Florencija neabejotinai yra vienas gražiausių Italijos miestų. Kasmet šis miestas pritraukia apie dešimt milijonų turistų iš viso pasaulio. Reikėtų paminėti, kad Renesanso epochoje Florencija klestėjo kaip šalies ekonominis ir kultūrinis centras, todėl tais amžiais šiame mieste buvo pastatyta daugybė rūmų, bažnyčių ir įvairių kultūrinių paminklų. Panagrinėkime, kas lėmė tokį Florencijos klestėjimą.
Norint geriau suprasti Florencijos ekonominę galią, būtina atsigręžti į amatininkų cechus, arba gildijas, kurios vaidino svarbų vaidmenį viduramžių Europoje. Šiame straipsnyje aptarsime gildijų reikšmę ir jų įtaką Florencijos klestėjimui.
Kas buvo Medičiai? Trumpa Florencijos valdančios šeimos istorija
Gildijos viduramžių Europoje
Gildijos (vok. Zünfte, Gilde) - tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų ar pirklių susivienijimas, gynęs savo narių ekonomines ir politines teises. Manoma, kad gildijos prototipų (prekybos asociacijos) buvo senovės Sirijoje, Egipte, Romoje, Bizantijoje. Prūsijoje gildijos atsirado XIV a. į Kryžiuočių ordino valstybę atsikrausčius vokiečių amatininkams. Kolonistai perdavė gildijų konstituciją kaip jau parengtą įstatymą, kuris buvo priimtas ir patvirtintas.
Šis potvarkis tvarkė visų gildijos narių gyvenimą, kas jo nesilaikė, buvo griežtai baudžiamas. Gildija buvo ir dorovinė religinė sąjunga, organizavo narių savitarpio pagalbą, bendras šventes. Gildija turėjo savo šventąjį globėją, o bažnyčioje - atskirą altorių. Amatininkai išsirinkdavo vyresniuosius (seniūnus), kuriuos patvirtindavo ir prisaikdindavo miesto vyresnybė. Namudininkai, kurie nepriklausė gildijoms, buvo vadinami niekdariais. Seniūnai privalėjo „padaryti galą jų niekšybėms“.
Cechus sudarė meistrai, pameistriai ir mokiniai.
Viduramžių gildijos schema
Gildijos Lietuvoje
Lietuvoje gildijų pradžia - prekybos šakų pirklių brolijos. 16-17 a. Vilniuje veikė brolija, vienijanti druskos ir silkių pirklius. 1602 susikūrė bendra Vilniaus pirklių organizacija, buvo vadovaujama pirklių rūmų, turėjo statutą. Ji gynė pirklius ir jų turtą, rūpinosi kelių saugumu, monopolizavo prekybą, šalino konkurentus ir stiprino pirklių įtaką miesto valdymui. 17-18 a. Vilniuje, buvusioje miesto turgavietėje prie rotušės, buvo du 15-16 a. pastatai, vadinami Mažąja ir Didžiąja gildijomis.
Lietuvą 1795 užėmus Rusijai, pirkliai pagal kapitalo dydį buvo suskirstyti į tris gildijas, kurios gavo pirklių luomo teises:
- 1 - turintys nuo 10 000 iki 50 000 rublių (galėjo verstis vidaus ir užsienio prekyba),
- 2 - nuo 5000 iki 10 000 (stambioji vidaus prekyba),
- 3 - nuo 1000 iki 5000 rublių (smulkioji ir vidutinė prekyba apskrityse).
1850 kapitalo sumos padidintos: 1 gildijos - ne mažiau kaip 15 000 rublių sidabru, 2 - ne mažiau kaip 6000 rublių, 3 (panaikinta 1863) - ne mažiau kaip 2400 rublių.
Florencija - Renesanso lopšys
Florencija buvo XV a. Italijos renesanso kultūros centras. Kvatročentas (it. quattrocento, liet. „keturi šimtai“) - Italijos meno periodizacijoje laikotarpis tarp 1400 ir 1500 m. Tiksliau, tarp 1401 m., kada Florencijoje buvo paskelbtas konkursas Šv. Jono baptisterijos durims sukurti, ir 1503 m., kada Romoje popiežiumi išrinktas Julijus II. Europos meno periodizacijoje kvatročentas apytiksliai atitinka ankstyvojo Italijos renesanso laikotarpį (kuris prasidėjo 1400 m.). XV a. Italijoje kūrė menininkai, kurie vėliau Europos meno istorijoje įvardijami vienais žymiausių ir reikšmingiausių kūrėjų. Šio laikotarpio Italijos kultūriniu ir meno centru buvo Florencija, todėl daugelis kūrėjų buvo florentiečiai (kitu vertinimu, Florencija buvo centru todėl, kad vieni iškiliausių asmenybių esą sutapimo dėka gimė Florencijoje ar netoli jos). Florencija taip pat buvo vienu Europos finansinių, ekonominių ir prekybinių centrų.
