Šiame straipsnyje panagrinėsime moterystės, lyčių santykių ir žmogaus idėjos realizavimo dviejose lytyse filosofinius aspektus.
1. Lyčių skirtumo esmė
Lyčių skirtumas iškyla ne iš kūnų skirtumo, bet iš dvasios. Vertindami lyčių skirtumą galime sakyti, kad siela neturi lytinių žymių. Tik vyriškumo ir moteriškumo sintezė kuria pilnutinį žmogų.
Žmogus yra įsikūnijusi dvasia. Bet ir visi kiti daiktai sudėti iš dviejų pradų - medžiagos ir lyties. Žmoguje kūniškumas sudaro medžiagą, o dvasiškumas - lytį. Lytis tad yra įkūnyta idėja ir atvirkščiai, idėja yra nukūnyta lytis.
Amžinoji Dievo mintis, idėja, tampa kūrybos vyksme substancialine daikto lytimi. Ir žmogus yra vienos Dievo idėjos įkūnijimas.
Yin ir Yang simbolizuoja dualizmą ir papildomumą, panašiai kaip vyriškumas ir moteriškumas.
2. Žmogaus idėjos realizavimas
Ar Dievas realizuoja begalinę pusiausvyrą, nes žmogus yra sutvertas pagal Dievo paveikslą, realizuodamas dviejose lytyse? Atsakytume, kad visa tai turi tikslu žmonių giminę palaikyti. Tačiau pagrindas nėra gyvybė, bet dvasia - amžinoji žmogaus idėja. Santykiavimas yra iš esmės kitoks, negu gyvulių lyčių.
Žmogui gyvybės perteikimas yra antraeilis. Ar žmogaus lytys atlieka vien tik gyvybės perteikimo funkcijas? Juk žmogus yra ne tik dvasia, bet ir gyvulys. Šitose gyvybinėse funkcijose matyti žmogaus lyčių esmės ir pagrindo antraeilis patarnavimas žemiškajai tikrovei.
Dievo balsas sako: „Negera žmogui būti vienam! Padarykime jam pagalbininkę, panašią į jį". Moteris yra antrasis žmogus - moteris. Ji paaiški tik iš antro žmogaus priešingumo. Taip pat darosi suprantama, ko trūko pirmajam žmogui ir ko jis ieškojo.
Štai ko ilgėjosi pirmasis žmogus - vyras. Moteris rado tai, ko būtų ieškojusi. Moteris nėra vyras, bet yra žmogus. Štai tasai panašumas ir kartu skirtingumas, kurie abu gamina poliariškumą.
Adomo ieškojimą patenkino ne vyru, bet moterimi. Galop sociališkumui patenkinti Dievas sutvėrė moterį. Jie mato tik gyvybės poliariškumą, o nemato dvasios poliariškumo. Jei vyras myli savo moterį, tai tik ne dėl to, kad būtų „vienu kūnu".
Kristuje randa sau neišsemiamą pavyzdį tiek vyrai, tiek moters. Taigi lytys jau sutvertos. Žmogiškoji idėja realizuota visu pilnumu.
Poliariškumas: Angelas ir Velnias.
3. Moters kilimas ir jo simbolinė prasmė
Kas gi reiškia tasai ypatingas šitos realizacijos vyksmas? Iš kur kilo moters kilimas? Ar ji įgavo pavidalą tiesiog iš Dievo? Ne, priimančiojo polium tapo realizuota per pirmąjį žmogų. Moters sutvėrimas nepasakojama, ji paaiškėja gimimu iš vyro. Moters kilimas iš vyro? Tai platesnis ir gilesnis pažvelgimas į kosminį vyksmą.
Su žmogaus sutvėrimu kosminė evoliucija dar nepasibaigė. Sulig tuo momentu, kai šv. Paulius žinojo simbolinio moters sutvėrimo prasmę, jis pasakė: „Šituo faktu buvo pranašauta Kristus ir Bažnyčia". Vadinasi, moters kilimas iš vyro yra figūra Bažnyčios kilimo iš Kristaus. Žmogiškoji idėja konkretizavosi dviem poliais: vyru ir moterimi. Amžinasis Logas taip pat konkretizavosi dviem poliais: Kristumi ir Bažnyčia.
Vyras ir moteris yra du tos pačios žmogiškosios idėjos pradai. Bažnyčia yra du to pačio Amžinojo Logo pradai. Jie sudaro vieną mistinį žmogų. Taigi moters sutvėrimas iš vyro yra galop simbolis Bažnyčios kilimo iš Kristaus. Išsiaiškinome simbolinio moters kilimo prasmę.
KOKIA YRA TIKROJI GYVENIMO PRASMĖ? – GYVENIMAS PO MIRTIES | Klinikinė mirtis | NDE
4. Lyčių santykiavimas rojuje ir po nuopuolio
Pirmykštėje tobulumo būklėje žemesnioji žmogaus prigimtis tuomet buvo visiškai klusni proto tarnaitė. Tuomet nebuvo jokio gašlumo, jokios kūniško patraukimo, nes viskas buvo palenkta dvasiai, o dvasia - Dievui. Tai dvasios poliariškumas. Lytys tuomet buvo ne dėl gyvybinio patraukimo, bet dėl dvasinio patraukimo. Tai buvo palaimintosios vienybės ir pilnutinės pusiausvyros laikas - rojaus laikas.
Dabartinis lyčių santykiavimas nė iš tolo neprimena rojaus. Tai pridengtas instinktų šėlimas, vyro ir moters neapykanta ir net persekiojimas. Tai padarė žmogaus puolimas, nuodėmė, kova prieš Dievą. Puolimu buvo suardyti santykiai tarp aukštesnių ir žemesnių lyčių. Ir prasidėjo po to viso visuotinis draskymasis. Todėl ir lyčių tarpe vienybė išnyko, meilė išnyko, o radosi gašlumas ir kova.
Žmogaus puolimas, nuodėmė, kova prieš Dievą.
5. Mirtis kaip filosofinis klausimas
Ciceronas teigia, kad filosofavimas yra niekas kitas kaip pasiruošimas mirčiai. Viena pagrindinių dorybės malonių yra panieka mirčiai, o tai gyvenimui suteikia lengvumo ir ramybės, netrukdo mėgautis tikrais ir taikiais džiaugsmais. Mūsų gyvenimo tikslas yra mirtis, tai neišvengiamas mūsų likimas; jei ji mus gąsdina, tai kaip žengti bent vieną žingsnelį į priekį nedrebant it pagautam karštinės?
Išmokime laikytis tvirtai ir atremti šį priešą. Iš pradžių, norėdami pašalinti patį svarbiausią jos turimą kozirį prieš mus, imkimės tokio būdo, kuris visiškai skiriasi nuo mums įprastų: atskleiskime jos paslaptingumą, tyrinėkime ją, pratinkime save prie jos, apie nieką taip dažnai negalvokime kaip apie mirtį, mūsų vaizduotė tepiešia ją kiekvieną akimirką visais įmanomais pavidalais.
Įsivaizduoti mirtį - tai įsivaizduoti laisvę. Kas išmoko mirti - išsilaisvino iš vergijos. Mokėjimas mirti mus atpalaiduoja nuo bet kokios priespaudos ar suvaržymų.