Šiaulių universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skaitykloje veikia paroda „Japonų popierinės brangenybės: ekslibrisas, origamis, mažoji grafika“ iš Jono Nekrašiaus kolekcijos. Joje galima susipažinti su Tekančios saulės šalies popieriaus kultūra, knygos ženklais, grafika, origamiais.
Raštas, Spauda ir Knyga Japonijoje
Knygų spausdinimo tradicijos Japonijoje yra vienos seniausių pasaulyje. Jos siekia 749-758 mūsų eros metus; iš pradžių jos buvo puoselėjamos imperatoriaus rūmuose, paskui budistų vienuolynuose, skelbiant sutrų tekstus. Truputį vėliau jie buvo išraižyti medyje ir imperatoriaus įsakymu iš jų išspausdintas milijonas egzempliorių knygų. Pirma knyga Japonijoje, išspausdinta ant medinių lentelių, daugiau kaip prieš 660 metų, 1346 metais.
Knygų spausdinimo srityje Japonijai didžiulę įtaką turėjo Kinija. Todėl ir ksilografinis (t. y. y. iki XVI a. Nuo XVI a. pabaigos Japonijoje paplito iš kaimyninės Korėjos atėjęs knygų spausdinimas kilnojamuoju raidynu. 1593 metais Kiote Japonijos valdovo (imperatoriaus) įsakymu buvo išspausdinta Korėjos kilnojamu raidynu japoniška knyga: Konfucijus. „Knyga apie sūnaus pareigas“.
Šis knygų spausdinimo būdas Korėjos kilnojamu raidynu gyvavo iki 1650 metų. Po to vėl buvo sugrįžta prie senojo - ksilografinio knygų spausdinimo. Taip tęsėsi iki XIX a. Tuo pačiu metu - 1579 m. Europos misionieriai Japonijoje suorganizavo pirmąją Europos tipo spaustuvę. Pirmą prietaisą šriftams lieti ir spaudmenis 1590 metais į Japoniją atvežė italų misionierius Aleksandras Valenjanis. Šioje misionierių spaustuvėje 1591 m. buvo išspausdinta pirmoji knyga japonų kalba: „San tos no o sanguro nu uchi nuqigaqi“. - Cazzusa, 1591. (Šventųjų gyvenimas.
Popierius Japonijoje
Popierių Japonijoje pradėta gaminti apie 610 mūsų eros metus pagal korėjietišką technologiją. 1973 metais Japonijoje buvo surasti išlikę „tekstai ant lakuoto popieriaus“. Japonų popierius - vasi - pasižymi ypatingu stiprumu. Iš jos net gamindavo rūbus (drabužius). Tradiciniame japonų name langai ir durys aptempiami baltu popieriumi.
Iš pradžių japonai, kaip ir kinai, popierių gamino iš kanapių, tačiau jų pluoštai labai ploni ir be to tokiame popieriuje lengvai apsigyvendavo grybelis. Paskui popieriaus žaliava tapo popieriaus medžio žievė - kodzo (Broussonetia kazinoki), laukinis krūmas - gambi, o nuo XVIII a. ir laukinis krūmas micumata - (Edgeworthia papyrifera). Brangių rūšių popierių gamino iš šilkaverpio kokonų: kokonus virė, plaudavo, trindavo į vientisą masę. Po to išdėliodavo ant padėklų ir džiovindavo. Po to lygindavo - gaudavosi popieriaus lapas.
Atvykę į Japoniją europiečiai nustebdavo sužinoję, kad ten yra daugiau kaip penkiasdešimt rūšių popieriaus, palyginti su keturiomis-penkiomis rūšimis, paplitusiomis Europoje. Dėl nežinojimo ploną japonų popierių jie vadino „ryžių“, nors tiesiogiai su ryžiais jis neturi jokio ryšio (nebent tik spalva). Būtent pagamintas iš popieriaus medžio popierius ir vadinamas japoniškas.
Be tekstūros, meniškumą popieriui suteikdavo tokią procedūra: ant popieriaus paviršiaus uždėdavo ploną sluoksnį klijuojančios medžiagos, o jau ant jo uždėdavo auksinių ar sidabrinių miltelių. Piešinys galėdavo būti arba abstraktus, arba turintis konkretų piešinį. Daugiausia tai buvo debesys arba medžių šakos. Ant japoniško popieriaus patogu ranka rašyti su tušu, bet masiniam tipografiniam naudojimui toks popierius nelabai tiko. Todėl nuo XIX a. Tradicinio japoniško popieriaus vasi gamyba sumažėjo, o jo kaina išaugo. Tokį popierių dabar daugiausia naudoja kaligrafai.
Japonijoje populiarus rankų darbo popierius. Jis gaminamas jau pusantro tūkstančio metų. Šios šalies popierius - tai ištisas pasaulis, nuo popierinių viduramžių samurajų drabužių iki šiuolaikinių kojinių. Vidurio Japonijoje klesti rankų darbo popieriaus gamyba.
