Troškūnai – istorija, architektūra ir šių dienų aktualijos

Troškūnai - miestas Anykščių rajone, įsikūręs 16 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių. Jis įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai-Panevėžys, į pietvakarius nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys-Anykščiai linijos. Piečiau miesto teka Juostos upelė - Nevėžio dešinysis intakas. Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius - 451 (2011 m., 5-oji pagal dydį rajono gyvenamoji vietovė). Plotas - 80 ha. Troškūnai turi miesto seniūnaitiją (nuo 2009 m.).

Troškūnų žemėlapis

Istorija

J. Troškūnų vietovė dokumentuose minima nuo 1506 metų, XVI a. minimas Troškūnų dvaras. Miesteliu tapo XVII-XVIII a., kai čia įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu (Wladislawow), bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas, kuriai giminingos žinomos iki šiol. Nuo XVIII a. pabaigos raštuose jau minimas jo vardas Traszkuny, XIX a. pradžioje - Traschkuny, XIX a. viduryje - Traškuny, o nuo XX a. pradžios - tik Traškunai, Troškunai, Troškūnai.

XVIII a. Troškūnų dvaras ir miestelis priklausė dvarininkams Petkevičiams. 1811 m. Benediktas Petkevičius pardavė visą šį turtą su aplinkiniais kaimais Juozapui Hopenui (būsimojo vaistininko Kazimiero Hopeno seneliui), o 1850 m. Troškūnų dvarą iš Hopenų nusipirko Stanislovas Motiejus Montvila. Montviloms Troškūnų dvaras priklausė iki nacionalizacijos 1940 m. 1831 m. į Troškūnus buvo atvykę ir visą savaitę čia išbuvo sukilėliai. 1863-1864 m. XIX-XX a. pirmojoje pusėje Troškūnai buvo valsčiaus centras, miestelis su visomis jam reikalingomis įstaigomis.

1875 m. čia buvo įsteigtas kredito kooperatyvas - vienas iš pirmųjų Lietuvoje. 1897-1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys-Anykščiai-Utena-Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis. Troškūnuose buvo 294 gyventojai (1833 m.), 321 gyventojas (1869 m.), 1221 gyventojas (1897 m.), 1040 gyventojų (1903 m.), 1101 gyventojas (1923 m.). Troškūnuose su dvaru ir geležinkelio stotimi - 1252 gyventojai (1923 m.) ir apie 1500 žmonių (1939 m.).

Nepriklausomybės kovos

1920 m. lapkričio 22 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius (1900-1920), Petras Liktoras (1903-1920), Antanas Miškeliūnas (1901-1920), Petras Tunkevičius (1902-1920) ir Antanas Žarskus (1895-1920). Tą dieną ties Troškūnais pasirodžiusius lenkų kavalerijos brigados žvalgus nuo bažnyčios stogo apšaudė lietuvių partizanų šaulių grupė. Žvalgai atsitraukė, bet netrukus į Troškūnus įsiveržė pagrindinė kavalerijos grupė, kuri po trumpo susišaudymo suėmė keturis šaulius: J. Budrevičių, P. Liktorą, A. Miškeliūną ir P. Tunkevičių, kuriuos čia pat, šalia bažnyčios, sušaudė. Ištrūkęs ir atsišaudantis bėgęs A. Žarskus buvo pasivytas ir nušautas Vytauto gatvės 9-ojo namo kieme, o K. Simonavičius buvo sunkiai sužalotas - sukapotas kardais.

P. Tunkevičius ir P. Liktoras 1920 m. lapkričio 24 d. buvo palaidoti Troškūnų centre, Nepriklausomybės sodelyje, ant jų kapo pastatytas paminklas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines. Atgimimo metais toje vietoje pastatytas kryžius, o prie senosios Troškūnų mokyklos pastato sienos atkurta dar 1928 m. įrengta atminimo lenta su žuvusiųjų vardais ir įrašu: "Už gimtąją šalį jie krito / Troškūnų miestelyje. / Duok, Viešpatie, amžiną rytą / Vėlėms jų ir mūsų žemelei". 1989 m. rugsėjo 22 d.

Tarpukario laikotarpis ir sovietinė okupacija

Iki 1940 m. Troškūnai buvo Panevėžio apskrities valsčiaus centras. Miestelyje veikė pagrindinės įstaigos: valsčiaus raštinė, daboklė ir policijos nuovada, paštas, Troškūnų miškų urėdija ir Šimonių girininkija, vaistinė. Apie 1931 m. buvo atidarytas akušerijos punktas, nuo 1939 m. pradėjo dirbti ir gydytojas. Tuo metu miestelyje buvo įvesta elektra, išgrįstos gatvės. Susikūrė ir veikė žemės ūkio kooperatyvai "Dobilas", "Žolynas", "Taupumas", "Aruodas", smulkaus kredito draugija.