Tuo metu Europoje turtingiausia gimine laikytos Florencijos bankininkų Medičių giminės kultūros rėmimas laikomas vienu esminių veiksnių, leidusių suklestėti menams centrinėje Italijoje.
Florencijos katedra - vienas iš Renesanso simbolių
Ką verta pamatyti Florencijoje?
Prieš kelis mėnesius DELFI skaitytojui straipsnyje „Viešnagė daugiaveidėje Florencijoje“ buvo pasiūlyti „devyni objektai, kuriuos primygtinai rekomenduoja daugelis kelionių grupių“, tai yra: Sinjorijos aikštė; Senieji rūmai; Uffizi galerija, Senasis tiltas; Pitti rūmai; Dailės akademijos galerija; Duomo aikštė, Šventosios širdies bažnyčia ir Boboli sodai. Šį sąrašą papildysiu man mielą įspūdį padariusiais objektais, kaip šv. Marko muziejus, šv. Lorenco bažnyčia, Mediči-Rikardi rūmai ir Mikelandželo panoramine aikšte. Manau, kad šiuos rūmus, muziejus ir bažnyčias tikrai verta aplankyti.
Sinjorijos aikštė (Piazza della Signoria)
Ši aikštė garsėjo kaip svarbiausias miesto gyventojų pilietinio gyvenimo centras. Dabar Sinjorijos aikštė traukia pulkus turistų. Ši magiška, spalvota aikštė visada pina žmonių, kurie būriais sėdinėja lauko kavinėse, aplink fontanus ir ant plačių, renesansinių laiptų. Žmonės atrodo atsipalaidavę, jie tiesiog šildosi saulutėje ir stebi triukšmingą, spalvotą šios aikštės gyvenimą. Norint Sinjorijos aikštę išvysti be žmonių minios, užsukti čia reikia vėlai naktį, veikiausiai jau paryčiais. Tik tuomet kelioms valandoms nurimsta turistų šurmulys.
Vaikštant po Sinjorijos aikštę, verta apžiūrėti joje esančias įspūdingas skulptūras. Dėmesio vertas garsusis fontanas, virš kurio išdidžiai iškyla jūrų ir vandenynų valdovo Neptūno skulptūra. Aplink ją nuolat spiečiasi būriai fotoaparatais apsiginklavusių turistų.
Senieji rūmai (Palazzo Vecchio)
Sinjorijos aikštėje iškylantis Senųjų rūmų pastatas yra vienas gražiausių ir populiariausių architektūros paminklų. Nuo 1878 metų čia įsikūręs miesto municipalitetas. Šiame viduramžius pamenančiame pastate randame įspūdingas, prabangias sales bei žavius vidinius kiemelius. Pastato fasadas bei išdidžiai iškylantis bokštas su laikrodžiu yra vienas žymiausių Florencijos simbolių. Prie pastato įėjimo stovinčias garsiąsias skulptūras (tarp jų Michelangelo Dovydą) seniai pakeitė kopijos, tačiau turistai ir toliau įnirtingai jas fotografuoja.
Ufiči galerija (Galleria degli Uffizi)
Greta pačios Sinjorijos aikštės įsikūrė vienas garsiausių ir turtingiausių pasaulio muziejų - Ufiči galerija. Šie rūmai buvo pastatyti XVI a., o užsakė juos Mediči šeima. Muziejus garsėja ypač gausia ir turtinga dailės kūrinių kolekcija. Mane labiausiai sužavėjo konceptualiai atrinkta įvairių dailininkų autoportretų kolekcija. Kiekvienas čia galėtų rasti kažką artimo sau.
Paminėtina, kad 1993 m. greta Ufiči galerijos buvo susprogdintas automobilis, pripildytas dinamito. Nuo šio galingo sprogimo žuvo 5 žmonės, taip pat buvo sugriauta dalis pastato. Labiausiai nukentėjo prabangi Niobės salė, kurioje sunaikintų freskų taip ir nepavyko atkurti. Sprogimo užsakovų ir vykdytojų susekti taip ir nepavyko, tačiau įtariama Pietų Italijos mafija.
Senasis tiltas (Ponte Vecchio)
Kai pamačiau šį tiltą pirmą kartą, nuoširdžiai nustebau. Netikėtai ir žaviai atrodo virš Arno upės, tiesiai ant tilto išdygę tapybiški namai, kurie iš tolo atrodo tarytum žaisliniai. Šiuose pastatuose, turbūt jau nuo viduramžių, veikė amatininkų dirbtuvėles ir parduotuvės su odos bei juvelyriniais dirbiniais. Lengva pastebėti, kad čia ir toliau gyvena vietiniai žmonės, galbūt tų parduotuvių savininkai. Ant Senojo tilto šurmulys ūžia dieną ir naktį - tai yra populiariausia turistų pasivaikščiojimų vieta. Šį tiltą taip pat mėgsta vietiniai gyventojai, ypač įsimylėjėlių poros.