Ekslibrisai - „Popierinės Brangenybės“
Japonijoje svarbią vietą meno ir kultūros srityje užima ekslibrisas - knygos savininko nuosavybės ženklas. Ekslibrisai japonams yra pagarbos knygai, spausdintam žodžiui, ženklas. Paplitus spausdintoms knygoms ir pradėjus jas kaupti, atsirado ekslibrisai ir knygos nuosavybės ženklai, žymintys knygos priklausomybę konkrečiam savininkui ar bibliotekai.
Ekslibrisai Japonijoje buvo naudojami nuo labai senų laikų. Manoma, kad ekslibrisai į Japoniją atėjo iš Europos XV a. antrojoje pusėje. Pirmieji knygos ženklai Tekančios saulės šalyje buvo sukurti prieš 550 metų vienuolynų bibliotekų knygoms. Seniausio laikomo japonų ekslibriso, sukurto apie 1470 metus, iliustracija, pateikta Shozo Saito knygoje „Japonų senovės ekslibrisai 1470-1897“.
Ji yra iš Daigoji šventyklos bibliotekos ir datuojama 1470 metais. Užrašas ant šio ekslibriso atspindi didelę knygos vertę tuo laikotarpiu: „Jeigu tu pavogsi šią knygą, tai dar atsivers dangaus vartai, bet jeigu tu ją sunaikinsi, tau atsivers tik pragaro vartai. 1813 m. Minėtoje Shozo Saito knygoje pateikta daug kitų senovinių japonų ekslibrisų.
Vėlesniame Bakumatsu laikotarpyje (nuo 1858 m.) buvo atverstas naujas japoniškojo ekslibriso istorijos puslapis. Tuo laikotarpiu JAV ir Europos diplomatams, kad ir nenoriai, buvo leista apsigyventi Japonijoje. Daugelis jų turėjo ekslibrisus ir populiarino juos, užsisakydami sau pas vietinius dailininkus. Britų mokslininkas Ernest Mason Satow, 1861 m. paskirtas diplomatu Tolimuosiuose Rytuose, vėliau tapo garsiu japonologu ir vienu žinomiausių diplomatų. Laimingo atsitiktinumo dėka nemažai jo ekslibrisų išliko.
Keletas jų yra asmeninėse kolekcijose Japonijoje, o didesnė dalis puikioje Japonų draugijos bibliotekoje Londone. 1867 m. prasidėjo Meiji (Meidzi) epocha - Japonija plačiau atvėrė savo šalies duris gydytojams, mokslininkams ir net misionieriams. Kai kurie iš jų turėjo savo asmeninius ekslibrisus. Vienintelis išlikęs to laikmečio ekslibrisas, sukurtas Japonijoje, priklausė Tokijo vyskupui Edwardui Biskersethui.
Ekslibrisai, kuriuos naudojo kelios pagrindinės Japonijos bibliotekos, buvo piešiami patariant užsienio konsultantams ir dailininkams, atvykusiems į Japoniją pirmąjį Meiji epochos dešimtmetį. Piešiniai buvo panašūs į to meto Europoje ar JAV sukurtus ekslibrisus, tik su vyšnių žiedais vietoj ąžuolo ar kitų lapų ornamento. Du tokie ekslibrisai buvo išspausdinti 1895 m. „British Exlibris Journal“ 5-ajame numeryje. Manoma, kad tai pirmoji publikacija apie japonų ekslibrisą Europoje.
Nuo 1868 m. daug japonų studentų atvyko mokytis į Europą. Pirmiausia jie buvo ruošiami studijuoti tiksliųjų mokslų ir medicinos, bet vėliau buvo siunčiami įsisavinti ir meno dalykų. Jie buvo nustebinti atradę, kad japonų menas labai populiarus Europoje. Utamaro, Hokusajo, Hiroshigės ir kitų japonų meistrų medžio graviūros ir atspaudai padarė didelę įtaką XIX a. pabaigos Europos dailei.
Europos šalių dailininkai (Vincentas van Gogas, Klodas Monė, Edgaras Dega, Pjeras Ogiustas Renuaras ir kt.) žavėjosi japonų graviūra, pasižyminčia originalia fantazija ir subtilumu, perteikiančia medžio raižinyje mintį ir vaizdą spalvingai ir įspūdingai. Europos dailininkai kopijuodavo japonų graviūrą, savaip ją interpretuodavo.
Žymus anglų keliautojas ir visuomenės veikėjas Džozefas Čemberlenas savo knygoje „Visa Japonija“ (1894 m.) rašo: „Japonų menas pasižymi taisyklingomis, lengvomis ir tvirtomis linijomis, taip pat išskirtiniu potėpiu, o šitaip yra tikriausiai todėl, kad japonai tapo ir piešia visa ranka, o ne vien plaštaka. Čia taip sakant, kaligrafijos privalumas, suteikiantis žavesio paprasčiausiam neišbaigtam japonų piešiniui.“ Ši japonų meno ypatybė pasireiškia ir ekslibrise, kuriame vaizduojamas meno ir gamtos ryšys, apibūdinantis japonų kultūrą.
Naujų žurnalo lentelių kūrimas
tags: #klodas #reiksme #brangenybe #turtas