1940-1941 m. okupacijos laikotarpiu buvo sudaryta nauja valsčiaus taryba, apribota bažnyčios veikla, uždraustos katalikiškos bei visuomeninės organizacijos. Per 1941 m. birželio 14 d. deportaciją Troškūnuose buvo suimta ir išvežta buvusio miestelio šaulių būrio vado mokytojo A. 1941-1944 m. okupacijos laikotarpiu vokiečiai suvarė visus Troškūnų žydus į mokyklos patalpas. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau visi žydai geležinkeliu buvo išvežti, nė vienas į Troškūnus negrįžo.

Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai - "Gražinos" būrys. Juos suorganizavo per Rytų frontą iš Sovietų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras (1908-1944). 1944 m. birželio 11 d. K. Štaras ir partizanas Stasys Vilčinskas (1927-1944) buvo nušauti, abu palaidoti miestelio aikštėje, jiems pastatytas paminklinis akmuo, bet netrukus palaikai buvo perkelti į Antrojo pasaulinio karo aukų kapines Anykščiuose. K. Štaro vardu buvo pavadintas ir Vaidlonyse bei aplinkiniuose kaimuose iki 1990 m. veikęs kolūkis.

1944-1948 m. Troškūnuose šeimininkavo Lietuvos SSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės, buvo suformuotos represinės struktūros. 1945-1952 m. pasipriešinimo kovose žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keli šimtai buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių. Troškūnų apylinkėse veikė Algimanto apygardos partizanų junginiai, vadovaujami troškūniečio Antano Slučkos-Šarūno.

Pokario laikotarpis

1950-1959 m. Troškūnai buvo rajono centras. 1956 m. Troškūnuose nuo 1950 m. sausio 13 d. iki 1959 m. gruodžio 10 d. buvo leidžiamas Troškūnų rajono laikraštis "Staliniečio kelias". 1951 m. jis pradėjo eiti kaip savaitraštis, vėliau leistas du kartus per savaitę. Laikraščio tiražas augo nuo 1000 egz. (1951 m.) iki 2150 egz. (1959 m.). Laikraščio redaktoriais dirbo: 1951 m. - Antanas Petrauskas, 1952-1959 m. - Elena Stankevičienė-Stukelienė.

Rajono centru tapusiame miestelyje buvo pastatyti Vykdomojo komiteto rūmai, juose nuo 1995 m. 1959-1995 m. Troškūnai buvo apylinkės centras, nuolat nykstantis miestas, kol 1995 m. tapo seniūnijos centru. Troškūnų seniūniją sudaro vienas miestas, vienas miestelis, 76 kaimai, 26 viensėdžiai ir viena geležinkelio stoties gyvenvietė. Nuo 2009 m. seniūnijoje įsteigtos 9 seniūnaitijos.

1990-1995 m. Troškūnų miesto ir apylinkės viršaičiu dirbo Antanas Jankauskas, nuo 1995 m. seniūnijos seniūnų pareigas ėjo: 1995-2000 m. - Antanas Vaitkūnas, 2000 m. - Arūnas Giraitis, 2000-2012 m. - Janė Dilienė, 2012-2020 m. - Antanas Jankauskas, nuo 2020 m. Troškūnuose gyveno 1495 žmonės (1959 m.), 1417 gyventojų (1970 m.), 1400 gyventojų (1986 m.), o 2001 m. - jau tik 525. 2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas pagal Arūno Tarabildos 1968 m.

Architektūra ir kultūros paveldas

Troškūnai garsėja savo architektūriniu paveldu, ypač Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolynu.

Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolynas

Troškūnų parapijos ištakos siekia XVII a. pabaigą, kai 1696 m. Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė vienuolius bernardinus, davė jiems žemės gabalą ir sumūrijo vienaaukštį vienuolyno pastatą. 1698 m. vienuoliams jis pastatė medinę bažnyčią. Pirmoji Troškūnų bažnyčia 1743 m. sudegė. 1747 m. buvo atstatyta, bet 1770 m. vėl sudegė. Tuomet vienuolyno gvardijono kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu 1774-1787 m. buvo pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (architektas Martynas Knakfusas).

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia

Tuo metu Troškūnų parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Ukmergės dekanatui, bažnyčią 1803 m. Vėlyvojo baroko stiliaus lotyniško kryžiaus plano 43 metrų ilgio ir 17 metrų pločio, 21,5 metro aukščio pastatas yra bebokštis, viduje yra 7 altoriai. Šventorių juosia mūrinė tvora su metaliniais intarpais. 1800 m. 1770-1794 m. šalia bažnyčios buvo pastatytas ir mūrinis vieno aukšto U raidės formos naujas vienuolynas.

