jums mokėtų pinigus (miegojimas, valgymas ir seksas nesiskaito :))?
Atradę savo geriausias savybes ir veiklą, kurioje šie sugebėjimai galėtų būti geriausiai panaudoti, išdrįsę žengti jos link pirmuosius žingsnius, įeiname į visiškai magišką savo gyvenimo periodą, kurį vadinu ėjimu Savo Širdies Keliu.
Visgi čia išbandymai nesibaigia.
Ir tam, kad vykdytume savo sielos misiją, yra būtinai reikalingi trys svarbiausi ingredientai:
- drąsa būti tuo, kas esame giliai viduje (tam reikia ugdyti besąlyginę meilę sau ir tikėjimą Aukščiausiojo Kūrėjo jums skirtu unikaliu planu)
- drąsa būti „balta varna“, nepaisant artimųjų ir visuomenės lūkesčių bei spaudimo (šiai temai skirtą mano straipsnį Drąsa būti savimi rasite čia)
- būti pasiruošus kurį laiką apsiriboti išlaidas, gaunant mažesnes pajamas, kol Širdies kelias „atvingiuoja prie aukso kasyklų“.
Ką reiškia tarnauti visuomenei bei pasauliui ir kam to reikia?
Kitas mūsų, kaip dvasinių esybių giluminis poreikis yra neatlygintinai ir besąlygiškai skleisti meilę, gėrį, auginti savo ir kitų sąmoningumą, taip tarnaujant visuomenei.
Čia kyla klausimas, kas yra tas „tarnavimas“ ir ką gero jis gali duoti?
Dabar suprantu, kad tarnavimas visuomenei yra labai plati ir įvairiai pritaikoma sąvoka.
Ne visiems yra skirta būti mokytojais, lektoriais, treneriais, rašytojais, menininkais, psichologais ir gydytojais, darančiais įtaką itin dideliam kiekiui žmonių.
Tarnauti kitiems galime tiesiog su meile, sąmoningumu ir dėkingumu užimdami savo vietą visuomenėje - būdami batsiuviu ir džiugindami žmones sutvarkytais batais, besišypsančiu pardavėju ir pakeldami pirkėjams nuotaiką, atsidavusiu gydytoju ir gelbėdami gyvybes, sąžiningu ūkininku ir augindami sveiką maistą, atsakingu politiku ir kurdami geresnę valstybę, rūpestingu seneliu ir perduodami savo išmintį jaunimui.
Tolerancija ir pagarba kitoniškumui
Fainas žmogus gerbia kitų nuomones, net jei jos skiriasi nuo jo paties. Jis atviras naujoms patirtims ir nebijo išeiti iš savo komforto zonos.
Homofobijos priežastys yra lyčių nelygybėje, sukeltos lyčių stereotipų.
Man drag yra puiki priemonė ir lyčių nelygybei aptarti.
Kodėl, pavyzdžiui, mes manome, kad vyrui yra netinkama vilkėti drabužiais, kuriuos peršame moterims?
Aš esu giliai įsitikinęs, kad homofobijos priežastys yra lyčių nelygybėje, sukeltos lyčių stereotipų.
Okeanidė atsirado 2015 metų rugpjūčio mėnesį.
Su drauge nuėjome į LGBT kino festivalio „Kreivės“ atidarymą, prie įprastos aprangos - marškinių ir kelnių - sugalvojau apsiauti raudonus aukštakulnius.
Apie atidarymą rašiusi žurnalistė iš „Šiaurės Atėnų“ tai pastebėjo ir parašė: „Dalyvavo įvairūs žmonės ir raudonais aukštakulniais atplaukė Okeanidė.“
Šiuo metu drag pasirodymai vis labiau populiarėja tarp paauglių, juos rengia nebūtinai netradicinės orientacijos žmonės.
Taip, drag kultūra turi glaudų ryšį su transvetitizmu (tai fetišas, kai persirenginėdami kitos lyties drabužiais žmonės patiria pasitenkinimą), tačiau dabar drag yra kur kas platesnis reiškinys, netgi tam tikra saviraiškos priemonė, mada, tendencija.
Drag kultūra persirengimą išneša į platesnius vandenis - tai tampa socialiniu reiškiniu.
Persirengę žmonės eina į viešumą ir sulaukia labai daug dėmesio, taip gali visuomenei iškomunikuoti tam tikras žinutes.
Man drag tuo ir patrauklus, nes jis labai socialus.
Drag mados pasikeitusios - dabar nėra svarbu kuo moteriškiau atrodyti, svarbiau sukurti personažą, o jų būna labai įvairių.
Visus drag vienijantis elementas visgi yra tų personažų feminizacija ir aukštakulniai.
Kartais būna, kad kai persirengi, atsiskleidžia tokios būdo savybės, kurių gyvenime nereiški.
Kai aš persirengiu, puikiai „bajerius skaldau“, gyvenime to dažniausiai nebūna.
LGBT bendruomenė, kaip ir sakiau, yra labai įvairi.
Mes juk visi gyvename toje pačioje homofobiškoje visuomenėje, tad negalima sakyti, kad jei žmogus yra LGBT - tai jis tikrai bus už lygias moterų teises, už neįgaliųjų teises.
Nebūtinai.
Ten yra daug tokių pačių reikalų kaip visoje visuomenėje.
Kai gyveni homofobiškoje visuomenėje ir nuolat girdi, kad su tavimi kažkas negerai, nejučiomis perimi tą nuostatą.
Tuomet žmonių galvose pradeda veikti labai įdomūs mechanizmai.
Suakcentuojami vyrai.
Tad kokia žinutė siunčiama visuomenei?
Kad feminizacija, moteriškumas yra šlykštu, blogai.
Kai pagalvoji, tai didelė nesąmonė.
Moteriškumo sumenkinimas LGBT bendruomenėje gali ir būti ta priežastis, kodėl drag atlikėjai nėra labai šiltai priimami čia.
Žadėjote, kad Jus išrinkus į sostinės tarybą sieksite, kad Vilnius būtų draugiškesnis gėjams, lesbietėms, biseksualams ir translyčiams asmenims.
Kadangi ilgai dirbau pilietiniame sektoriuje ir bandžiau tuos pokyčius inicijuoti iš išorės, ilgainiui supratau, kad LGBT bendruomenės nariams nedalyvaujant politikoje labai sunku tai padaryti.
Politiniu lygmeniu noriu, kad tie klausimai, kurie lies LGBT žmones, būtų aptarti su jais pačiais, ir siekti, kad tai taptų normalia tema, kad išmoktume ja normaliai diskutuoti, kaip diskutuojame daugeliu kitų temų.
Tik taip bus įmanoma pasiekti kažkokių pokyčių.
Tik reikia suprasti, kad tai yra procesas ir reikia nuolatinių pastangų.
Daug LGBT žmonių pas mus atvyksta ir iš Ukrainos, Baltarusijos.
Kai pažiūri į situaciją posovietinio bloko šalyse, tai tenka pripažinti, jog Lietuva yra sėkmės istorija.
Atsakomybė ir sąžiningumas
Fainas žmogus prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir yra sąžiningas su savimi bei kitais.
Jis stengiasi gyventi pagal savo vertybes ir nepažeidžia kitų žmonių teisių.
Išvados
Apibendrinant, fainas žmogus yra tas, kuris nuolat tobulėja, yra atviras naujoms patirtims, gerbia kitus ir stengiasi gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai žmogus, su kuriuo gera būti šalia, kuris įkvepia ir motyvuoja.
Šaltiniai:
- Bernardinai.lt straipsniai
- Facebook puslapis "Autisto tėtis"