Etnografinės sodybos - tai svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis, atspindinti šalies istoriją, tradicijas ir architektūrą. Šiame straipsnyje apžvelgsime etnografinių sodybų svarbą, jų išsaugojimo būdus ir knygas, skirtas šiam kultūros paveldui įamžinti.
Lietuvoje, ypač regionuose kaip Dzūkija, Vilkaviškis ir Joniškis, išlikę daug senų sodybų, menančių jose gyvenusių kartų šeimas ir meistrus, kurie laikėsi per šimtmečius susiklosčiusių statybos tradicijų. Tačiau senosios pastatų statymo ir puošybos tradicijos sparčiai nyksta, nemažai sodybų stovi apleistos arba yra perstatytos.
Lietuvos liaudies buities muziejaus sodyba Rumšiškėse
Etnografinės Sodybos Dzūkijoje
Dzūkijos nacionaliniame parke įvykęs konkursas „Etnografinė sodyba 2010“ iš dalies paneigė mitą, kad saugomose teritorijose neleidžiama nauja statyba, rekonstrukcijos ir atskleidė paprastą tiesą: gražu tai, kas tinka šiam kraštui, vertinga tai, kas sukuriama atsižvelgiant į vietines tradicijas.
Vertinimo komisija, kurią sudarė Parko specialistai ir Marcinkonių bei Merkinės seniūnijų atstovai, Etnografinio darželio kategorijoje laureatu paskelbė Vincės ir Stasės Svirnelių (Merkinė) darželį, o garbės raštais buvo apdovanotos Ramutė Balčienė (Liškiava) ir Rožė Pačkauskienė (Marcinkonys). Etnografiškai atstatomos sodybos laureatu pripažinta Rasos ir Virginijaus Jasaičių ir Algės ir Žilvino Padaigų (Kašėtų kaimas) sodyba. Sodyba anksčiau priklausė Bernardui Kašėtai, o buvo atstatyta atsižvelgiant į Parko specialistų rekomendacijas išsaugojant ankstesnio šeimininko suformuotas sodybos kiemo erdves, pastatų išdėstymą, architektūrines detales.
Etnografinės sodybos kategorijoje nugalėtoja paskelbta Stasė Bogušienė (Puvočių kaimas). Jos sodyba aptverta žagrine eglišakių tvora. Sodas, gėlių darželis, daržas, svirtinis šulinys, keturi ūkiniai pastatai. Pasak S. Bogušienės, klėtelės pastatymo metų neprisiminė nė a.a. 90 metų sodybos šeimininkas Dvareckas. Ūkinis kiemas atitvertas žagrine tvora. Apsilankius trobos viduje galima pasakyti, kad joje telpa visa Lietuvos istorija. Sodybos kieme ir troboje ne tik švenčių metu, ar sulaukus svečių, skamba dzūkiška daina.
Danieliaus Mickevičiaus knygos „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ pristatymas Marcinkonių etnografinėje sodyboje
Knygos apie Etnografines Sodybas
Knygos yra svarbus būdas įamžinti ir pristatyti etnografinį paveldą. Keletas pavyzdžių:
- Danieliaus Mickevičiaus knyga „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ - tarsi padėka Varėnos kraštui ir jame gyvenantiems nuoširdiems žmonėms. Joje - aštuoniolika meninių apybraižų apie Varėnos krašto šviesuolius, dzūkų papročius ir buitį. Knygos autorius kelia aktualiausias buities ir dvasinio paveldo išsaugojimo, gamtosaugos ir kultūros sklaidos problemas, skatina priešintis vartotojiškos visuomenės rūdžių skverbimuisi į mūsų gyvenimą ir dvasią.
- Aušros Mickevičienės knyga „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ - tai unikalus muziejininkės parengtas leidinys, rašytinis paminklas nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti bei įamžinti. Kiekvienas knygos puslapis - naujas atradimas.
Šios knygos ne tik dokumentuoja etnografines sodybas, bet ir atskleidžia jose gyvenusių žmonių istorijas, jų papročius ir tradicijas. Jos skatina domėtis savo krašto istorija ir kultūra, prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo.
Joniškio krašto etnografinės sodybos
A. ir M. Miškinių Literatūrinė-Etnografinė Sodyba
Utenos kraštotyros muziejaus padalinys - A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba. 2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų sprendimu sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei. Nuo 2005 m. sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus padalinys. Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos, buities daiktai, baldai. Klėtyje, restauruotoje 2004 m., viename gale įrengta memorialinė Antano ir Motiejaus Miškinių ekspozicija. Yra jų nuotraukų, dokumentų kopijų, daiktų. Kitame gale 2006 m. birželio 27 d. atidaryta edukacinė klasė. Restauruotame tvarte yra kambarėlis, kuriame M. Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą. Tvarte vyksta koncertai, poezijos vakarai, knygų pristatymai.
Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai. Pirmąjį 1976 m. M. Miškiniui pastatė Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis, pastatytas 1986 m., skirtas A. Miškiniui. Jo autorius - tautodailininkas Stasys Karanauskas. Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą. Jo autorius tautodailininkas Pranas Kaziūnas.
A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje gausu renginių. Čia organizuojama A. Miškinio literatūrinės premijos įteikimo šventė, Žiemos skaitymai, Poezijos pavasarėliai, rodomi spektakliai, pristatomos naujai išleistos knygos. Sodybos erdves savo renginiams renkasi Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka, Juknėnų bendruomenė, Utenos neįgaliųjų draugija, Utenos ir kaimyninių rajonų mokyklos bei pedagogai.
Siūlomi edukaciniai užsiėmimai:
- Edukacinis užsiėmimas „Kaip mokėsi mūsų senoliai“ (skirta pradinių klasių mokiniams, trukmė 60 min.)
- Edukacinis užsiėmimas „Daraktorinė mokykla“ (skirta 5-6 klasių mokiniams, trukmė 60 min.)
Joniškio Krašto Etnografinės Sodybos
2013 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejus vykdė projektą „Edukacinis ciklas „Joniškio krašto senosios etnografinės sodybos", kurio metu buvo organizuotos edukacinės ekspedicijos, siekiant tyrinėti ir užfiksuoti etnografines sodybas. Ekspedicijose kartu su muziejaus darbuotojais dalyvavo kraštotyrine veikla besidomintys moksleiviai ir Žiemgalos-Aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyriaus nariai.
Ekspedicijų dalyviai fotografavo etnografinių sodybų statinius, išorines ir vidines statinių konstrukcijas, apdailos ir puošybos elementus, braižė schemas, užrašė vietinių gyventojų prisiminimus apie sodybų savininkus ir pastatus stačiusius meistrus.
Joniškio krašto etnografinių sodybų architektūrai būdinga funkcionali, saikinga ir skoninga puošyba. Puošiami gerai matomi konstrukciniai arba apdailos elementai: prieangiai, skliautai, vėjalentės, kampai, langai, langinės, durys.
Išvados
Etnografinės sodybos yra ne tik architektūros paminklai, bet ir gyvas kultūros paveldas, kurį būtina saugoti ir puoselėti. Knygos, edukaciniai projektai ir konkursai yra svarbūs įrankiai, padedantys atkreipti visuomenės dėmesį į šį paveldą ir skatinantys jo išsaugojimą ateities kartoms.
tags: #knyga #etnografines #sodybos