Troškūnuose 1788-1798 m. klebonu tarnavo religinių raštų autorius Kiprijonas Lukauskas, čia jis parašė žymiausius savo pamokslus. Vienuolis kunigas Andrius Beinoravičius 1833 m. buvo areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu 1831 m. sukilime, bet 1834 m. paleistas, neįrodžius kaltės. 1855 m. Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Nors įrodymų nerasta, 1864 m. lapkričio 1 d. vienuolynas buvo uždarytas.

Dėl lietuviškos veiklos 1896 m. buvo nubaustas Troškūnų vikaras Vincentas Pacevičius, 1902 m. 1890 m. Troškūnų bažnyčios varpinė buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 metrų. Prie bažnyčios 1902 m. suburti vyrų ir vaikų chorai. 1908 m. klebono Antano Stapulionio rūpesčiu bažnyčia atnaujinta. 1929-1937 m. Troškūnuose buvo įsikūrę vienuoliai pranciškonai, turėję čia naujokyną. Tėvo Kazimiero Čepulio rūpesčiu 1929-1930 m. jie suremontavo bažnyčią, vienuolyną, pastatė parapijos salę, įsteigė prieglaudą. 1930-1937 m. vienuolynui vadovavo Napoleonas Butkevičius, kuris, tuo metu jau būdamas vyresnio amžiaus, aktyvesnės vienuolių veiklos nebeišplėtojo. Troškūnų vienuolynas neišgyveno, apie 1937 m. vienuoliai patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą. 1935 m.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo nacionalizuotas, naudojamas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus jį Panevėžio vyskupijai, Troškūnų vienuolynas kunigo Stasio Kazėno ir jį pakeitusio kunigo, kanauninko Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva buvo rekonstruotas bei pritaikytas visuomenės poreikiams, jame vyksta rekolekcijos, Adolfo Kolpingo draugijos renginiai. Pastatas palaipsniui atnaujinamas, 2025 m. Troškūnų bažnyčioje yra seniausi Anykščių krašto vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Apie 1787-1789 m. juos čia sumontavo Vilniuje dirbęs vokiečių kilmės vargonų meistras Mikalojus Jansonas (1720-1793). Tuo metu vargonai buvo 2 manualų, turėjo 23 registrus. Lygiai taip pat atrodo to paties meistro vargonai Tytuvėnų (Kelmės r.) ir Kurtuvėnų (Šiaulių r.) bažnyčiose. 1855 m. bažnyčios inventoriuje irgi minimi tie patys 23 balsų vargonai. 1902 m. remontuojant Troškūnų bažnyčią ir vargonai buvo perstatyti - vienas garsiausių XIX a. pab. - XX a. pr.

Troškūnų bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos altoriuje, yra istorinis, stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Manoma, kad XVI ar XVII a. tapytas paveikslas buvo dar senojoje medinėje Troškūnų bažnyčioje, paskui, jai sudegus, ilgą laiką jis buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, o XX a. viduryje - vėl dešiniajame šoniniame altoriuje, kol prieš kelis dešimtmečius dingo ir buvo laikomas pražuvusiu. Tvarkydamas altorių, po kitais audeklais ir menkaverčiais paveikslais 1989 m. jį rado klebonas S. Kazėnas. 1992 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas, nuo 1994 m. Išvalytame ir rekonstruotame bažnyčios rūsyje 2020-2021 m. įrengta bendruomeninių kultūros renginių salė. Bažnyčios šventorius apjuostas mūrine tinkuota tvora. Šventoriuje yra skulptūrinis paminklas, skirtas Šv. Antano Paduviečio (1195-1231) mirties 700-osioms metinėms atminti (autorius - skulptorius Benjaminas Jakševičius, 1931 m.), ąžuolinis Misijų kryžius (1925 m.), stogastulpis su kryžiumi bažnyčios 200 metų sukakčiai atminti, dekoratyvinis Šv.

Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno statinių ansamblis yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas (unikalus objekto kodas 29920, nuo 2004 m.). Ansambliui priklauso valstybės saugomi paminklai: Švč. Trejybės bažnyčia (kodas 1332), senoji mokykla (kodas 1331), Bernardinų vienuolynas (kodas 29921), varpinė (kodas 29922) ir šventoriaus tvora su vartais (kodas 29923). Troškūnų bažnyčioje saugomi dailės paminklai - Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektai: paveikslas "Šv. Antanas" (kodas 8773), paveikslas "Šv. Pranciškus Asyžietis" (kodas 8774), skulptūra "Nazaretietis" (kodas 8776), kryžius su Nukryžiuotojo ir nežinomų šventųjų skulptūromis (kodas 8778), paveikslas "Šv. Barbora" (kodas 20172), paveikslas "Šv.

