Michailas Nikolajevičius Muravjovas (1796-1866) buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi numalšinti 1863-1864 m. sukilimui Lietuvoje. Liaudyje jis buvo vadinamas Koriku. Panagrinėkime, kodėl jis norėjo būti taip vadinamas ir kokios buvo jo veiklos aplinkybės.
Michailas Muravjovas. Aiziko Cinoveco XIX a. pab. fotografija.
Muravjovo Veikla Lietuvoje
M. Muravjovas tapo ir Vilniaus karo apygardos vadu. Sukilimą M. Muravjovas malšino griežtomis karinėmis-administracinėmis priemonėmis. Daug sukilėlių žuvo per kovas; Vilniaus karo auditoriatas (teismas) Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose nuteisė 1714 žmonių; 83 jų pakarti, kiti išsiųsti į katorgą arba ištremti (nuosprendžius tvirtino pats M. Muravjovas). Jo nurodymu valstiečiai, įtariami prisidėję prie sukilimo, buvo plakami rykštėmis, keli kaimai ištisai ištremti į Sibirą. Iš baustų dvarininkų žemė buvo atimama ir apgyvendinama vietos rusų arba kolonistų. Kiti dvarai apdėti kontribucija. Įstaigose ir viešajame gyvenime uždrausta vartoti lenkų kalbą. Tarnautojai ir mokytojai katalikai pakeisti rusais stačiatikiais. Imta persekioti Bažnyčią.
Siekiant įgyti valstiečių palankumą, radikalizuota 1861 valstiečių reforma - nuo 1863 nutraukti valstiečių ir dvarininkų prievoliniai santykiai, valstiečiams duota visa teisė išsipirkti žemę. Už nuopelnus Rusijos imperatorius Aleksandras II jam suteikė grafo titulą.
Šiaurės Vakarų Krašto Reforma
Minėtos monografijos sumanytojai savo skaitytojus tikina, jog tokia Vilniaus generalgubernatoriaus nuostata buvo paremta "jo giliomis istorinėmis žiniomis" ir kad po 1863 m. Muravjovo reformos numatė įgyvendinti priemonių sistemą, pagal kurią Šiaurės Vakarų kraštas (6 gubernijos: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko - t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija) turėjo būti integruotas į Rusiją.
Šių integracinių procesų socialinis-etninis ir religinis pagrindas turėjo būti stačiatikybė. Muravjovo iniciatyva jo valdomame Šiaurės Vakarų krašte buvo įkurtos archeologinės ir kraštotyros ekspedicijos, kurias sudarė archeologai, dailininkai ir mokytojai - jiems buvo patikėta "surasti ir ištyrinėti senovės vakarų rusų paminklus".
Ekspedicijų metu, kaip teigiama knygoje, buvo rasta daugybė senovės knygų ir rankraščių, kitų istorinių paminklų, "kurie tapo vertingais Vakarų Rusijos politinės ir bažnytinės istorijos šaltiniais". Taip pat buvo sudaryta komisija, kuri ėmėsi "rinkti bei publikuoti archyvinę medžiagą apie rusiškąjį pradą Vakarų krašte".
Vilniuje pradėtos leisti "Vakarų Rusijos naujienos", supažindinančios skaitytojus su šio krašto rusiškomis šaknimis. Leidinio devizas buvo "istorinė tiesa". Laikraštis "Vilniaus naujienos" nuo tol buvo spausdinamas tik rusų kalba.
Represijos Ir Pasekmės
M. Muravjovui pavaldžiose gubernijose iki 1865 m. vienaip ar kitaip nubausta apie 12,5 tūkst. žmonių. Susumavus į policijos priežiūrą atiduotus asmenis, baustųjų būtų apie 22 tūkst. 1864 m. sausio 13 d. Michailo Muravjovo įsakymu buvo uždrausta lietuviška spauda, uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis.
1863 m. "Generolas Muravjovas laiko Lietuvą nepakeliamoje priespaudoje. Šalyje leidžiama prievarta, savivalė ir žiaurumai. Vilniaus kalėjimai, Dominikonų vienuolynas pilni areštantų. Sklinda siaubingi gandai apie tai, kaip elgiamasi su šiomis nelaimingomis tironijos aukomis. Tikinama, jog per tardymus naudojami kankinimai, kad Muravjovo įsakymu suimtiesiems galvos suveržiamos geležiniais lankais, o kojos laužomos kaladėmis... Kareiviams įsakyta pribaigti sužeistuosius mūšio lauke ir šaudyti belaisvius vietoje. Šie barbariški įsakymai vykdomi tiksliai.
1863 m. "Telegrafas mums šiandien pranešė, kad generolas Muravjovas, nepasitenkindamas grafo Pliaterio, kitų asmenų ir netgi kunigų pakorimu, išleido naują įsakymą, kad visos moterys, dėvinčios gedulą, būtų plakamos rykštėmis. Šis bjaurus įsakymas vainikavo nuopuolį žmogaus, įsiamžinusio tokiomis bausmėmis.
1863-1864 m. Lenkijoje ir Lietuvoje vyko kautynės su Rusijos imperija. Istorikų skaičiavimu, per visą sukilimą Lietuvoje įvyko 321 mūšis ar susirėmimas su Rusijos kariuomenės daliniais. Daugiausia mūšių (178) buvo Kauno gubernijoje. Žuvo apie 6 tūkst. sukilėlių.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. (dar vadinamas Sausio sukilimu), Lietuvoje - vasario 1 d. (Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus laikotarpius)
Lietuvoje jėgų santykis buvo 10:1 rusų naudai, 15 tūkst. sukilėlių teko grumtis su 145 tūkst. Lietuvoje buvo nužudyti 182 sukilimo dalyviai, 972 - išsiųsti į katorgą, 1 427 - ištremti į Sibirą, 1 529 - išvaryti į europinės Rusijos gubernijas, 4 096 - iškelti į Rusiją, 345 - atiduoti į kareivius, 864 - į areštuotųjų kuopas.
1863 m. sukilėlio Leono Pliaterio portretas. Jis tapo pirmuoju, kuriam tik ką paskirto Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu buvo įvykdyta mirties bausmė.
Nuo M. Muravjovo represijų nukentėjusių buvo kur kas daugiau, nes nemažai suimtųjų buvo nužudyti caro kariuomenės siautėjimų vietose, apie tai net nepranešus.
Žinome, kad Michailas Muravjovas - buvo XIX amžiaus Rusijos valstybės veikėjas ir karinis vadas Vilniaus gubernijos vadovas, numalšinęs 1863 metų sukilimą, kuriame dalyvavo lenkų ir lietuvių bajorai, valstiečiai.
LUKIŠKIŲ aikštė Vilniuje, kurioje buvo žudomi 1863 m. sukilėliai. J. Čechavičiaus nuotr. 1874 m.
Gal 1863-iųjų M. Muravjovo kartuvės Lukiškių aikštę lemtingai užkerėjo? Juk pagrindinėje Lietuvos sostinės turgaus aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. M. Muravjovo-Koriko pastatytos kartuvės 1863-1864 m. pasiglemžė pagrindinių sukilimo už Laisvę kovotojų ir jų vadų gyvybes, o ši tragiška vieta buvo amžiams paženklinta žiauriu pavergėjų smurtu ir teisiųjų už Laisvę prakeiksmais.