Bendruomeninio gyvenimo privalumai ir trūkumai

Santykiui su Dievu neužtenka vien tik vertikalios dimensijos, reikia ir horizontalios; Mums reikia žmonių, kad galėtume pažinti save, pažinti Dievą. Kai susiduriame su žmonėmis - susiduriame su problemomis ir iššūkiais. Pati bendruomenė, pats žmogus jau yra iššūkis.

Ateidami į bendruomenę ar į parapijos jaunimo grupę, mes tikimės skirtingų dalykų, taip pat grupė labai skirtingų dalykų tikisi ir iš vadovo. Dažnai keliamas klausimas: ką man duos bendruomenė ar grupė? Ko galiu iš jos tikėtis?

Bet klausimas turi būti ir iš kitos pusės: ko bendruomenė iš manęs gali pareikalauti? Ką aš jai galiu duoti? Ar ta bendruomenė turi teisę į mano laiką? Ar verta jai priklausyti? Šiuos klausimus derėtų nuolat perklausti ir įvardyti, tada būtų galima kalbėti apie pastovumą ir įsipareigojimą.

Bendruomenė nuo maldos - parapijos jaunimo - grupės skiriasi tuo, kad joje yra įsipareigojimas. Taip pat svarbu visiems suprasti, kad bendruomenė negali duoti visko. Dažnai žmogus nusivilia, nes per daug tikisi.

Nuo ko prasideda bendruomenė?

Dažnai pradedame ne nuo to galo, nežinodami, kur mus Dievas kviečia, koks mūsų pamatas, kas mums svarbiausia - pradedame daryti projektus, kurti struktūras.

Pašaukimas

Turime išgirsti Dievo kvietimą. Ar mes galime liudyti Dievą, jei jo nesutikome? Kodėl Dievas nori mūsų bendruomenės? Kur Dievas mus kviečia? Reikia atpažinti savo bendruomenės pašaukimą. Reikia žinoti savo istoriją, bet negyventi praeitimi; ieškoti savo grupės krypties ir klausti, dėl ko mes čia esame susirinkę.

Reikia atrasti kiekvieno asmeninį ir bendrą grupės pašaukimą, įžvelgiant kas yra centre. Jam yra tai, kas mus vienija, dėl ko turėtume susiburti į jaunimo grupes ar bendruomenes, ten yra vieta Jėzui. Pvz., jaunimo sielovados tikslas yra padėti jaunam žmogui susitikti su Jėzumi Kristumi. Visa kita yra tik priemonės, kaip mes tai darome.

Raktinės vertybės

Atrasti raktines vertybes: kartais pradedame pataikauti jaunimui, imame naudoti naujausias priemones, bet neturime išsižadėti savo vertybių, savo tikslo, nepamiršti, dėl ko susirenkame. Kokios yra vadovo vertybės? Kas kas, bet jaunimas visada mato, mes negalime jų raginti daryti tai, ko patys nedarome.

Svarbu nebijoti kalbėti apie tai, kas mums brangu. Reikia nebijoti prarasti vieną kitą žmogų, jei to reikėtų, bet drąsiai įvardyti vertybes, kas mums yra svarbiausia. Svarbu - mylėti, bet nepataikauti. Vertybės - nėra ką grupė daro, bet kas ji yra iš tikrųjų. Atsiminkime: struktūra nekuria vertybių, vertybės kuria struktūrą.

Vizija - kur link mes einame?

Jeigu nežinai, kur nori nueiti, nežinai ir kelio, kurį reikia pasirinkti. Kur esame - tas irgi svarbu. Reikia išdrįsti išsikelti šiuos klausimus grupėje: kur esate? (Pr 3, 9), ką turite rankose? (Iš 4, 2), ką čia veikiate? (1 Kar 19, 9), ką matote? (Zach 4, 2), ar šie kaulai gali gyventi? (Ez 37, 3).

Struktūra

Dažnai mes pradedame nuo struktūros. Šventajame Rašte uošvis Mozei sako: „Kaip tu darai - nėra gera. Pats pervargsi ir šiuos žmones nuvarginsi. Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti“ (Išėjimo 18, 17-18).

Projektai - veikla

Dažnai nuo jų pradedame veikti savo grupėje, bet svarbu turėti visą pamatą, kitu atveju galime likti vieni vadovai tik su keliais žmonėmis. Reikia žinoti visiems: kodėl tai darome, kam tai bus naudinga, ką mums duos kaip grupei, kokia tai bus tarnystė kitiems.

Svarbu išsiaiškinti: kokius išteklius turime, kiek žmonių įsipareigos ir jungsis, kokias dovanas turi tie žmonės, kaip jie galėtų atsiskleisti ir augti šiose tarnystėse.

