Indijos kultūra - tai nepaprasta įvairovė, kurioje persipina senovinės tradicijos ir modernumas. Ši šalis su savo turtinga istorija ir įvairialypiais papročiais, vis dar stebina savo unikalumu. Indijos kultūros tradicijos išliko iki šių dienų, nes svetimšalių atneštos tradicijos visada įsiliedavo į jau egzistuojančia įvairovę ir, kartais pačios kisdamos, tapdavo naujomis visiems priimtinomis tradicijomis. Šitaip Indijos kultūra išlieka ir tradicinė, ir moderni - ji keičiasi laikui bėgant, bet tradicijos išlieka gyvos. Šalia didžiulių prabangių prekybos centrų pamatysite didžiulius lūšnynus šokiruojančius neįsivaizduojamu skurdu.
Šeimos vaidmuo Indijoje yra itin svarbus. Indai dažniausiai save apibūdina pagal grupes, kurioms jie priklauso, ne pagal savo asmeninę padėtį - dažniausiai sieja save su valstija, regionu, miestu, šeima, religija ir t.t. Ši grupinė orientacija kyla iš artimų ryšių, kuriuos indai stengiasi išlaikyti su savo šeima, įskaitant ir visą plačią giminę, kuri sukuria daugybę tarpusavio santykių ir taisyklių. Kartu su giminių tarpusavio įsipareigojimais tarp giminių susidaro ir tarpusavio pasitikėjimas.
Pasiruoškite - būsite priblokšti! Vaizdų, kvapų, kontrastų... Indija išgyveno tris britų imperializmo amžius ir nepamiršo savo permainingos tūkstantmetės istorijos, todėl šių tradicijų sanplaika - labai postmodernistinė, galinti savo prieštaringomis ir sudėtingomis realijomis Jus gerokai nustebinti. Išgyvenę pradinį kultūrinį šoką daugelis atvykusiųjų džiaugiasi gauta patirtimi ir galimybe pamatyti kitokį pasaulį.
Dabar madinga kalbėti apie šeimų įvairovę. Bet įvairiatautės santuokos egzistavo tūkstantmečius (ir mano prosenelių šeima tokia buvo). Įvaikinimas ir vieniši tėvai irgi. Vienintelė naujovė - vienos lyties santuokos. Tačiau vargu ar vieną naujovę galima vadinti “įvairove”. Juo labiau, kad naujovės šalininkai dažnai siūlo įvairovę naikinti kitur.
Vaikų auklėjimo tradicijos
Lietuvą, o taip pat Rusiją, Indiją sukrėtė vaikų paėmimo iš šeimų Norvegijoje praktika. Ten vaikai atimami ir už kitokių kultūrinių tradicijų laikymąsi: ilgesnį nei Norvegijoje įprasta maitinimą krūtimi, miegojimą vienoje lovoje su vyresnio amžiaus vaiku ar maitinimą rankomis (indų papročiai). Vienalytės santuokos Norvegijoje galimos, vienu pagarsėjusiu atveju lietuvės vaikas buvo atiduotas būtent lesbiečių šeimai. Esą vaikams kitaip blogai. Bet tyrimų, įrodančių, kad kitaip auklėjant kyla kažkoks pavojus, nėra, arba duomenys prieštaringi.
Vaiko auklėjimas - delikatus reikalas, rezultatus pamatuoti sunku: juk vaikai jau gimsta skirtingi (genai), o vertinamųjų rodiklių begalė (ką laikysime sėkmingo auklėjimo rezultatais?). Be to, arčiausiai vaiko visada būna šeima, o ne mokykla ar valdžia, todėl primetus šeimai modelį, prieštaraujantį jų kultūrai ir įpročiams, jis gali neveikti taip, kaip veiktų jam pritariančiose “bandomosiose šeimose”. O net jei ir tėvai nėra idealūs, ar tikrai perkėlimo į kitą šeimą sukrėtimas nepakenks vaikui dar labiau (juoba, ir įtėviai idealūs nebus)?