Parapijos gyvenimas

Dabar Troškūnų parapija priklauso Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. Didžiausia parapijos šventė yra Šv. Antano atlaidai birželio 13 d. Kitos šventės: Porciunkulės atlaidai rugpjūčio 2 d., Švč. Mergelės Marijos Karalienės atlaidai rugpjūčio 22 d. (nuo 2007 m.) ir Šv. Pranciškaus atlaidai spalio 4 d.

Troškūnų parapiją administravo kunigai: iki 1788 m. - Kristoforas Zajančkauskas, 1788-1798 m. - Kiprijonas Lukauskas, nuo 1798 m. - Brunas Sutkevičius, 1853-1864 m. - Teofilis Nagrodskis, 1864-1865 m. laikinai Kavarsko vikaras Antanas Jacevičius, 1865-1890 m. - Juozapas Gabševičius, 1890-1895 m. - Romanas Šimanauskas, 1896-1917 m. - Antanas Stapulionis, 1917-1929 m. - Antanas Pauliukas, 1929-1931 m. - Kazimieras Čepulis, 1935-1937 m. - Napoleonas Butkevičius, 1937-1945 m. - Antanas Juška, 1945-1946 m. - Ignas Labanauskas, 1946-1959 m. - Antanas Baltrukėnas, 1960-1966 m. - Povilas Čiučkis, 1966-1988 m. - Jonas Bagdonas, 1989-1990 m. - Stasys Kazėnas, 1990-2024 m. - Saulius Filipavičius, nuo 2024 m. - Tomas Paliukėnas.

Kapinės

Nuo 2003 m. Troškūnų katalikų kapinės yra pietrytiniame miesto pakraštyje, jose buvo laidojama nuo XIX a. pabaigos, kapinės išplėstos į rytus 1989 m. Centrinėje kapinių dalyje yra medinė koplyčia, statyta 1790 m. vienuolių bernardinų, 1892 m. Šimkausko restauruota.

Troškūnų kapinėse šalia motinos ir sesers Juzefos Okuličienės palaidota knygnešė, visuomenininkė ir švietėja Felicija Povickaitė-Bartkevičienė (1873-1945), jos kapą ženklina skulptorės Dalios Zubovaitės-Paliukaitienės sukurtas akmeninis paminklas (1957 m.), kapas yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas (unikalus kodas 16783, nuo 2005 m.). Nuo 1989 m. kapinėse, toje vietoje, kur žvyrduobėse šalia senųjų kapų buvo užkasami XX a.

Švietimas

1773 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta pirmoji Troškūnų pradžios mokykla, 1786 m. pertvarkyta į apskrities mokyklą. Mokinių skaičius Troškūnuose nuolat augo: 1782 m. čia mokėsi 32, 1796 m. - 128, 1825 m. - 555 mokiniai. Vienuolyne XVIII a.

Nuo 1797 m. rugpjūčio Troškūnuose bernardinai atidarė jau 5 klasių apskrities vidurinę mokyklą, jai vadovavo prefektas vienuolis bernardinas Oreliušas Vaičechovskis, dėstęs fiziką. 1798-1801 m. šioje mokykloje vokiečių kalbos mokė vienuolis kalbininkas, pirmosios žemaičių kalbos gramatikos autorius Simonas Grosas, taip pat dirbo matematikos ir prancūzų kalbos mokytojas Juozapas Januševičius, dailės ir retorikos mokytojas Bonaventūra Stankevičius, mokytojai Banavertas Lukaševičius ir Leonas Tumavičius.

Vėliau mokyklos prefektu apie 1800-1807 m. buvo Feliksas Savickis. 1803 m. Troškūnų mokykloje klasių skaičius padidintas iki šešių, o 1807 m. Troškūnų mokykla buvo paversta kolegija. Jai vadovavo kunigai: apie 1808 m. - Povilas Budnevskis, apie 1814-1815 m. - Protazas Belskis, apie 1817-1818 m. - Klementas Pščelkovas, apie 1820-1823 m. - Fortunatas Černevskis. Šioje kolegijoje 1809-1815 m. mokėsi dailininkas tapytojas Kanutas Ruseckas, čia...

Troškūnai šiandien

Šiandien Troškūnai yra seniūnijos centras, turintis turtingą istoriją ir kultūros paveldą. Miestelis stengiasi išsaugoti savo unikalumą ir pritraukti turistus, besidominčius Lietuvos istorija ir architektūra.

Gyventojų skaičiaus kaita:

tags: #anyksciu #r #sav #svedasu #mstl #mokyklos