Skirtinga vadovavimo samprata

Daug apibrėžimų. Pažvelkime į keletą. „Vadovai - žmonės, darantys visus dalykus teisingai, o lyderiai - žmonės, darantys visus teisingus dalykus“. W. Bennis. Kalbame apie krikščionis vadovus, tad šiuo atveju būtų žmonės, darantys visus teisingus dalykus, kuriuos Dievas juos kviečia daryti pagal jų pašaukimą. Įsileisti Dievą, leisti Jam kurti savitą vadovavimo stilių. „Vadovas yra žmogus, kuris suvokia, kad pokytis yra naudingas ar net būtinas ir jis prisiima atsakomybę už tą pokytį.“ Reikia nebijoti pokyčių, nes pokyčiai yra būtini.

Pagal Kauno arkivyskupijos II sinodo dokumentus: „Jaunimo vadovas turi rūpintis savo dvasiniu ir dalykiniu tobulėjimu, kad galėtų išlaikyti jaunimo darbe motyvaciją, kūrybiškumą ir iniciatyvą“ (509).

Pagal šv:

• dvasinę kompetenciją - t. y. gebėti ne tik pats šlovinti bei gyventi dvasinį gyvenimą, bet ir kitus kviesti į tai.
• santykių kompetenciją - t. y. gebėti kurti ir atrasti santykį su skirtingais žmonėmis.
• vadovavimo kompetenciją - t. y. gebėti statyti namus ne kaip pastatą, bet kaip tarnaujančias kitiems organizacijas.

Konkurencija augina, skatina, bet yra pavojinga.

• Laimėtojas - laimėtojas ( t. y. visų mūsų siekiamybė.

Iššūkis - bendruomenės įvaizdis pagal šv.

• Šlovinanti bendruomenė - ROJUS - esame pašaukti gyventi su Juo visą gyvenimą ne tik asmeniškai, bet ir kartu.
• Namų bendruomenė - NAMAI - šv. Paulius sako: „Jūs esate Dievo namiškiai.“ Namai yra saugi vieta, kur esi vertinamas ne už darbus, o už tai, jog esi šeimos dalis.
• Kariuomenės bendruomenė - KOMANDA - tikslas, dėl kurio esame. Dėl ko nariai ateina ir įsipareigoja, ką jie apsisprendžia kartu kurti.

Gyvenimas kaime ar mieste?

Žodžiu, prieš keliantis iš miesto į kaimą, vertėtų pasverti visus kaimiečių gyvenimo būdo privalumus bei trūkumus.

Kaimiškos būties pliusai

Pats pagrindinis - grynas oras. Didmiesčiuose oras išties užterštas, tačiau jo nejaučiame. Per nosį užterštumas trenkia, kai grįžtame iš kelių savaičių poilsio gamtoje, ten, kur švariau. Man, pavyzdžiui, pakanka ir savaitės Palangos pušynuose ar Nidoje. Kai grįžtu į Vilnių, nosis būna labai jautri ir imli kvapams, kurių kasdien neužuodi iš įpročio.

Antras privalumas - ramybė. Miestietis, įpratęs prie autobusų riaumojimo, automobilių signalizacijų, kaime galės atsipūsti. Riedančios technikos bus, be abejo, tačiau žymiai mažiau. Be to, jokių spūsčių ir gaišaties kelyje. Kaimo gyvenimas miršta anksti - 10 valandą vakaro jau visi trobose.

Kaip jau minėjau, nekilnojamasis turtas kaime gerokai pigesnis. Tendencija - kuo toliau nuo didelių miestų, tuo pigiau. Kainą lemia taip pat infrastruktūra, transporto keliai. Jei gyvenvietėje - parduotuvė, poliklinika, vaikų darželis bei mokykla, tai kaip ir reikalingiausi patogumai šalia.

Namas - tai ne tik stogas virš galvos, bet ir žemės lopinėlis, kuriame galim auginti daržoves, vaisius, gėles. Smagu turėti žaidimų aikštelę vaikams, baseiniuką (kad ir pripučiamą), pavėsinę su galimybe kepsninėje kepti mėsą.

Tačiau bene didžiausias pliusas po gryno oro, tai atskira teritorija, privatumas. Nėra kaimynų už sienos - galite daryti remontą ar klausytis garsiai muzikos kada tik panorėję. Jei dar apsitvėrėte teritoriją tvorą, tai išvengsite ir smalsuolių žvilgsnių. Žodžiu, gyvenk ir žvenk.

Kaimiškos būties minusai

Pasiryžti gyvenimui kaime - sudėtingas žingsnis. Jį reikia labai nuodugniai apsvarstyti. Pradėti reikėtų nuo to, ką jūs ten veiksite, ką dirbsite. Kaimas, kad ir koks šiuolaikinis bebūtų, ne visuomet gali suteikti darbo specialistui, taigi iškils sudėtingas klausimas - kaip išlaikyti šeimą?