Laikydamosis “kitoniškų” auklėjimo tradicijų buvo pastatytos ir tūkstantmečius išsilaikė didžios indų, kinų, japonų civilizacijos. Ir mūsuose suvokimas apie gerą vaiko auklėjimą keičiasi: kadaise tai buvo Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”, šiandien daug jo idėjų paneigta.
Visų religijų atstovai dieną pradeda giedodami - tokios tradicijos skiepijamos vaikams nuo ankstyvų dienų ne tik šeimoje, nes rytinės maldos ir moralinis auklėjimas - labai svarbi Indijos švietimo istemos dalis.
Jei patys tėvai kasdien nurodinėtų vaikui 5-7 val. daryti ką nors jam nemalonaus ir/ar nereikalingo kai kuriose šalyse tai būtų laikoma emocine prievarta. Tačiau valdžia nuolat taip elgiasi: nurodo kuriuo tiksliai metu, kokioje mokykloje ir ką būtent vaikai privalo mokytis. Negi oficialios mokymo programos tobulos, kad už alternatyvos paiešką baudžiama? Ar vienas “tobulas receptas” išvis įmanomas, kai vaikai šitokie skirtingi?
Induistai laikosi tam tikros hierarchijos ir kūno dalių atžvilgiu. Svarbiausia - galva, žemiausia kategorija - pėdos, kurios laikomos purvinomis. Prieš įeidami į namus nusiaukite, nelipkite ant nieko svarbaus, o jei taip padarysite - iškart atsiprašykite. Pagarba gerbiamam vyresniajam išreiškiama bučiuojant jo kojas.
Šeimos tradicijos
Tad vos vaikai paaugo, šeimoje sukūrėme tradiciją ,,Penktadienis - šeimos picadienis!”. Jau neįsivaizduojame penktadienio be šios vakarienės. Pradedant gamybos procesu ir baigiant krūva indų 😅. Bet tai kažkas bendro, ką, tikiu, vaikai savo vaikams pasakos (Nors darome ne dėl viską). Kartu kepame picas ir žiūrime filmą, vėliau jį aptariame. Tai kone vienintelis vakaras, kada susėdame kartu, išjungiame telefonų garsus ir mėgaujamės buvimu kartu.
Indiškos vestuvių tradicijos
Indijos vestuvių papročiai be galo įvairūs. Pavyzdžiui, Radžastchano valstijoje tuokiami net trejų metų vaikai. Prieš vestuves Indijoje būtina atlikti net vienuolika apeigų: tai piršlybos, horoskopų sudarymas ir jų sulyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas iš gėlių, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams ir t. Vestuvių dieną indų jaunavedžiai nevalgo.
90 proc. Kinijoje dominuojanti vestuvių spalva - raudona. Iš namų išeinanti nuotaka pridengiama raudonu skėčiu, saugančiu nuo piktų dvasių. Japonai veda "raguotą" nuotaką. Pavydas Japonijoje - didžiulė nuodėmė, kurios visi gėdijasi. Vedybų ceremoniją sudaro dvi dalys. Po to tai daro ir būsimoji žmona. Pietų Afrikos zulusų genties moterys vestuvių dieną apnuogina krūtis. O štai koso genties nuotaka vestuvių dieną turi pabūti viena užsidengusi veidą ypatinga kauke.
Indijos tauta, gyvenanti kalnuotose Meghalajos valstijos (Šiaurės Rytų Indija) vietovėse, turi dar įdomesnę tradiciją: motinos įpėdinė, vadinama, nokna (paprastai jaunėlė dukra), išteka už tėvo šeimos atstovo (ideliu atveju - už tėvo sesers sūnaus, t. y. pusbrolio). Jis persikrausto į žmonos namus. Tokia tradicija garantuoja, kad turtas liks moterų giminei.