Kaip kurie naujakuriai ir toliau važinėja į ankstesnį darbą (jei persikėlė gyventi 20-40 km nuo miesto) mieste, tačiau tuomet nieko nesutaupo - sugaištamas laikas, atsiranda papildomos išlaidos transportui. Be to, poilsio kokybė krenta, miegui neužtenka valandų, nes reikia anksti keltis. Ar apie tai galvojama, kai keliamasi į kaimą?

Jei darbą teks keisti, vadinasi, arba siūlysiesi žmonėms kaime nudirbti darbų, arba pradėsi ūkininkauti, sukursi savo verslą. Tai iš tiesų išeitis, nes namas ir susisiekimas nenorom prikausto prie sėslesnio gyvenimo būdo.

Tupinėti aplink namus, veisti sraiges, triušius, avis, auginti levandas ar mėtas, nokinti sūrius - tai gali būti visai gera aukso gysla, ypač jei abu su vyru esate verslūs ir apskaičiavote verslo riziką. O jei dar galite tikėtis ES paramos iš specialių fondų, galite prakusti ir tapsi naujais (ir turtingais) ūkininkais.

Metas pagalvoti apie vaikų vystymąsi. Augti vaikams kaime gera, tačiau jiems tobulėti, įgyti bendravimo įgūdžių, siekti aukštesnių tikslų nelabai sudarytos galimybės. Nėra choreografijos būrelių, muzikos mokyklų, kitų įdomių ugdymo ir švietimo vietų. Be to, su kuo vaikai bendraus, ypač jei nuspręsite gyventi vienkiemyje? Jie užaugs darbštūs, tačiau šiek tiek izoliuoti ir neperėmę kitokio gyvenimo - gyvenimo už tvoros - tiesų. Su jomis vėliau susidūrę (juk norės siekti išsilavinimo), gali skaudžiai nusvilti.

Tas nesugadintas, tyras kaimo vaikas turi savyje patiklumo, kuriuo gali pasinaudoti ne taip teigiamai subalansuoti žmonės. Žinoma, visokių vaikų yra ir tame kaime. Ne visi jie nekalti aviniukai, yra ir baisiai pasiutusių. Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi.

Kaimas kaimui nelygu. Čia kaip ir daugiabutyje pasirinkti kaimynus. Nors gyveni atskirai, vis tiek ta aplinka veikia. Jei nori integruotis į kaimo visuomenę, turi perimti jos vertybes, gyvenimo ritmą. Jei primesi savo išskirtinumą, inteligenciją, bandysi įrodyti, kad esi aukščiau „tų kaimiečių", tai būsi atsiskyrėlis ir keistuolis. Bendruomenėje reikia stengtis gyventi gražiai - gal kažkada ko reikės, pagalbos, užtarimo ar išklausymo.

Privatumas - irgi dalis iliuzijos. Kaime visi apie visus viską žino, esi gyvas eksponatas. Ką parsivežei, ką nusipirkai, kaip įsikūrei, kokių svečių turėjai - viskas matoma, nebent gyventum vienkiemyje, kur liudininkų akys - tik gaidžiai ir vištos.

Tas pats transportas, susisiekimas - jūs dar į darbą nuvažiuosite, tačiau ką daryti su vaikais? Kaip jie pasieks mokyklą? Net kai ūgtelės ir bus 12-15 metų, jie tebebus priklausomi nuo retai važiuojančio kaimo autobusėlio ar tėvų. O jei vienas vaikas mokyklinukas, o kitas - kūdikis dar? Tada logistika apskritai tampa kebli: vienas iš tėvų turi sėdėti namuose ir dirbti namų šeimininku, ekonomu bei vairuotoju. Ir vaikais pasirūpintų, ie maistu, ir ūkio darbais, kurių kaime netrūksta nuo aušros iki sutemos.

Namas - niekada nesibaigiantis darbas. Su tuo tiesiog reikia susitaikyti. Tai šulinį išvalyti, tai žolę nupjauti, daržovių derlių nuimti, užkonservuoti... Jeigu jauna pora su vaikais norės džiaugtis gyvenimu kaime, nuosavame name, turės pagalvoti, kad čia ne pramoga ir poisis, o darbas. Čia draugai ir giminės atvažiavę gali aikčioti: „Kaip faina, tikra fazenda, rojus!", Tačiau tik ar tas rojus vertas tų pastangų, kai krentate į lovą nuvargę ir jau negalvojate apie jokį seksą?

O tuoj ruduo, paskui - žiema. Keliai užpustyti, nekūrentos trobos negali palikti nė parai. Esi beveik pririštas prie namų, suvaržyta judėjimo laisvė. O jei reikės greitosios medicinos pagalbos? Kaip ji atvažiuos? O jeigu jai bus keblu rasti vienkiemį? Žodžiu, daugybė niuansų, kurie nėra tik žodžiai ir fantazija.

Todėl verta gerai pagalvoti, ką gauni ir ko netekti atsikrausčiusi gyventi į kaimą.

tags: #kodel #ir #kokie #butu #pranasumai #gyvenant