Gruodis Indijoje - pats vestuvių metas. Nors joms jaunoji ruošiama ir puošiama ilgai bei įdomiai, romantika nė nekvepia. Iki šiol šioje šalyje vedybų iš meilės beveik nėra. Indijoje vestuvės sezoniškos ir atšokamos spalio-vasario mėnesiais, mat šiuo tarpsniu čia nelyja ir nekaršta. Puota su daug muzikos, šokių, gėlių ir mirksinčių lempučių trunka savaitę, į ją suvažiuoja giminės iš visos šalies. Kam su kuo tuoktis, Indijoje iki šiol parenka tėvai.
Indė, anot „Superturo“ gidės, privalo turėti ne mažiau kaip 200 sarių. Sakoma, kad tradicinis šalies moterų apdaras gimė įsimylėjusio audėjo staklėse. Jis, užsisvajojęs apie mylimą merginą, išaudė 5,5 m nuostabaus audinio. Būtent tiek medžiagos reikia sariui. Nors Vakarų pasaulio mados grandai pranašavo sario, kaip nepraktiško drabužio, išnykimą, taip neatsitiko. Atvirkščiai - juo puoštis pamėgo ir Holivudo gražuolės, žengiančios raudonuoju kilimu.
Giminės moterys rūpestingai ruošia jaunąją vedybų ceremonijai - prausia, tepa aliejais, papuošia įvairiais vestuviniais papuošalais. Norint pademonstruoti turtingumą, jų ant nuotakos sukabinama kuo daugiau. Viena Indijos kilmingoji buvo išdabinta net 12 kg sveriančiomis brangenybėmis. Jaunosios rankos ir pėdos vis dar išpiešiamos chna dažais. Pagal ornamentą spėliojama: kuo jis ryškesnis, tuo marti bus geresnė. Indijos tradicijos šiuolaikiškėja - dabar nuotakos vis dažniau vežamos į grožio saloną. Šioje šalyje ypač reikšmingos apyrankės. Prieš užmaunant, apyrankės parą mirkomos piene, nes šis, indų supratimu, šventas, kaip ir karvės.
Jaunieji atlieka septynių žingsnių ritualą. Po vestuvių ceremonijos jaunikis ištepa savo žmonai plaukų sklastymą raudona spalva, o ant kaklo pakabina auksinį vėrinį, inkrustuotą juodais akmenimis, vadinamą „Mangala Sutra“. Tai ištekėjusios moters simbolis, kurį ji, kaip ir apyrankes, turi nešioti ir po vestuvių.
Indiškas etiketas
Indijoje daugelį maloniai nustebina sveikinimo paprotys dovanoti gėlių girliandas. Indiškų vestuvių metu jaunojo ir jaunosios apsikeitimas gėlių girliandomis yra reikšminga ceremonijos dalis, taip pat girliandos aukojamos meldžiantis dievams ir deivėms.
Indai visada - šeimoje, tarp draugų ar nepažįstamųjų - kreipia dėmesį į socialinę padėtį kitų žmonių atžvilgiu. Mokyklose mokytojai vadinami guru ir laikomi visų žinių šaltiniu. Šeimos lyderis yra patriarchas, dažniausiai tėvas. Versle vadovas laikomas didžiausios atsakomybės šaltiniu. Tam, kad išliktų socialinė santvarka, visuose santykiuose turi būti laikomasi aiškiai apibrėžtos heararchijos.
Indai tiki, kad dovanojimas palengvina perėjimą į kitą gyvenimą. Draugams ar tolimiems giminaičiams dovanojami pinigai švenčiant svarbius gyvenimo įvykius - vestuves, laidotuves. Jeigu Jus pakvies į indų namus vakarienės, nėra būtina atsinešti dovaną, bet jei taip padarysite - jos tikrai neatsisakys. Nedovanokite jostrų (frangipanijų arba plumerijų) ar baltų gėlių, nes jas priimta naudoti laidotuvių metu. Sėkmės spalvos yra geltona, žalia ir raudona, todėl galite drąsiai rinktis tokių spalvų vyniojamąjį popierių. Jeigu dovanoja vyras, reikėtų pasakyti, kad ši dovana - ir nuo jo žmonos/motinos/sesers ar kitos moteriškos lyties giminės. Induistams nederėtų dovanoti odinių dovanų. Musulmonams nereikėtų dovanoti dirbinių iš kiaulių odos ar alkoholio produktų. Dovanos neišvyniojamos iškart jas gavus.
Stalo etiketas
Prieš įeidami į namus nusiaukite. Renkitės kukliai ir konservatyviai. Labai tradicinis, etninis, bet tuo pačiu metu ir šiuolaikiškas indžių rūbas saris žinomas visame pasaulyje. Jis dėvimas su viršutiniais marškinėliais, dengiančiasi viršutinę kūno dalį. Provincijoje saris dažniausiai dėvimas kitoks sari variantas- ghagara -čoli. Čoli yra trumpi marškinėliai, dengiantys viršutinę kūno dalį, o ghagara - ilgas sijonas. Grakštumo suteikia dupata, minkštas ir lengvas ilgas šalis, permestas per petį.
Atėję į svečius mandagiai atsisakykite pirmosios pasiūlytos arbatos, kavos ar užkandžių. Nesijaudinkite, Jūsų ir vėl paklaus. Ir dar elis kartus. Pirmojo pasiūlymo atsisakymas- protokolo dalis. Palaukite, kol Jums nurodys Jūsų vietą prie stalo.
Daugelis Indijos patiekalų valgomi naudojant pirštus. Jeigu naudojami stalo įrankiai, tai dažniausiai yra stalo šaukštas ir šakutė. Dažnai svečiai aptarnaujami pagal tam tikrą tvarką: pirmiausia pats garbingiausias svečias, tada vyrai ir vaikai. Moterys paprastai patarnauja prie stalo, o valgo vėliau.
Ar valgysite pirštais, ar stalo įrankiais - valgymui naudokite dešinę ranką. Kairė ranka paprastai naudojama apsiplauti po apsilankymo tualete, todėl nepamirškite kaire ranka indui niekada neduoti daiktų - pinigų ar dovanų, nes patys konservatyviausi gali įsižeisti. Priimta visko nesuvalgyti - šiek tai maisto, likusio lėkštėjė, rodo, kad Jūs pasisotinote.
Indai nemėgsta sakyti „ne“ - nei žodžiais, nei kitaip. Pavyzdžiui, nenorėdamas nuvilti Jūsų tuo, kad kažko negalima padaryti, indas Jums pateiks atsakymą, kurį, kaip jam pasirodys, Jūs norėtumėte išgirsti. Nereikėtų manyti, kad tai nesąžiningas elgesys, tiesiog Indijoje yra labai nemandagu, jei žmogus nepasistengė suteikti to, ko buvo paprašytas.
Visgi dažnai tai, kas vakaruose gali būti palaikyta asmeninės erdvės pažeidimu, Indijoje yra visiškai natūralus dalykas. Taip pat žmonės čia dažnai labai smalsūs, nori sužinoti apie užsieniečius daugiau - tai suprasite iš nepalaiujamo ir neslepiamo apžiūrinėjimo. Kadangi šioje šalyje gyvena milijonai žmonių, vietos privatumai nelieka labai daug, ir Jums priimtinos "asmeninės erdvės" čia gali tiesiog nebūti. Stenkitės perdaug asmeniškai nereaguoti, jei JUms atrodys, kad žmonės gatvėje nuolat spokso arba nauji pažįstami klausinėja dalykų, kurie, Jūsų nuomonės, tikrai nėra jų reikalas. Daugeliu atvejų tai tikdraugiškas smalsumas, o jeigu spoksančiam nepažįstamajam nusišypsosite, dažnai sulauksite draugiškos šypsenos.